Tai štai: turiu jums gerą naujieną ir blogą. Bloga naujiena ta, kad marsiečiai nusileido Niujorke ir apsistojo viešbutyje Waldorf Astoria. Gera naujiena ta, kad jie minta vien visų odos spalvų benamiais vyrais, moterimis ir vaikais, o siusioja benzinu.

Supilk tą siusiuką į ferarį ir galėsi spausti šimtą šešiasdešimt kilometrų per valandą. Įpilk jo į lėktuvą ir galėsi lėkti greitai kaip kulka ir mėtyti visokį šūdą ant arabų. Įpilk į mokyklinį autobusą, ir galėsi vežioti vaikus į mokyklą ir iš jos. Pripilk jo į gaisrinės automobilį ir jis nuveš ugniagesius į gaisrą, kad galėtų jį gesinti. Įpilk jo į hondą, ir ji nuveš tave į darbą ir parveš atgal namo.

Bet pasiklausykit, kuo kakoja marsiečiai. Ogi uranu. Vos vieno ateivio kakučių užtenka apšviesti visus Takomos miesto namus, mokyklas, bažnyčias ir parduotuves.

Bet rimtai: jei sekate įvykius skaitydami bulvarinius laikraščius prekybcentriuose, žinote, kad Marso antropologai tiria mūsų kultūrą pastaruosius dešimt metų, nes mūsų kultūra vienintelė verta supuvusio skatiko visoje planetoje. Apie Braziliją ir Argentiną, aišku, nėra ko nė kalbėti.

Šiaip ar taip, praėjusią savaitę jie grįžo namo, nes suprato, kaip baisu pasidarys dėl globalinio klimato atšilimo. Beje, transporto priemonė, kuria jie keliauja po kosmosą, buvo ne skraidanti lėkštė. Ji veikiau panėšėjo į skraidančią sriubinę su dangčiu. Ir jie iš tikro mažučiai, vos penkiolikos centimetrų ūgio. Tik ne žali – jie rausvai violetiniai.

Ir rausvai violetinė jų vadė atsisveikindama plonyčiu, laibutėliu, manieringu balsu pasakė, kad joks marsietis niekados nesupras dviejų Amerikos kultūros aspektų.

– Nors užmušk, nesuprantu, – sucypė ji, – ko jūs taip einat iš proto dėl pimpalo čiulpimo ir golfo?

Tai ištrauka iš romano, kurį rašau pastaruosius penkerius metus, apie trisdešimt šešeriais metais už mane jaunesnį Gilą Bermaną, estrados komiką. Veiksmas vyksta artėjant pasaulio pabaigai. Knyga apie tai, kaip mes bejuokaudami baigiame išnaikinti visas žuvis vandenynuose bei susprogdinti paskutinius organinio kuro burbuliukus, lašelius ir gabalėlius. Bet man niekaip nepavyksta užbaigti šios knygos.

Jos darbinis pavadinimas – tiksliau, nedarbinis – „Jei Dievas šiandien būtų gyvas“. Ei, paklausykit: laikas padėkoti Dievui už tai, kad gyvename šalyje, kur net skurdžiai turi antsvorį. Bet Bušo dieta gali šią padėtį ištaisyti.

Na, o to romano, kurio niekaip negaliu pabaigti, – „Jei Dievas šiandien būtų gyvas“ – pagrindinis veikėjas, estrados komikas paskutinio teismo dieną nesitenkina tuo, kad pasmerkia mūsų narkomanišką priklausomybę nuo organinio kuro ir narkotikų prekeivius Baltuosiuose Rūmuose. Dėl gyventojų pertekliaus žemėje jis pasisako dar ir prieš lytinius santykius. Gilas Bermanas sako žiūrovams: 

Aš tapau visišku kastratu. Celibato laikausi taip pat griežtai kaip mažių mažiausiai penkiasdešimt procentų heteroseksualių Romos katalikų kunigų. O susilaikyti nuo lytinių santykių – ne tas pats kas eiti pas dantistą, kad užplombuotų šaknies kanalą. Susilaikyti – labai pigu ir patogu. Apie saugų seksą nėra ko nė kalbėti. Paskui nereikia nieko nedaryti, nes jokio paskui nėra.

O kai mano zirzeklis – šitaip vadinu savo televizorių – man į veidą kaišioja papus ir šypsenas, ir sako, girdi, šiąnakt visi, išskyrus mane, pasidulkins, ir, girdi, šalyje susidarė nepaprastoji padėtis, tad aš turiu bėgti į gatvę ir nusipirkti automobilį ar kontraceptinių tablečių, o gal sulankstomąją sporto salę, kurią galėsiu paslėpti po lova, aš juokiuosi kaip hiena. Aš žinau ir jūs žinote, kad milijonai dorų amerikiečių, tarp jų ir dalis čia esančių, šiąnakt nepasidulkins.

Ir mes, visiški kastratai, balsuojame! Nekantriai laukiu valandos, kai pats Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas – tikriausiai jis šiąnakt irgi negaus pasidulkinti – paskelbs Nacionalinę kastratų pasididžiavimo dieną. Milijonai mūsų išeis iš savo spintų. Pasitempę, aukštai iškėlę smakrus, mes pražygiuosime pagrindinėmis miestų gatvėmis visoje šioje demokratinėje šalyje, išprotėjusioje nuo papų pasiutligės, juokdamiesi kaip hienos.

Na, o Dievas? Kas, jeigu šiandien Jis būtų gyvas?

Gilas Bermanas sako: „Dievas turėtų būti ateistas, nes mes čia apsidirbome juodai, oi, kaip juodai.“

Mano galva, viena iš didžiausių klaidų, kurią darome, – didesnė tik ta, kad esame žmonės, – yra susijusi su tuo, kas iš tikrųjų yra laikas. Mes turime visus tuos įnagius suraikyti jį kaip saliamį, laikrodžius ir kalendorius, o griežinėliams duodame pavadinimus, tarsi jie būtų mūsų nuosavybė ir jie niekados negalėtų pasikeisti, pavyzdžiui: „1918 metų lapkričio 11-a, 11 valandų“, nors iš tikrųjų jie lengvai gali suirti į gabalėlius ar išsilakstyti į šalis kaip gyvsidabrio lašeliai.

Tokiu atveju gal įmanoma, kad Antrasis pasaulinis karas buvo ankstesniojo priežastis? Antraip Pirmasis lieka siaubingiausia nepaaiškinama nesąmonė. Arba pabandykite atsakyti į tokį klausimą: gal iš pažiūros neįtikėtini genijai tokie kaip Bachas, Šekspyras ir Einšteinas iš tikrųjų buvo ne antžmogiai, o viso labo plagiatoriai, kopijavę didžius ateities kūrinius?

 

Antradienį, 2004 metų sausio 20 dieną, nusiunčiau savo redaktoriui Džoelui Bleifusui iš žurnalo In These Times tokią faksogramą:

ČIA PASKELBTAS ORANŽINIS PAVOJAUS LYGIS.

20.00 LAUKIAMAS EKONOMINIS TERORISTŲ IŠPUOLIS.

Jis sunerimęs paskambino ir paklausė, kas dedasi. Atsakiau, kad pranešiu jam, kai turėsiu išsamesnės informacijos apie bombas, kurias Džordžas Bušas ketina susprogdinti savo kasmečiame pranešime Amerikos liaudžiai.

Tą vakarą man paskambino draugelis, nebepublikuojamas mokslinės fantastikos rašytojas Kilgoras Trautas. Jis manęs paklausė:

– Ar žiūrėjai prezidento pranešimą?

– Taip, ir jis man padėjo prisiminti, ką didysis britų dramaturgas socialistas Džordžas Bernardas Šo sakė apie šią planetą.

– Jis sakė: „Nežinau, ar Mėnulyje gyvena žmonės, bet jeigu gyvena, jie tikriausiai naudoja Žemę kaip beprotnamį.“ Jis kalbėjo ne apie mikrobus ar dramblius – jis turėjo galvoje mus, žmones.

– Tu nemanai, kad čia yra Visatos beprotnamis?

– Kurtai, man rodos, aš nesakiau, nei kad sutinku su juo, nei kad nesutinku.

– Mes baigiame sunaikinti šią planetą, atlikusią gyvybės palaikymo sistemos paskirtį, nuodais, išsiskiriančiais per visą tą mūsų termodinaminį šėlsmą su atomine energija ir organiniu kuru. Visi tai žino, bet beveik niekam nė motais. Štai kokie mes pamišę! Manau, planetos imuninė sistema bando atsikratyti mūsų pasitelkdama į pagalbą AIDS, naujas gripo bei tuberkuliozės atmainas ir taip toliau. Mano galva, planeta privalo atsikratyti mūsų. Mes iš tikro siaubingi gyvūnai. Žinai tą kvailą Barbros Straizand dainą: „Žmonės, kuriems reikia žmonių, yra laimingiausi žmonės pasaulyje“ – ji juk kalba apie žmogėdras. Apie tai, kad reikia daug ėdalo. Taip, planeta bando mūsų atsikratyti, bet, man rodos, jau per vėlu.

Atsisveikinau su savo draugu, padėjau ragelį ir parašiau šią epitafiją: „Geroji Žemė – mes galėjome ją išgelbėti, bet buvome velniškai godūs ir tingūs.“

 

                 

 

Kurt Vonnegut. Žmogus be Tėvynės. Romanas. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – K.: Kitos knygos, 2007.