Tarp kitų musų grupės draugų į Visuomeninio komiteto narius buvo iškelta ir mano kandidatūra, ir aš buvau išrinktas.
Vaizdas toks. Vieni valstiečiai visai susilaikė nuo savo atstovų rinkimo. Kiti dalyvavo rinkimuose, bet dauguma rinko arba mūsų narius, arba mums prijaučiančius. Kad ir kaip rinkėjai prašė manęs dalyvauti jų vardu „Visuomeniniame komitete”, bet aš turėjau atsisakyti. Ne iš principo, o todėl, kad, iena vertus, nežinojau anarchistų pozicijos miestuose: ar jie lankosi šioje įstaigoje, jei būna išrinkti, ar atsisako. Dėl to išsiunčiau klausimą Maskvos Anarchistų federacijos sekretoriui, bet atsakymo tuo metu dar nesulaukiau. Kita vertus, mano formalus priklausymas „Visuomeniniam komitetui” griovė tolesnius planus, kreipiančius visą grupės ir valstiečių darbą siekiant demaskuoti valstybinę tų visuomeninių komitetų formą ir funkcijas.
O šie planai buvo jau anksčiau priimti mūsų grupėje, ir kaip tik dėl jų aš sutikau būti Valstiečių sąjungos komiteto pirmininku.
Iškėliau sau tikslą užsiimant praktiniais revoliucijos reikalais kaip galima tvirčiau suvienyti visą darbo valstietiją su mūsų grupe. Antra, neįleisti į darbo valstietijos gretas politinių partijų, kad ir kokios revoliucinės jos šiuo metu bebūtų. Nes joms įsigalėjus bus bus visiškai užgniaužta revoliucinės saviveiklos kūrybinė iniciatyva. Trečia, įtikinti darbo valstietiją, kad negalima gaišti nė dienos – būtina ypatingai akylai stebėti „Visuomeninio komiteto”, kaip vyriausybei pavaldaus nerevoliucinio darinio, veiklą, nuolat žinoti apie Laikinosios vyriausybės užmačias ir reikiamu momentu neatsidurti užburtame politiniame sukūryje be tikslių ir konkrečių žinių apie revoliucinius įvykius miestuose.
Ir, pagaliau, ketvirta, – išaiškinti darbo valstietijai, kad ji, besirūpindama savo tiesioginiu ir neatidėliotinu reikalu, t.y. siekdama užvaldyti žemę ir įvesti savivaldą savo gyvenvietėse, apseitų be kieno nors globos ir iš nieko nesitikėtų pagalbos, tik savo pačių jėgomis bandytų išnaudoti revoliucinę padėtį, naujos vyriausybės pasimetimą ir politinių partijų tarpusavio kovą dėl valdžios – tuoj pat ir išnaudodama visas galimybes savo revoliuciniams anarchistiniams tikslams.
Štai tokie teiginiai iš darbų plano, kuriuos išdėsčiau mūsų grupei vos grįžęs iš Maskvos į Guliaipolę. Bėgiojau maldaudamas draugų priimti juos kaip pagrindą mūsų būsimai veiklos programai. Dėl šių teiginių aš ir ryžausi atsisveikinti su daugeliu anarchistinių grupių, kurios veikė 1906-1907 metais, taktinių sprendimų, kada organizavimosi principai buvo pakeisti užsisklendimu nuo masių atitrūkusiose grupėse, kada jos nenormaliai vystėsi, atbuko be praktinės minties ir tuo pačiu užtvėrė sau kelią būsimai vaisingai veiklai liaudies sukilimų ir revoliucijų metu.
Mano planus visiškai parėmė mūsų anarchistų komunistų grupė, kuri, veikdama organizuotai, išpopuliarino juos jei ne visiems Guliaipolės valstiečiams, tai bent absoliučiai jų daugumai. Tiesa, tam prireikė kelių mėnesių. Prie to mes dar grįšime, nuosekliai nušviesdami mūsų aktyvų ir visavertį dalyvavimą revoliucijos vingiuose.
Iš rusų k. vertė Evaldas Balčiūnas
Versta iš: Махно Н. И. Воспоминания. – М.: ТЕРРА, Книжная лавка-РТР, 1996.
