8-ojo serbų pulko vadas atsiuntė delegaciją, norėdamas išsiaiškinti mūsų požiūrį į Serbijos valstybės pulko norą kartu su Guliaipolės dirbančiaisiais dalyvauti darbininkų šventėje. Žinoma, mes nesipriešinome šiam serbų pulko norui. Neprieštaravome net tam, kad jis pasirodys su visa kovine ginkluote. Mes pasitikėjome savo jėgomis, galinčiomis nuginkluoti šį pulką.
Manifestacija Guliaipolės gatvėmis prasidėjo 9 valandą ryto. Visų manifestantų susibūrimo vieta – Mugių aikštė, dabar – Revoliucijos aukų aikštė.
Netrukus anarchistai, savo pasisakymuose informavę apie Petrogrado proletariato veiksmus balandžio 18-22 dienomis, apie iškeltus reikalavimus vyriausybei pašalinti 10 kapitalistinių ministrų bei perduoti valdžią valstiečių, darbininkų ir kareivių Taryboms, apie veiksmus, kurie buvo nuslopinti karine jėga, pavertė manifestaciją demonstracija prieš Laikinąją vyriausybę ir visus socialistus, kurie joje dalyvavo.
8-ojo serbų pulko vadas skubiai nukreipė pulką į savo dislokacijos vietą. Dalis kulkosvaidininkų būrio pareiškė solidarumą su anarchistais ir įsiliejo į demonstrantų eiles.
Demonstrantų buvo tiek daug, kad nesimatė eisenos galo. Po to, kai priėmėme rezoliuciją „Šalin vyriausybę ir visas partijas, siekiančias mums primesti šitokią gėdą...” ir pajudėjome gatvėmis dainuodami anarchistų maršą, žmonės ėjo kelias valandas nenutrūkstamomis gretomis po 5-8 žmones.
Nuotaika buvo tokia pakili ir nepakanti vyriausybei bei jos agentams, kad visi Visuomeninio komiteto politikieriai ir kulkosvaidininkų būrio karininkai, išskyrus du kareivių numylėtinius – anarchistuojantį Ševčenką ir aktorių Bogdanovičių, – pasislėpė serbų pulko štabe. O milicija, kuri per visą savo veiklos laikotarpį dar nieko nebuvo areštavusi, paspruko iš Guliaipolės.
Demonstrantų masėms anarchistai pranešė apie Čikagos kankinius – anarchistus. Demonstrantai pagerbė jų atminimą priklaupdami ir paprašė anarchistų tuoj pat vesti juos į mūšį prieš vyriausybę, visus jos agentus ir buržuaziją.
Tai buvo metas, kai Aleksandrovsko bei Jekaterinoslavo valdžia jau atkreipė dėmesį į Guliaipolę ir buvo nieko prieš pirma laiko iškviesti ją į mūšį.
Visa gegužė praėjo įtemptai dirbant valstiečių suvažiavimuose Guliaipolėje ir Aleksandrovske.
Aleksandrovsko suvažiavime perskaičiau pranešimą apie tai, kad Guliaipolės valsčiaus darbo valstietija nepatiki revoliucijos reikalo jokiems visuomeniniams komitetams ir pati kontroliuoja komitetą. Paaiškinsiu, kokiu būdu.
Valstiečių delegatai tame suvažiavime, sveikindami Guliaipolės valstiečius, žadėjo pas save padaryti tą patį. Suvažiavime dalyvavę eserai tuo liko patenkinti, bet esdekai ir kadetai pabrėžė, kad Guliaipolės valstiečių požiūris į visuomeninius komitetus kertasi su visai šaliai bendra naujosios vyriausybės politika. Kad tai neva kenkia revoliucijos reikalui, nes valstiečių kontrolė nustatytiems teritoriniams dariniams – visuomeniniams komitetams – nuvertina vyriausybės valdžią provincijose.
Kažkas iš valstiečių riktelėjo: „Visiškai teisingai! Todėl mes ir bandysime sumenkinti visuomeninius komitetus, turinčius vyriausybinių kėslų, kol nepertvarkysime jų pagal savo laisvės ir teisės į nepriklausomybę supratimą bei neatimsime iš dvarininkų žemės.”
Šitokio pareiškimo iš valstiečių delegatų eilių visiškai pakako, kad esdekai ir kadetai nurimtų. Priešingu atveju valstiečių delegatai būtų palikę posėdžių salę. O pasilikti tuščioje salėje jie gėdijosi. Tuo revoliucijos laikotarpiu jie dar tikėjosi įveikti dirbančiųjų revoliucines nuotaikas.
Suvažiavimas Aleksandrovske baigėsi tuo, kad priėmė rezoliuciją apie žemės perėjimą dirbančiai visuomenei be išpirkos ir išrinko apskrities komitetą. Eserai džiaugėsi, esdekai ir kadetai pyko, o valstiečių delegatai pakeliui į namus tarėsi, kaip organizuotis patiems, be šių politinių „rėksnių”, kaip susivienyti kaimams ir pakilti ginkluotam žygiui prieš dvarininkus. Kitaip, sakė jie, revoliucija žus, ir mes vėl liksim be žemės…
O kai kartu su M. Šramko grįžome iš Aleksandrovsko apskrities suvažiavimo ir pranešėme Guliaipolės rajono Valstiečių sąjungai apie jo rezultatus, valstiečiai ėmė labai apgailestauti, kad siuntė mus į tą suvažiavimą, sakydami: „Mums nereikėjo dalyvauti šitame suvažiavime, geriau būtų buvę sušaukti pas save Guliaipolėje Aleksandrovo apskrities valsčių valstiečių suvažiavimą. Mes įsitikinę, kad čia būtume iškėlę žemės paėmimo visuomeniniam naudojimui klausimą ir greičiau pasiekę savo tikslą. Visgi nieko nepadarysi, tikimės, kad mūsų Guliaipolės Valstiečių sąjungos komitetas supažindins su mūsų požiūriu visus valstiečius, ne tik Aleksandrovsko apskrityje, bet ir greta Pavlogrado, Marijupolio, Berdiansko ir Melitopolio. Kad tokiu būdu Aleksandrovske žinotų, kad mes rezoliucijų nemėgstam. Mums reikia tikros veiklos.”
Šis valstiečių pareiškimas pagimdė Guliaipolės Valstiečių sąjungos deklaraciją, skelbusią, kad „Guliaipolės apylinkių darbo valstietija laiko savo neatskiriama teise paskelbti dvarininkų, vienuolynų ir valstybines žemes visuomenės nuosavybe” ir netolimoje ateityje ruošiasi tai padaryti. Pabaigai atskiru atsišaukimu valstietija buvo kviečiama ruoštis įgyvendinti šį teisingumo aktą.
Guliaipolės valstiečių balsą išgirdo toli už Jekaterinoslavo gubernijos ribų. Netrukus į Guliaipolę ėmė plaukti delegacijos iš valstiečių kaimų, nepriklausančių Jakaterinoslavo gubernijai. Plaukė kelias savaites. Jos man, Valstiečių sąjungos pirmininkui, neleido atsikvėpti nė minutėlei.
Atsitraukdavo nuo savo darbų ir kiti, daugelyje grupės ir sąjungos reikalų mane pavadavę draugai. O aš kalbėjausiu su atvykėliais, vieniems dalinau patarimus, o kitiems tiesiog instrukcijas, kaip reikia veikti siekiant apjungti valstiečius į sąjungą, ruošti juos veiksmams užgrobiant visuomenės naudai dvarininkų ir vienuolynų žemes, o kur yra valstybinių – ir jas. Ir pagal kaimo darbininkų pageidavimą dvaruose organizuoti žemės ūkio komunas arba išdalinti žemę vargstantiems ir ją dirbti. Beveik iš visų šių delegacijų girdėjau, kad „būtų gerai, jei guliaipoliečiai imtusi tą daryti pirmieji”.
Į klausimą „kodėl?“ atsakymas buvo vienas ir tas pats: „Mes neturime organizatorių. Mažai skaitome. Mus mažai kas pasiekia. Oratorių dar nematėme... Būtume neperskaitę netgi jūsų sąjungos ir anarchistų komunistų grupės proklamacijų, jei sūnūs iš Juzovsko šachtų nebūtų jų atsiuntę.”
Labai pergyvenau ir pykau, klausydamas pavergto kaimo balso. Keikiau miestuose sutūpusius draugus, pamiršus kaimą, nuo kurio Rusijoje ir Ukrainoje priklauso revoliucijos sėkmė. O revoliuciją Laikinoji vyriausybė jau ėmė stabdyti ją uzurpuodama, jos kūrybingą plitimą tarp savo teises įsisamoninusių darbininkų pakeisdama nieko realiame šalies gyvenime nereiškiančiomis rašytinėmis programomis.
Kuo stipriau šis skaudulys mane neramino, tuo didesnis pasiryžimas mane vedė į priekį. kartusu grupės draugais užklysdavome į pačias gūdžiausias kaimų kertes, tam kartui mesdami atsakingus darbus Guliaipolėje. Ėjau ir sakiau valstiečiams tiesos žodžius apie jų padėtį, revoliucijos padėtį, kuriai gresia mirtis, jei tik jie neįlies savo šviežių darbščių ir aktyvių jėgų.
Kelionėse praleisdavau po kelias dienas negrįždamas į Guliaipolę. Kartais įkvėpdavau save mintimi, kad Rusijoje tuoj tuoj pasirodys P. A. Kropotkinas ir atkreips visų dėmesį į pavergtą kaimą. Paskui, žiūrėk, sugrįš mūsų praktikas Dėdė Vania (Rogdajevas), kuris senais caro laikais buvo itin aktyvus Ukrainoje. Pasirodys Roščinas ir visa virtinė mažiau žinomų, tačiau labai aktyvių draugų iš senų atmintinų laikų, ir mūsų judėjimas ims plėstis. Dirbančiųjų masės gaus išsamius atsakymus į visus jas jaudinančius klausimus. Anarchistų balsas stipriai pasklis po pavergtą kaimą. Pavergtieji susitelks po anarchistų vėliava ir ims kovoti prieš dvarininkų ir fabrikantų valdžą, už laisvę, lygybę ir žmonių solidarumą.
Taip, tuo tikėjau beveik fanatiškai, ir kaip tik dėl to vis labiau įsitraukiau į kasdienius valstiečių bei darbininkų reikalus ir ryžtingai raginau tą patį daryti visą Guliaipolės anarchokomunistų grupę.
Iš rusų k. vertė Evaldas Balčiūnas
Versta iš: Махно Н. И. Воспоминания. – М.: ТЕРРА, Книжная лавка-РТР, 1996.
