Mūsų revoliucinio anarchizmo žinių bagažas buvo sukauptas ilgus metus skaitant anarchistinę literatūrą ir keičiantis nuomonėmis tarpusavyje. Su valstiečiais dalinomės viskuo, ką perskaitėme Kropotkino, Bakunino darbuose. Už visa tai esam dėkingi draug. Vladimirui Antoni, kitaip vadinamu „Zaratustra”.
Šiame ypatingai svarbiame susirinkime mes apsvarstėme daug einamųjų klausimų ir priėjome išvados, kad revoliucija pakliuvo į valstybingumo kilpą, joje ji dūsta, gęsta ir įgauna numirėlio išvaizdą. Bet dar ne visai mirė. Ji dar turi gyvų nervų, kurie palaiko ją kovoje su mirtimi. Daugiausia paramos ji gaus iš revoliucinių kaimo darbo masių, kurios padės jai išsiveržti iš tos kilpos ir sunaikinti ant savo kūno kontrevoliucijos opą – Laikinąją vyriausybę ir visas ją supančias partijas. Darydami iš to išvadas savo praktinei veiklai, mes suformulavome virtinę teiginių.
Rusijos revoliucija nuo pirmųjų savo dienų Rusijos ir Ukrainos anarchistų grupėms iškėlė du pirmaeilius klausimus. Ir dabar ji mums juos kelia labai primygtinai: eikite į mases ir ištirpkite tarp jų, kurkite iš jų kadrus revoliucijai ir pačią revoliuciją, arba išmeskite iš savo programos šūkį apie socialinio perversmo būtinybę, kad užbaigtumėte darbo kovą prieš kapitalo ir valstybės valdžią. Toliau likti užsidarius savo atskirų grupelių veikloje, apsiribojus neeilinių brošiūrų leidimu ir mitingais – negalima. Anarchistams gresia visiškai atitrūkti nuo masinių revoliucinių įvykių arba vilktis jų uodegoje.
Anarchizmo prigimčiai iš esmės svetimas toks blaškymasis. Į tokį kelią jį galima nukreipti tik nesupratimu ir revoliucinio patoso stoka anarchistinių grupių ir jų federacijų tarpe.
Kiekvienas judėjimas, o revoliucinių anarchistų – ypatingai, per sukilimus ir revoliucijas turi stengtis patraukti paskui save darbo mases. Tuo metu, kai masės pradeda jam rodyti pasitikėjimą, jis neturi perdaug žavėtis tuo pasitikėjimu ir neturi trauktis nuo įvairių įvykių vingių, nors ir ne anarchistinių, bet revoliucinių, kuriuose masės išreiškia savo polėkius. Bet nereikia ir pražiopsoti to momento, kada reiktų vengti tokių posūkių ir nuo jų nukreipti darbo mases.
Šis metodas – senas, bet mūsų judėjime praktiškai neišbandytas. Jis ir nebus išbandytas, kol mūsų judėjimas neįsisavins vienų ar kitų organizacinių pagrindų arba nesukurs savo organizacijos. Nes rimtas judėjimas reikalauja tam tikro idėjinio ir strateginio vadovavimo. Judėjimas be apibrėžtos organizacijos, susidedantis iš atskirų išskaidytų grupių, neretai nežinančių viena apie kitą ir kliudančių viena kitai veikti prieš savo politinius priešus, nors ir gali būti sukurtas revoliucijos metu, tačiau jo neįmanoma papildyti naujomis jėgomis ir suteikti gyvybingumo bei tikėjimo, vedančio žmonių mases į tikrą išlaisvinimą iš juos pavergusio ekonominio, politinio ir dvasinio blogio. Tai bus tuščias žmonių gyvybių švaistymas, žmonių, žūstančių lemiamoje, būtinoje ir tyroje, bet nelygioje kovoje.
Ar gali mūsų grupė dabar, septynerius mėnesius stebėjusi judėjimą miestuose, abejoti tuo, kad daugybė jos narių nežino savo vietos ir tampa našta pačiam judėjimui, kad jie neleidžia jam išsivaduoti iš tradicinių dezorganizacijos formų ir virsti masiniu judėjimu? Žinoma, ne! Todėl grupė su dar didesne energija ėmėsi spręsti dar neišspręstus anarchistinio judėjimo klausimus. Pavyzdžiui, klausimą dėl grupių veiksmų tarpusavio derinimo keičiantis padėčiai. Šio klausimo Rusijos Vasario revoliucijoje neiškėlė nė viena iš anarchistų federacijų, nors kiekviena federacija ir skelbė savo deklaracijas, ir numatė naujas savo veiklos gaires.
Taip blaškydamiesi ir stengdamiesi kuo daugiau atrasti Bakunino, Kropotkino, Malatestos anarchizmo darbuose, padarėme išvadą, kad mes, Guliaipolės valstiečių anarchistų komunistų grupė, negalime nei pamėgdžioti mūsų judėjimo miestuose, nei klausytis jo siūlymų. Mes turime patys susigaudyti šiuo neramiu revoliucijos metu ir savarankiškai padėti susiorientuoti prislėgtam kaimui, kad politinės partijos neišklibintų tikėjimo, jog kaimo žmonės, o ne partijos su jų vyriausybe taps tiesioginiais revoliucijos kūrėjais, ir jog nuo jų pačių priklausys, kaip keisis revoliucijos pobūdis ir tempas. Ir grupė ištirpo tarp prislėgto kaimo dirbančiųjų, palikusi tik iniciatyvinį ir tarpininkų biurą. Ir žodžiais, ir darbais ji padėjo dirbančiųjų masei susigaudyti padėtyje ir suaktyvinti kovą.
Priėmus šį sprendimą, netrukus mes jau ėmėme pastebėti savo organizacinės veiklos vaisius, ir įsitikinome, kad esame teisūs savaip aiškindami revoliucijos sąstingį ir mirtimi gresiančią neramią padėtį. Revoliucija buvo pakliuvusi į valstybininkų kilpą, kurią beliko tik užtraukti, kad mus uždusintų. Mirties bausmės fronte įvedimas tiesiogiai bylojo, kad revoliuciniams kareiviams lemta mirti fronte, o kontrrevoliucionieriai pačioje revoliucijos širdyje atliks savo darbą. Revoliuciniai kariniai daliniai, kurie susigiminiavo su darbininkais ir valstiečiais, ėmė suvokti save kaip militarizmo vergus ir stengėsi, kol yra ginkluoti patrankomis ir kulkosvaidžiais, nukreipti juos į savo priešus. Tokie revoliuciniai daliniai buvo vejami iš užnugario kaip pavojingi augančioms kontrrevoliucijos jėgoms.
Visa tai matydami ir suvokdami, koks kelias ruošiamas buržuazijai, jau atsigavusiai nuo sutriuškinimo ir pasiruošusiai atsiskaityti su revoliucija, mes dar labiau įsitikinome, kad mūsų metodas padėti dirbantiesiems teisingai orientuotis revoliucinėje padėtyje yra teisingas metodas. Jį būtina papildyti naujais teiginiais bei idėjiniu vadovavimu.
Ką pasiekėme žengdami šia kryptimi? Per rugpjūčio mėnesį tapo aišku, kad valstietija visiškai mus suprato ir neleido suskaldyti savo gretų į smulkias politines grupuotes. Taip ji išsaugojo vientisą darbo galybę ir neleido jos suplėšyti į politinių grupuočių skutelius, bejėgius ką nors realaus nuveikti.
Kuo aiškiau valstietija mus suprato, tuo giliau ji pasitikėjo savimi ir savo revoliucinę misiją: panaikinti privačią žemės nuosavybę, paskelbti žemę visuomenės turtu ir pakviesti miesto proletarus vienytis, kartu su jais panaikinti bet kokią privilegijų ir valdžios galimybę.
Taip prasidėjo dienos, kada mūsų ilgesys ir skausmas dėl revoliucijos pavojų visiškai pasiteisino. Atėjo žinios iš Petrogrado darbininkų, valstiečių, kareivių ir kazokų deputatų tarybos ir iš pačios Laikinosios vyriausybės, kad vyriausias kariuomenės vadas generolas Kornilovas atitraukė sau ištikimas divizijas iš fronto ir juda į Petrogradą siekdamas likviduoti revoliuciją bei jos iškovojimus.
Buvo 1917 metų rugpjūčio 29 diena. Pas mus į Guliaipolę atvyko anarchistė iš Aleksandrovsko M. Nikiforova ir mano padedama surengė valstiečių mitingą. Telegramų išnešiotojas padavė man paketėlį, kuriame radau žinią apie generolo Kornilovo žygį. Aš sustabdžiau oratorių ir pasakiau trumputę kalbą apie susidorojimą su revoliucija. Po to perskaičiau dvi vyriausybės ir Visos Rusijos darbininkų, valstiečių, kareivių ir kazokų deputatų vykdomojo komiteto telegramas.
Ši žinia paliko slogų įspūdį mitinge dalyvavusiems valstiečiams ir darbininkams. Matėsi susijaudinimas, bet valstiečiai ir darbininkai jį slėpė. Kaž kas iš minios riktelėjo „Ten jau liejasi mūsų brolių kraujas, o čia kontrrevoliucionieriai laisvai vaikšto ir juokiasi!” ir parodė į buvusį Guliaipolės policijos pristavą Ivanovą, stocėjusį tarp valstiečių ir darbininkų. Anarchistė Nikiforova nušoko nuo tribūnos ir areštavo jį. Minioje girdėjosi triukšmas ir keiksmai pristavo adresu.
Bet aš prišokau prie Nikiforovos ir Ivanovo, apsuptų draugų iš Valstiečių tarybos, ir pareikalavau, kad pristavą tuoj pat paleistų. Nuraminau jį, kad nesijaudintų, nes jo niekas nelies. Tuoj pat užlipau į tribūną ir pasakiau valstiečiams ir darbininkams, kad mūsų kova ginant revoliuciją turi prasidėti ne žudant buvusius pristavus, kurie, kaip Ivanovas, pasidavė pirmomis revoliucijos dienomis ir nesislapsto. Juos galime tik stebėti. Mūsų kova turi būti rimtesnė. Aš dabar susilaikysiu nieko nepasakęs, nes skubu į Valstiečių tarybos pasitarimą kartu su darbininkais ir anarchokomunistais. Bet po pasitarimo pažadu tuoj pat ateiti čia į sodą ir paaiškinti savo mintį…
Kai atėjau į tarybą, visi jau buvo susirinkę. Pradėjome posėdį, kuriame perskaitėme telegramas ir išklausėme mano pranešimą, ko pirmiausia mums reiktų imtis ir kokią organizaciją kurti. Šis klausimas buvo susijęs su tuo, kad darbininkų, valstiečių, kareivių ir kazokų deputatų tarybų VCVK telegramoje buvo siūloma vietose organizuoti revoliucijos gelbėjimo komitetus. Susirinkimas išrinko tokį komitetą, išreikšdamas norą, kad jis vadintųsi Revoliucijos gelbėjimo komitetu, ir pavedė man jam vadovauti.
Mes, šios skubiai sukurtos organizacijos nariai, tuoj pat susirinkome ir nusprendėme imtis visos rajono buržuazijos nuginklavimo ir jos nuosavybės teisių į žemę, fabrikus, gamyklas, tipografijas, teatrų patalpas, koliziejus, kinematografus ir kitokias visuomenines įstaigas likvidavimo. Buvome įsitikinę, kad tai vienintelis ir teisingas kelias likviduoti ir generolo Kornilovo žygį, ir buržuazijos teises į privilegijas, ir viešpatavimą darbininkų masėms.
{youtube}_B6B9CjH_8k{/youtube}
Tuo metu, kol rengėme jungtinį posėdį, o vėliau – revoliucijos gynimo komiteto posėdį, dirbančiųjų masės laukė, kol aš atsilaisvinsiu ir grįšiu pabaigti savo kalbos apie revoliucijos gynimą. Kai pagaliau grįžau pas juos, visi anarchokomunistų tarybos ir kai kurie darbininkų profsąjungos nariai vaikščiojo gatvėmis su šautuvais ir šratiniais ginklais ant pečių. Guliaipolė virto karine revoliucine stovykla.
Įėjau pro sodo vartus ir alėja nuėjau iki aikštelės, kur stovėjo tribūna. Valstiečiai ir darbininkai, grupėmis išsibarstę po sodą, gyvai aptarinėjo nerimą jiems sukėlusią žinią. Dabar jie būrėsi apie mane klausdami: „Na ką, ar jau atsilaisvinote? Galite pabaigti, apie ką pradėjote kalbėti, bet tos negeros telegramos sutrukdė!”
Pakilau į tribūną be jėgų. Pavargau, nes tomis dienomis daug keliavau po rajoną. Galvojau, sekmadienį apsiribosiu vienu mitingu Guliaipolėje, o vėliau pailsėsiu. Bet pavojaus telegramos, kurias valstiečiai vadino negeromis, davė naują darbą.
Baigdamas savo mintį apie revoliucijos gynimą, paaiškinau, kad niekas kitas, tik jie ją apgins ir išplės. Revoliucija – svarbiausias jų reikalas, ir jie turi būti drąsiais jos vykdytojais ir tikrais revoliucijos gynėjais. Taip pat pranešiau, kokius sprendimus priėmėme posėdyje, kad sukūrėme revoliucijos gynimo komitetą, kuris ginsis ne tik nuo generolo Kornilovo, bet ir nuo Laikinosios vyriausybės ir nuo visų jos idėjoms pritariančių socialistinių partijų. Bet tai komitetas galės daryti tik tada, kai mes visi nuo mažo iki didelio pasakysim, kad tai mūsų kūrinys. Revoliucija užbaigs savo žygį, kada mes visi aplink jį susivienysime ir remsime jį ne žodžiais o darbais.
Gausiam susirinkimui trumpai išdėsčiau komiteto veiklos programą. Iš minios pasigirdo šūksniai „Tegyvuoja revoliucija!” – ne etatinių šūkaliotojų, kuriais paprastai naudojasi politikieriai, o iš tikro liaudies šūksniai, sklindantys ir pačių liaudies sielos gelmių.
– Na ką, draugas Nestorai, – pasigirdo balsai, – ar ruoštis žygiui susijungti su miesto dirbančiaisiais?
Bet aš paaiškinau jiems komiteto veiklos programos punktą, kuriame kalbama, kad valstiečiai savo šimtinėse, o darbininkai gamyklose ir dirbtuvėse turi apsvarstyti mūsų nutarimą ir savo galutinį sprendimą dėl jo atsiųsti rytoj, rugpjūčio 30 dieną per įgaliotinius.
Taigi rugpjūčio 29-oji baigėsi sunkia žinia apie generolo Kornilovo žygį. Bet užtai ji pastūmėjo mases rodyti iniciatyvą ir revoliucinę kūrybą. Ir ten, kur tarp dirbančiųjų buvo revoliucionierių, kurie žinojo, koks tokiais momentais jų uždavinys, ten pasiūlymai bręstantiems įvykiams buvo laiku suformuluoti ir darbo masės juos panaudojo savo kovoje.
Kitą dieną anksti ryte žingsniavau Guliaipolės Soboro gatve. Darbininkai iš gamyklų ir valstiečiai iš šimtinių su juodomis ir raudonomis vėliavomis bei dainomis žygiavo gatve, vedančia valstiečių ir darbininkų tarybos pastato link, kuriame įsikūrė revoliucijos gynimo komitetas. Aš perbėgau mokyklos ir dar kitą kiemą ir įlėkiau į tarybos kiemą, kad pasitikčiau manifestantus. Kai jiems pasirodžiau, pasigirdo griausmingas šūkis „Tegyvuoja revoliucija! Tegyvuoja jos sūnus, mūsų bičiulis draugas Machno!”
Tie šūksniai man buvo malonūs, bet jutau, kad nenusipelniau jų iš dirbančiųjų. Nutraukiau tokius man brangius ir stiprius epitetais susižavėjimo šūksnius ir paprašiau išklausyti. Bet mane pagavo ant rankų ir toliau šaukė „Tegyvuoja revoliucija! Tegyvuoja Machno!”
Pagaliau aš priprašiau manifestantų išklausyti mane. Kai įsivyravo tyla, jų paklausiau, kokia proga jie metė darbą ir atėjo prie revoliucijos gynimo komiteto?
– Mes atėjome vykdyti komiteto nurodymus, – pasigirdo atsakymas, – ir mes ne paskutiniai.
Vos nepraradau pusiausvyros iš džiaugsmo, vos neapsiverkiau dėl tokio plataus ukrainietiškos darbininkų ir valstiečių sielos mosto. Prieš mane iškilo valstiečių laisvės ir nepriklausomybės siekis, kurį tik ukrainietiškos sielos gylis gali taip greitai ir stipriai išreikšti.
Pirmieji mano žodžiai buvo tokie: „Klausykite, draugai, jeigu jūs atėjote vykdyti revoliucijos gynimo komiteto nurodymų, tai siūlau jums pasiskirstyti į grupes po dešimt ar penkiolika žmonių, skaičiuojant po penkis žmones vienam kinkiniui. Nedelsiant nė valandos aplėkti visus Guliaipolės rajono dvarus, buožių vienkiemius ir turtingas vokiečių kolonijas. Atimti iš tos buržuazijos šaunamuosius ginklus, graižtvinius ir šratinius šautuvus, iš šaltų ginklų – kardus. Nei pirštu, nei žodžiu buržuazijos neįžeidinėti... Mes turime tai padaryti su revoliucine drąsa ir garbe, vadovaudamiesi revoliucijos interesais, prieš kurią jėga ėmė veikti buržuazijos vadai, susitelkę po Laikinosios vyriausybės sparneliu.
„Įgaliotas rajono valstiečių ir darbininkų deputatų tarybos, anarchokomunistų grupės ir profesinės sąjungos tarybos laikinai perimti idėjinį vadovavimą mūsų revoliuciniam judėjimui, tuo pačiu būdamas revoliucijos gelbėjimo komiteto vyriausiu komisaru, noriu visus draugus, išvykstančius nuginkluoti buržuazijos, įspėti, kad neįsijaustų ir neimtų plėšikauti. Tai nėra revoliucinė veikla, už ją, kol aš vadovausiu mūsų bendram reikalui, kiekvienas iš mūsų bus atiduodamas visuotinės revoliucinės Guliaipolės valstiečių ir darbininkų sueigos teismui.
Mes turime per dvi, ilgiausiai per tris dienas nuginkluoti buržuaziją ir visus ginklus atiduoti revoliucijos gelbėjimo komitetui, kad šis paskirstytų tikriems revoliucijos gynėjams. Todėl nešvaistykite laiko, skirstykitės į grupes, imkite revoliucijos gynimo komitete oficialius įgaliojimus atimti iš buržuazijos mums reikiamus ginklus ir važiuokite, rinkite juos...”
Valstiečiai, kai jie suvokia reikalo reikalingumą, viską daro greitai. Tuo metu, kai aš kalbėjau manifestantams, kad reikia išsiskaidyti į grupes po penkis žmones, jie pasiuntė žmones. Netrukus apie 30-40 kinkinių jau išsirikiavo Soboro aikštėje, laukdami žmonių.
Pažymėjimai revoliucijos gynimo komitete buvo paruošti po vakarykščio sprendimo, ko komitetas revoliucijos interesais turi imtis pirmiausia. Juose liko tik įrašyti pateikėjo pavardę ir padėti vyriausio vadovo parašą. Patarasis tokį pažymėjimą pasirašys ir viduryje gatvės. Taip faktiškai, ir buvo. Pasirašiau tuos valstiečių ir darbininkų, išvažiuojančių į rajoną nuginkluoti buržuazijos, pažymėjimus.
Kai viskas buvo paruošta ir visi susėdo į vežimus, aš pasakiau dar kelis žodžius apie sunkią revoliucijai padėtį, apie ryžtingų dirbančiųjų veiksmų svarbą revoliucijos plėtrai. Ir štai, valstiečiai ir darbininkai, tie revoliucijos šaukliai Guliaipolėje, savo aktyvia veikla prieš buržuaziją aprėpę kelis kitų sričių valsčius, išvažiavo į rajoną. Dalis valstiečių ir darbininkų atiminėjo ginklus pačioje Guliaipolėje iš buržuazijos ir pasitraukusių iš fronto karininkų.
Revoliucijos gynimo komitetas, kartu su valstiečių ir darbininkų deputatų taryba, surengė skubų pasitarimą, kuriame nusprendė skubos tvarka surengti neeilinį rajono tarybų suvažiavimą, kuriame dalyvautų ir anarchokomunistų grupė, ir Guliaipolės metalistų ir medžio apdirbėjų profsąjungos taryba.
Bendrame valstiečių ir darbininkų deputatų tarybos ir revoliucijos gynimo komiteto posėdyje buvo nuspręsta artimiau bendradarbiauti su anarchistų komunistų grupe ir bendromis jėgomis, tuoj pat iki šaukiamo tarybų suvažiavimo, atlikti organizacinius darbus siekiant atimti iš „visuomeninių komitetų” teisę priiminėti sprendimus bet kokiais klausimais.
Šis trijų revoliucinių darinių bendras darbas leido mūsų grupei dar labiau išplėsti savo veiklą tarp prispaustų kaimo darbininkų ir įpratinti juos prie minties apie laisvą visuomenę be valdžios. Guliaipolės rajono gyventojai, nė nesusimąstydami, kad juos gali užklupti centrinės valdžios represijos, suvaržė visus koalicinės socialistų ir buržuazijos laikinosios vyriausybės „visuomeninius komitetus”. Komitetai, kurie leido įsakymus ir nurodymus, kaip liaudis turi elgtis, ką daryti ir ko be vyriausybės nedaryti, apie ką galvoti be išankstinio būsimo steigiamojo susirinkimo leidimo, buvo taip suvaržyti, kad iš sprendžiančių darinių virto patariamojo tipo dariniais. Iš jų atėmė teisę spręsti bet kokius visuomeninius klausimus, šią teisę perėmė visuomeninės sueigos ir susirinkimai.
Toks dirbančiųjų požiūris į savo engėjų ir revoliucijos priešų „teises” bei jų valdžią sukėlė didžiulę sumaištį vadžios tarpe. Uolūs koalicijos su buržuazija šalininkai skelbė pavojų. Tačiau kad ir kiek jie pyko posėdžiaudami Visuomeniniuose komitetuose, kokių priemonių nesigriebė, padedami centro, kad suklaidintų Guliaipolės rajono dirbančiuosius ir pakeistų jų požiūrį į valdžią ir jų vyriausybę, kokias niekšybes žodžiu ir raštu beplatino apie rajono dirbančiuosius ir ypač apie jame veikusią anarchokomunistų grupę, tuo arkliuku toli nenujojo.
Gyvi faktai apie valdžios, pasivadinusios revoliucine, veiklą kirtosi su revoliucijos reikalavimais. Jie pagimdė sąstingį revoliucijoje ir prikėlė gyvenimui kontrrevoliuciją, kurios pasišlykštėtinas veidas, įsikūnijęs Kornilovo žygyje, stovėjo prieš darbo masių akis.
Guliaipolės rajono darbininkai, ilgus mėnesius stebėję įvykius iš šalies, dabar stojo į anarchistinį revoliucijos kelią. Suvokė, kad tai vienintelis teisingas kelias išgelbėyi revoliuciją ir ją užbaigti, todėl į visus apskrities Visuomeninio komiteto ir apskrities komisaro reikalavimus – kas savaitę iš Guliaipolės siųsti žinias apie rajono visuomeninį gyvenimą, o taip pat atiduoti priklausančią piniginę duoklę, kurią uždėjo kaimui Laikinoji vyriausybė, – atsakė tuo, kad Revoliucijos gynimo komitetas nuginklavo visus buržuazinius elementus ir paskelbė negaliojančia ir neturinčia jokių teisių egzistuoti privačią žemės, fabrikų, gamyklų ir kitokių visuomeninių įmonių nuosavybę. „Viskas turi priklausyti visiems, o ne saujelei nieko nedirbančių veltėdžių” (iš Guliaipolės Revoliucijos gynimo komiteto Protokolo Nr.3 , 1917 metai).
Versta iš: Махно Н. И. Воспоминания. – М.: ТЕРРА, Книжная лавка-РТР, 1996.
