Nuteistas katorgai iki gyvos galvos, N. Machno buvo uždarytas Maskvos Butyrkų kalėjime. Čia jis kalėjo kartu su anarchistu P. Aršinovu, supažindinusiu jį su anarchizmo teorija. Dėl nuolatinių konfliktų su administracija N. Machno dažnai būdavo uždaromas karceryje, kur gavo džiovą. Kalėjimo ligoninėje jam buvo pašalintas plautis. Visą įkalinimo laiką užsiėmė savišvieta.
1917 m. jį išlaisvino Vasario revoliucija. Grįžęs į Guliaipolę, suformavo „Valstiečių sąjungos” būrį, paskelbė dvarininkų, vienuolynų ir valstybinę žemę visuomenės turtu ir ėmė vykdyti ekspropijacijas. Iš buožių atimta žemė buvo išdalinta valstiečiams bei jų vaikams, o dvaruose įsteigtos komunos. Netrukus Guliaipolėje nebeliko nei pinigų, nei valdžios, nei privačios nuosavybės, tik laisvosios tarybos, atstovaujančios, bet ne valdančios.
Tačiau žemvaldžiai ėmė ginkluotis. Per Kornilovo maištą N. Machno buvo išrinktas Revoliucijos gynimo komiteto vadovu, pasisakė prieš Laikinąją vyriausybę ir Steigiamąji susirinkimą. Spalio revoliuciją, kaip ir dauguma jo ginamų valstiečių, sutiko palankiai. Po revoliucijos į Guliaipolę atvykę bolševikų atstovai reikalavo leisti jiems sudaryti tarybas ir pradėti žemės reformą, tačiau anarchistinės tarybos jau buvo įkurtos, o reforma – įvykdyta.
Brest-Litovsko sutartimi bolševikai atidavė didžiąją dalį Baltarusijos ir Ukrainos vokiečiams bei austrams. Iškilo saugumo problema, todėl N. Machno anarchistai suformavo savanorišką Revoliucinę sukilėlių armiją, pagarsėjusią kaip „Juodoji gvardija”. Šioje armijoje karininkai buvo renkami balsavimo būdu iš kareivių tarpo.
„Juodoji gvardija” kovojo prieš Ukrainos Radą, vokiečių okupantus, etmono Skoropadskio diktatūrą, surengė daugiau nei 120 išpuolių. N. Machno pasižymėjo asmenine drasa (per pilietinį karą buvo 14 kartų sužeistas) ir sėkme. Jo suformuotoje armijoje, kuriai 1918-ųjų lapkritį priklausė apie 80 tūkst. žmonių, kariavo praktiškai visų tautų, gyvenusių Pietų Ukrainoje, atstovai.
Vokietijai pralaimėjus karą, etmono vyriausybė pasitraukė į užsienį, o Machno, susijungęs su Dybenkos 1-osios Uždnieprės divizijos būriais, ėmė kariauti prieš Petliūrą. Kai 1919 m. pradžioje išvaduotose iš baltųjų teritorijose bolševikai pradėjo nusavinti žemės ūkio produktus, o konfiskuotose žemėse kurti kolūkius, N. Machno pareiškė: „Jeigu draugai bolševikai ateina iš Didžiosios Rusios į Ukrainą padėti mums sunkioje kovoje su kontrrevoliucija, mes turime jiems pasakyti: „Sveiki atvykę, brangūs draugai!” Jeigu jie ateina čia užgrobti Ukrainos, mes pasakysime jiems: „Šalin rankas!”.
1919 m. balandžio mėn. surengtame III Guliaipolės suvažiavime Machno pareiškė, kad Tarybų valdžia išdavė revoliuciją, o komunistų partija uzurpavo valdžią ir „atsitvėrė čekistų kordonu”. Birželio mėnesį Tarybų valdžia paskelbė Machno nusikaltėliu. Tačiau tų pačių metų rudenį jis vėl sudarė sąjungą su bolševikais ir rengė reidus baltųjų armijos užnugaryje. Vėliau buvo vėl paskelbtas nusikaltėliu, nes atsisakė paklusti Stalino įsakymui pulti Lenkiją.
Laikydamas savo tikslu ginti Ukrainos valstiečius, likviduoti bet kokią jų išnaudojimą ir įtvirtinti tikrąją liaudies valdžią, N. Machno kovojo prieš visas tuo metu atsiradusias valdžias ir režimus. Jis kovojo prieš baltuosius, nes tikėjosi, kad Raudonoji armija padės įsteigti „laisvas tarybas”, o kai bolševikai įvedė raudonųjų komisarų diktatūrą, jis ėmė kautis ir prieš ją.
1920-aisiais Raudonosios armijos vadas Levas Trockis nutarė, kad reikia baigti su „machnovščina“ ir sugalvojo klastingą planą. Savo sąjungininkams anarchistams jis įsakė pulti Kryme įsitvirtinusią Denikino armiiją. N. Machno anarchistams užėmus Krymą, bolševikai apsupo pusiasalį – tai buvo spąstai. „Juodoji gvardija” buvo sutriuškinta, 1921 m. vasarą su savo armijos likučiais N. Machno pasitraukė į Rumuniją, o iš ten – į Lenkiją, kur bandė sukurti anarchistinę bendruomenę ir pradėti sukilimą, deja, nesėkmingai.
TSRS vyriausybė reikalavo išduoti N. Machno, tačiau Lenkijos teismas jį išteisino. 1924 m. jis išvyko į Vokietiją, vėliau – į Prancūziją. Čia sunkiai susirgo, gyveno iš anarchistų aukų. Mirė 1934 m. Paryžiuje.
N. Machno paliko tris tomus atsiminimų. Pirmąsis tomas „Rusijos revoliucija Ukrainoje (1917 m. kovas – 1918 m. balandis)“ buvo išleistas dar jam esant gyvam – 1927 m. Paryžiuje: „La revolution russe en Ukraine (Mars 1917-Avril 1918). Paris. La brochure mensuelle, 1927. Antrasis tomas vadinasi „Po kontrrevoliucijos smūgiais (1918 m. balandis-birželis)”, trečiasis – „Ukrainos revoliucija (1918 m. liepa-gruodis)”.
Vertėjas ketina išversti visus tris N. Machno atsiminų tomus. Jie bus patalpinti „Anarchisto bibliotekoje”.
Nestoras Machno. Rusijos revoliucija Ukrainoje (1917 m. kovas – 1918 m. balandis)
Skiriu savo mirusiems bičiuliams ir draugams, organizavusiems revoliucinius Ukrainos darbininkus ir kovojusiems už laisvą komunistinę visuomenę, kurioje nebūtų valdžios: Piotrui Gavrilenkai, Aleksandrui Kalašnikovui, Moisiejui Kaliničenkai, Semionui Karetnikui, Filipui Kratui, Isidorui (jis gi Petia) Liutui, Aleksejui Marčenkai, Savai Machno, Andrejui Semeniutai, Gavrilui Trojanui, Stepanui Šepeliui, Borisui Veretelnikui, Ch.Gorelikui, Pavlui Korostyliovui (Hundai), Lukai Pančenkai, Abramui Šneideriui ir kt. Visi jie mirė įvairiomis aplinkybėmis, bet žengdami tuo pačiu keliu: siekdami laisvės, lygybės ir laisvo darbo idėjų.
Išleisdamas pasaulin šią pirmąją apybraižą – „Rusijos revoliucija Ukrainoje”, noriu pasakyti apie ją kelis žodžius. Pirmiausia, manau, reiktų įspėti skaitytoją, kad šioje apybraižoje trūksta eilės svarbių ir reikšmingų nutarimų bei atsišaukimų, kuriuos priėmė Guliaipolės valstiečių sąjunga, valstiečių ir darbininkų deputatų taryba ir jų idėjinė įkvėpėja – Guliaipolės valstiečių anarchokomunistų grupė, siekusi suvienyti valstiečius ir darbininkus po viena vėliava, dirbusi jų labui, visada buvusi jų avangarde, laiku paaiškindavusi revoliucinės situacijos esmę, tiesiogines dirbančiųjų užduotis bei anarchokomunistinio judėjimo, artimiausio jiems savo dvasia, uždavinius.
Antra, apybraižoje trūksta kai kurių Guliaipolės valstiečių anarchokomunistų grupės narių nuotraukų, kurias vertėtų patalpinti šioje mano užrašų dalyje bent su trumpomis biografinėmis pastabomis. Grupė iš esmės pratęsė Rusijos revoliuciją Ukrainoje ir ėmė faktiškai vadovauti jos įtakoje gimusiam „Revoliuciniam Machno judėjimui”. Kiek leis jėgos, pamėginsiu nušviesti šio judėjimo ideologiją ir praktiką, kad pasaulio dirbančiųjų klasė galėtų apsvarstyti visą eilę svarbių klausimų.
Šios apybraižos puslapiuose labai tiktų nuotraukos tų revoliucionierių, kurie kilo iš žemiausių darbininkiškų sluoksnių ir man vadovaujant sukūrė galingą antivalstybinį plačių Ukrainos dirbančiųjų masių judėjimą, kovojusį, kaip žinoma, po juodomis Machno revoliucinio judėjimo vėliavomis. Apgailestauju, tačiau šiuo metu nėra jokių galimybių gauti šių nežinomų revoliucinių kovotojų, kilusių iš valstiečių šeimų, nuotraukas.
Apybraiža gana gerai atspindi istorinę tiesą apie Rusijos Revoliuciją ir mūsų vaidmenį joje. Prieš šią tiesą gali rėkauti tik tie mano aprašomo Rusijos revoliucijos laikotarpio „žinovai”, kurie praktiškai nedalyvavo šios revoliucijos kovose, tačiau atsidūrę jos užribyje, spėjo užsirekomenduoti kitų šalių revoliucionierių akyse kaip žmonės, žinantys visas Rusijos revoliucijos apraiškas bei vingius. Tokius Rusijos Revoliucijos žinovų priekaištus mes pateisiname autorių nesuvokimu, prieš ką jie stoja piestu.
Gailiuosi tik vieno – kad leidžiu šią apybraižą ne Ukrainoje ir ne ukrainiečių kalba. Ji būtų kultūriškai svarbi Ukrainos liaudžiai, kurie žingsnis po žingsnio juda savo individualaus savitumo link. Bet tai, kad negaliu šių užrašų išleisti savo tautos kalba, yra ne mano, o susidariusių aplinkybių kaltė.
P. S. Laikau pareiga pareikšti nuoširdžią padėką prancūzų draugui Eugenijui Venceliui, suteikusiam neįkainojamą paramą, leidusią rasti laiko iš mano užrašų šūsnies sudaryti šią apybraižą ir ją išspausdinti.
Pirmas skyrius. Mano išlaisvinimas
1917 metų Rusijos Vasario revoliucija politiniams kaliniams atvėrė visus kalėjimus. Nėra jokių abejonių, kad prie to prisidėjo į gatves išėję ginkluoti darbininkai ir valstiečiai, dalis jų – mėlynomis palaidinėmis, o kiti jau perrengti pilkomis kareiviškomis milinėmis.
Revoliuciškai nusiteikę dirbantieji reikalavo amnestijos kaip revoliucinių savo teisių ir pasiekė, kad šis reikalavimas būtų kuo skubiau patenkintas. Socialistai valstybininkai kartu su liberalia buržuazija tuo metu sudarė Laikinąją revoliucinę vyriausybę ir bandė pajungti revoliucinius įvykius savo valiai. Socialistas revoliucionierius A. Kerenskis, revoliucinis teisingumo ministras, tučtuojau įvykdė šį dirbančiųjų reikalavimą. Per kelias dienas iš kalėjimų buvo paleisti visi politiniai kaliniai. Tokiu būdu jie gavo galimybę tęsti savo darbą tarp miesto ir kaimo dirbančiųjų, kurį buvo pradėję sunkiais pogrindžio metais.
Kartu su šiais politiniais belaisviais, kuriuos caro ir dvarininkų vyriausybė buvo užmūrijusi drėgnuose kalėjimų mūruose siekdama išplėšti iš darbo šeimos pažangius elementus ir taip sunaikinti siekį atskleisti šios santvarkos melą, buvau išlaisvintas ir aš. Dabar drauge su jais vėl atsidūriau laisvėje kovojančių darbininkų ir valstiečių gretose.
Aštuoneri metai ir 8 mėnesiai, kuriuos praleidau kalėjime (nuteistas iki gyvos galvos) sukaustytomis kojomis ir rankomis, kartais sunkiai sirgdamas, nė per nago juodymą neprivertė suabejoti anarchizmo, kovojančio prieš valstybę kaip visuomenės organizavimo ir jos valdymo formą, teisumu. Priešingai, kalėjimas padėjo man sustiprinti ir išlavinti įsitikinimus, dėl kurių buvau sučiuptas valdžios ir užmūrytas visam gyvenimui kalėjimo rūsiuose.
Būdamas tvirtai įsitikinęs, kad laisvė, laisvas darbas, lygybė ir solidarumas nugalės valstybės ir kapitalo vergovę, 1917 metų kovo 2 dieną žengiau pro Butyrkų kalėjimo vartus. Vedamas tų pačių įsitikinimų, jau trečiąją laisvės dieną įsijungiau į Lefortovo anarchistų grupės veiklą ten pat, Maskvoje, bet nė minutei nepamiršau savo veiklos Guliaipolės žemdirbių anarchokomunistų grupėje. Draugai pranešė, jog ši grupė, susikūrusi prieš vienuolika ar dvylika metų, toliau veikė nežiūrint į didžiules aktyviausių narių netektis.
Mane slėgė, kad neturiu reikiamo išsilavinimo ir konkretaus pasirengimo spręsti socialines bei politines anarchizmo problemas. Supratau šią problemą ir dėl to smarkiai pergyvenau. Bet dar geriau supratau, kad anarchistinėse mūsų gretose tokio pasirengimo trūksta 90 procentų žmonių. Man atrodė, kad šį žalingą reiškinį gimdo anarchistinės organizacijos ir jos mokyklų trūkumas, tad dažnai apie tai susimąstydavau.
Mane drąsino ir teikė energijos viltis, kad ši situacija kada nors pasikeis. Tikėjau, kad legali anarchistų veikla įkvėpiančiu revoliucijos laikotarpiu neišvengiamai padės įsisąmoninti būtinybę sukurti anarchistinę organizaciją ir ištobulinti priemones, kurios padėtų suburti visas anarchistines jėgas į vientisą anarchistinį judėjimą. Gigantiški Rusijos revoliucijos mastai mane tuojau pat pastūmėjo prie minties, kad anarchistinis veiksmas tokiu metu turi būti neatsiejamas nuo masių, kurios labiausiai suinteresuotos laisvės ir teisingumo triumfu, naujomis pergalėmis, naujos socialinės visuomenės ir naujų santykių tarp žmonių sukūrimu. Tokiu būdu ėmiau brandinti mintį apie anarchistinį judėjimą, darantį idėjinę įtaką Rusijos revoliucijai ir jos rezultatams.
Vedamas tokių ketinimų, po trijų savaičių grįžau į savo gimtąją Guliaipolę, kur buvau palikęs daugybę savo protui ir širdžiai brangių dalykų. Jaučiau, kad galėsiu būti naudingas valstiečiams, tarp kurių užgimė mūsų grupė, kuri visgi dar nenumirė, nors dėl sušaudymų, ešefotų, tolimo šalto Sibiro tremties ir slapstymosi po užsienius buvo praradusi du trečdalius narių. Pagrindinis jos branduolys žuvo, bet grupės idėjos įleido gilias šaknis ne tik Guliaipolėje, bet ir už jos ribų.
Reikia kuo stipriau sutelkti valią ir tiksliai žinoti ko siekia anarchistai ir ko galima pasiekti rutuliojantis politinei revoliucijai, o tada Guliaipolėje gyvenančių darbo valstiečių tarpe gims ta galinga revoliucinė liaudies masių kūrybos jėga, į kurią, anot Bakunino, Kropotkino ir kitų teoretikų, turi atsiremti revoliucinis anarchizmas, nurodysiantis engiamąjai klasei kelius bei priemones, kaip sugriauti vergišką santvarką ir sukurti naują, kurioje nebeliks vietos nei vergystei, nei valdžiai. Laisvė, lygybė ir solidarumas rodo kelius atskiro žmogaus ir žmonių bendruomenių gyvenimui bei kovai ieškant naujų idėjų ir kuriant lygiateisius santykių.
Iš rusų k. vertė Evaldas Balčiūnas
