Valstiečių įgalioti delegatai pasitarė su gamyklų darbininkų delegatais ir kartu priėmė rezoliuciją perinkti „Visuomeninį komitetą”. Mokytojų Lebedevo ir Korpusenkos prašomas, aš sutikau dalyvauti naujojo komiteto veikloje.
Delegatai grįžo pas savo rinkėjus ir apsvarstė rezoliuciją vietose. Kai delegatų rezoliuciją patvirtino rinkėjai, buvo paskirta „Visuomeninio komiteto” perrinkimo data. Per tą laiką grupės nariai savo ruožtu išaiškino valstičiams apie Valstiečių sąjungos įkūrimo būtinybę.
Tomis dienomis pas mus į Guliaipolę atvvyko socialistų revoliucionierių sudaryto valsčiaus Valstiečių sąjungos komiteto agentas – draugas Krylovas-Martynovas. Jo tikslas buvo Guliaipolėje sukurti Valstiečių sąjungos komitetą. Kaip buvęs politinis katorgininkas, jis susidomėjo mano gyvenimu ir buitimi. Susitikome, nuvažiavome į mano butą atsigerti arbatos ir pakalbėti. O vėliau jis liko pas mane dar vienai dienai. Tuo tarpu aš pasiūliau grupės nariams ruoštis rytdienos sueigai, kad joje pradėtume organizuoti Valstiečių sąjungą.
Eseras Krylovas-Martynovas – neblogas mitingų oratorius. Jis valstiečiams nupiešė gražų paveikslą, kaip socialistai revoliucionieriai kovos Steigiamajame susirinkime (kurį sušaukti buvo numatyta ateityje) dėl žemės perdavimo valstiečiams be jokios išpirkos. Tai kovai reikalinga valstiečių parama. Jis kvietė organizuotis į Valstiečių sąjungą ir palaikyti socialistų revoliucionierių partiją. Šia proga pasinaudojau aš ir dar keli mūsų valstiečių anarchistų grupės nariai. Aš pasakiau:
„– Mes, anarchistai, sutinkame su socialistais revoliucionieriais, kad valstiečiams būtina organizuotis į Valstiečių sąjungą, bet ne tam, kad paremtume eserų partiją jos dialektinėje kovoje prieš socialdemokratus ir kadetus būsimame, jei jis tik bus sušaultas, Steigiamąjame susirinkime.
Mūsų – revoliucinių anarchistų – požiūriu, Valstiečių sąjungą organizuoti būtina, kad valstietija įlietų į revoliucijos srovę kuo daugiau savo gyvos, energingos jėgos. Išplėstų jos krantus, pagilintų revoliuciją ir, išvaliusi jai kelius, nulemtų jos konkretų pobūdį ir konkrečią baigmę. Ir padarytų logiškas išvadas, kad kaimo ir miesto dirbančiosios masės, kurių priverstiniu darbu ir proto pavergimu minta kapitalo ir jo samdomo organizuoto plėšiko – valstybės – valdžia, gali savo gyvenime ir tolesnėje kovoje už išsilaisvinimą visiškai apseiti be politinių partijų ir be jų menamos kovos Steigiamajame susirinkime.
Darbo valstietija ir darbininkai neturėtų net galvoti apie Steigiamąjį susirinkimą. Steigiamasis susirinkimas – kaimo ir miesto dirbančiųjų priešas. Bus didžiausias dirbančiųjų nusikaltimas, jei jie tikėsis iš jo laisvės ir laimės. Steigiamasis susirinkimas – tai visų politinių partijų kortų žaidimas. Paklauskit ko nors iš tų, kurie lankosi lošimų lindynėse, ar išeina iš jų kas nors neapgautas? Ogi nė vienas! Dirbančiųjų klasė – valstiečiai ir darbininkai, pasiuntę į jį savo atstovus, – galiausiai irgi bus apgauti.
Ne apie Steigiamąjį susirinkimą ir ne apie politinių partijų, tarp jų – ir socialistų revoliucionierių, palaikymą dabar turi galvoti darbo valstietija. Ne! Valstiečiai, kaip ir darbininkai, turi rimtesnių klausimų. Jie turi ruoštis visų žemių, fabrikų ir gamyklų perėmimui visuomenės nuosavybėn, kaip pagrindui, ant kurio dirbantieji turi statyti savo naują gyvenimą. Guliaipolės Valstiečių sąjunga, kurią įkursime šiame susirinkime, ir užsiims pradiniu darbu ta kryptimi…“
Socialisto revoliucionieriaus, valsčiaus Valstiečių sąjungos komiteto agento, mūsų pasisakymas nesuglumino. Jis sutiko su mumis. Tomis pat dienomis 1917 metų kovo 28-29 dienomis buvo pradėta organizuoti Guliaipolės Valstiečių sąjunga. Į sąjungos komitetą įėjo 28 valstiečiai, tarp jų atsidūriau ir aš, nors prašiau valstiečių mano kandidatūros nekelti. Buvau užsiėmęs grupės biuro atidarymu ir jos deklaracija. Valstiečiai, nepaisydami mano prašymo, iškėlė mano kadidatūrą 4-iose apylinkėse ir kiekvienoje išrinko vienbalsiai. Tokiu būdu Valstiečių sąjungos komitetas buvo išrinktas. Komiteto pirmininku valstiečiai patvirtino mane.
Prasidėjo sąjungos narių registravimas. Per keturias penkias dienas į ją įstojo visi valstiečiai, išskyrus, žinoma, savininkus žemvaldžius. Šitie privačios nuosavybės į žemę gynėjai šalinosi darbo masių, tikėjosi susitelkti savarankiškai pritraukę į savo pusę tamsuolius iš samdinių tarpo ir taip išlaikyti savo frontą iki Steigiamojo susirinkimo. Tikėjosi, kad ten juos palaikys socialdemokratai (Rusijos socialdemokratų partija tuo metu dar atkakliai gynė nuosavybės į žemę teisę), ir jie laimės.
Tiesa, darbo valstietijai nereikėjo tokių bičiulių kaip savininkai žemvaldžiai. Ji matė juose savo kruvinus priešus ir suprato, kad jie taps nepavojingi tik tada, kai žemė prievartinės eksproprijacijos būdu bus paskelbta bendra dirbančiųjų nuosavybe. Savo tarpe įtikinamai skleisdama šią mintį, darbo valstietija tuo pačiu skelbė išankstinį nuosprendį Steigiamajam susirinkimui.
Taigi Guliaipolės Valstiečių sąjunga buvo įkurta, bet ji neaprėpė viso Guliaipolės valsčiaus, kuriam priklausė ir kiti kaimai bei kaimeliai, todėl negalėjo veikti visa jėga, kad į savo pusę patrauktų ir kitus valsčius. Nagalėjo pradėti revoliucinio darbo – atimti žemes iš dvarininkų bei valstybės ir perduoti jas dirbantiesiems. Todėl aš su Valstiečių sąjungos komiteto sekretoriumi iškeliavau po Guliaipolės apylinkes. Aplinkiniuose kaimuose ir kaimeliuose mes irgi sukūrėme Valstiečių sąjungas.
Grįžęs iš rajono, perskaičiau pranešimą grupei apie mūsų pasiekimus ir pabrėžiau puikias revoliucines valstiečių nuotaikas, kurias mes turime visomis jėgomis remti, atsargiai, bet be svyravimų kreipdami į nevalstybinės veiklos kelią. Grupėje visi džiaugėsi, kiekvienas narys dalinosi tuo, ką nuveikė, kokį įspūdį mūsų veikla daro valstiečiams ir t.t.
Mane pavadavęs grupės sekretorius draugas Kratas papasakojo, kad per tą laiką, kol mūsų nebuvo, į Guliaipolę buvo atvažiavę nauji instruktoriai iš Aleksandrovsko miesto, rėžė kalbas už karą ir Steigiamąjį susirinkimą, bandė priimti savas rezoliucijas. Bet Guliaipolės valstiečiai ir darbininkai tas rezoliucijas atmetė pareiškę, kad dabar guliaipoliečiai yra užsiėmę savo darbo organizavimu ir todėl jokių rezoliucijų iš išorės kol kas negali priiminėti… Šie gyvi faktai kiekvieną iš mūsų audrino, stiprino siekį nenuilstamai dirbti visuomeninius revoliucinius darbus.
Iš rusų k. vertė Evaldas Balčiūnas
Versta iš: Махно Н. И. Воспоминания. – М.: ТЕРРА, Книжная лавка-РТР, 1996.
