Po visą šią knygelę išmėtyti ranka rašyti puslapio dydžio teiginiai – jei norite, galite vadinti juos rėminti tinkamais siuviniais, – yra Origami Express gaminių atvaizdai. Origami Express – tai mano ir Džo Petro III bendrovė, įsikūrusi Džo tapybos ir šilkografijos studijoje Leksingtone, Kentukio valstijoje. Aš tapau arba piešiu paveikslus, o Džo daro kai kurių jų atspaudus – vieną po kito, spalva po spalvos, taikydamas labai daug laiko atimantį archaišką šilkografijos procesą, kurio beveik niekas daugiau nebenaudoja: jis spaudžia spalvotus rašalus pro audeklą ant popieriaus. Šis būdas reikalauja didžiulio kruopštumo ir pirštų jautrumo, jis subtilus kaip baletas, tad kiekvieną Džo atspaudą galima laikyti savarankišku kūriniu.

Mūsų bendrovės pavadinimas – Origami Express – tai mano duoklė Džo gaminamoms daugiasluoksnėms pakuotėms. Jose jis siunčia man atspaudus pasirašyti ir sunumeruoti. Džo sukurtas bendrovės logotipas nėra mano jam siųsto paveikslo atvaizdas, bet mano paveiksliukas, kurį jis pamatė mano romane „Čempionų pusryčiai“. Tai ore krentanti bomba, jai ant šono užrašyta:

Tikriausiai man pasisekė kaip retam iš gyvų žmonių, nes išgyvenau jau kapą ir dar dvidešimt dvejus metus. Nė nebandau skaičiuoti, kiek kartų jau turėjau mirti ar to norėjau. Bet vienas iš geriausių man kada nors nutikusių dalykų, proga kuo nekalčiausiai pasimėgauti, pasitaikanti tik vieną kartą iš milijardo, buvo mano pažintis su Džo.

Štai kaip tai nutiko. 1993 metų lapkričio 1 dieną turėjau skaityti paskaitą Midvejaus moterų koledže Leksingtono pakraštyje. Likus dar daug laiko iki paskaitos, dailininkas iš Kentukio valstijos Džo Petro III, dailininko iš Kentukio valstijos Džo Petro II sūnus, paprašė manęs nupiešti nespalvotą autoportretą – panaudosiantis jį šilkografijos būdu padarytoms afišoms, kurias klijuos koledžas. Aš nupiešiau autoportretą, jis padarė atspaudus. Tuo metu Džo buvo vos trisdešimt septynerių, aš buvau geltonsnapis vos septyniasdešimt vienerių metų viščiukas, mažiau nei dvigubai už jį vyresnis.

Kai atvykau į Leksingtoną skaityti paskaitos ir labai nudžiugau pamatęs afišas, iš paties Džo sužinojau, kad jis tapo romantiškus, bet moksliškai tikslius gyvūnų paveikslus, iš jų paskui daro atspaudus šilkografijos būdu. Jis studijavo zoologiją Tenesio universitete. Taip, ir kai kurie jo paveikslai tokie patrauklūs ir informatyvūs, kad propagandos tikslais juos naudoja Greenpeace – organizacija, kol kas ne itin sėkmingai bandanti sukliudyti mums savo dabartine gyvensena naikinti ištisas gyvūnų rūšis, net savo pačių padermę. Parodęs man afišą, savo darbus ir studiją, Džo paklausė:

– Kodėl mums nepratęsus bendradarbiavimo?

Na, gal ne visai tais žodžiais.

Taip ir padarėme ir dabar, kai žiūriu į praeitį, manau, kad Džo galbūt išgelbėjo man gyvybę. Plačiau neaiškinsiu, užteks, kiek pasakiau.

Nuo to laiko mes kartu išleidome per du šimtus atvaizdų: Džo daro po dešimt ar daugiau kiekvieno paveikslėlio kopijų, aš po jomis pasirašau ir jas sunumeruoju. „Siuviniai“ šioje knygelėje neatspindi visos mūsų kūrybos – tai viso labo naujausi jeux d’esprit. Dauguma mūsų kūrinių – Polo Kly, Marselio Diušamo ir panašių dailininkų darbų kopijos.

Po to, kai susipažinome, Džo apgaule vis prikalbina kitus siųsti jam paveikslus, kad galėtų su jais padaryti tai, ką labai mėgsta daryti. Tarp tokių apgautųjų komikas Džonatanas Vintersas, pats seniai studijuojantis meną, ir anglų menininkas Ralfas Stedmanas, tarp kurio laimėjimų – slogios, kaip ir derėjo, iliustracijos Hanterio Tompsono serijos „Baimė ir pasišlykštėjimas“ knygoms. Džo dėka mudu su Stedmanu susipažinome ir vienas kitą pamėgome.

Taip, ir praėjusią (2004 m.) liepą Džo surengė mudviejų darbų parodą Indianapolio, miesto, kuriame gimiau, meno centre. Joje dar buvo eksponuojamas mano senelio, architekto ir tapytojo Bernardo Voneguto paveikslas, du mano tėvo, architekto ir tapytojo Kurto Voneguto paveikslai, taip pat po šešis mano dukros Editos ir sūnaus, gydytojo Marko paveikslus.

Iš Džo išgirdęs apie šią šeimyninę parodą Ralfas Stedmanas atsiuntė man sveikinimo laišką. Štai ką jam atrašiau: „Džo Petro III surengė Indianapolyje keturių mano šeimos kartų susitikimą. Jo dėka mudu su tavim pasijutom kaip pirmos eilės pusbroliai. Gal jis Dievas? Mums galėjo ir mažiau pasisekti.“

Aišku, aš tik juokavau.

Ar Origami atspaudai ko nors verti? Paklausiau dabar, deja, jau velionio tapytojo Sido Solomono, maloniausio kaimyno Long Ailende, kur kartu leidome daug vasarų, kaip atskirti gerą paveikslą nuo prasto. Jis davė man atsakymą, geresnio už kurį negalėčiau nė tikėtis. Jis tarė:

– Pažiūrėk į milijoną paveikslų – tada niekaip negalėsi apsirikti.

Persakiau jo žodžius savo dukrai Editai, profesionaliai tapytojai. Ji irgi nusprendė, kad atsakymas neblogas. Pasak Editos, ji galėtų „riedučiais čiuožti per Luvrą baksnodama pirštu: „Taip... ne... ne... taip... ne... taip...“ ir taip toliau.“