Jei nukryžiuotoji Žemės
planeta įgautų balsą
ir ironijos jausmą,
apie tai, kaip ją niokojame,
ji, ko gero, pasakytų:
„Atleisk, Tėve,
nes jie nežino ką daro.“
Ironija būtų ta,
kad mes žinome
ką darome.
Kai paskutinė gyva būtybė
bus mirusi per mus,
kaip poetiška būtų,
jei Žemė galėtų ištarti
balsu, sklindančiu
galbūt
iš Didžiojo Kanjono
apačios:
„Viskas baigta.“
Žmonėms čia nepatiko.
Kurt Vonnegut. Žmogus be Tėvynės. Romanas. Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. – K.: Kitos knygos, 2007.
