Mes turime vengti vien tik negatyvaus perėjimo į Imperiją vaizdavimo. Sakoma, kad naujoji paradigma nusako suverenių tautinių valstybių žlugimą, nereguliuojamą tarptautinę rinką, antagonistinių konfliktų tarp valstybių pabaigą ir t.t., bet tai ne visa tiesa. Jei naujajai paradigmai to pakaktų, tada jos pasekmės išties būtų anarchiškos. Tačiau, kaip mums dėstė ne vien Michelis Foucault, valdžia bijo ir neapkenčia vakuumo. Naujoji paradigma Jau egzistuoja kaip visiškai pozityvus reiškinys – kitaip ir būti negali.
Naująją paradigmą sudaro sistema ir hierarchija, centralizuotai kuriamos normos ir galinga teisėtumo produkcija, paplitusi visame pasaulyje. Visa tai yra ab initio formuojama kaip dinamiška ir lanksti, horizontaliai sujungta sisteminė struktūra. Šią struktūrą suvokiame kaip intelektualinį Niklaso Luhmanno sistemų ir Johno Rawlso teisingumo teorijos hibridą. Kai kas šią situaciją vadina „valdymu be valdžios“; taip atskleidžiama kartais nejuntama, bet visada veiksminga (ir vis veiksmingesnė) struktūrinė logika, kuri užvaldo visus veikiančiuosius kaip visuotinis įstatymas. Sistemos visuma globalinėje tvarkoje užima svarbiausią poziciją, ji ryžtingai nusikrato visų ankstesnių dialektikų ir plėtoja veikiančiųjų integraciją, kuri atrodo esanti linijinė ir spontaniška. Tačiau tuo pat metu vis labiau išryškėja aukščiausios įstatymo valdžios užvaldyto konsensuso veiksmingumas. Visi konfliktai, visos krizės ir visi nesutarimai veiksmingai paspartina integracijos procesą ir tuo pačiu metu virsta stipresnės centrinės valdžios reikalavimu. Taika, pusiausvyra, konflikto nutraukimas – viskas nukreipta į šias vertybes. Globalios sistemos (ir pirmiausiai imperinės teisės) plėtra – tai sisteminę pusiausvyrą lemiančias nuolatines sutarčių procedūras primetančios mašinos – nuolat valdžios reikalaujančios mašinos – tobulinimas. Ta mašina, regis, nulemia valdžios veiksmus visoje socialinėje erdvėje. Kiekvienas judesys yra fiksuojamas, jam nustatoma vieta pačioje sistemoje, jai pritaikytuose hierarchiniuose santykiuose. Šis iš anksto numatytas judėjimas – tai imperinės pasaulio tvarkos – naujosios paradigmos – klostymosi proceso realybė.
Ši imperinė paradigma kokybiškai skiriasi nuo įvairių pereinamojo laikotarpio pastangų apibrėžti tarptautinės tvarkos projektą. Jei ankstesnėse pereinamojo laikotarpio perspektyvose daugiausiai dėmesio buvo teikiama teisėtumo dinamikai, kuri priartintų naująją pasaulio tvarką, tai naujojoje paradigmoje naujoji tvarka tarsi jau yra susiformavusi. Iš pat pradžių užtikrinama tai, kad teisė nebus konceptualiai atskirta nuo galios panaudojimo – tai veiksmingas sistemos a priori. Nepakankamas sutapimas, o greičiau nuolatinės laiko ir erdvės atskirtys tarp naujos centrinės galios ir jos reguliuojamo lauko neveda į krizes, neparalyžiuoja, bet tik priverčia sistemą jas mažinti ir nugalėti. Trumpai tariant, bent jau iš pradžių paradigminį pokytį apibrėžia pripažinimas, kad tik gerbiama nusistovėjusi valdžia, santykinai autonomiška nuo suverenių tautinių valstybių, sugeba funkcionuoti naujosios pasaulio tvarkos centre, efektyviai ją reguliuoti ir, kai būtina, taikyti prievartą.
Iš to išplaukia tai, kad, kaip ir norėjo Kelsenas, naujos juridinės tvarkos formavime dominuoja ir tam tikras juridinis pozityvumas, bet tai tik paradoksali jo utopijos pasekmė. Galimybę sukurti sistemą, tiesą sakant, nulemia realus jos formavimosi procesas. Dar daugiau, formavimosi procesas ir jame veikiantys subjektai iš anksto įtraukiami į pozityviai nušviestą centro sūkurį, ir šiai traukai nebeįmanoma pasipriešinti, ne tik dėl to, kad centras sugeba naudoti jėgą, bet ir dėl formalios centrinės valdžios, kuri įrėmina ir sistemina visumą. Vėlgi tai – Luhmano ir Rawlso hibridas, bet anksčiau nei juos mes aptinkame Kelseną, tą prieštaringai vertintiną utopistą, netyčia atradusį imperinės teisės sielą!
Vėlgi geriau suprasti šios besiformuojančios pasaulio tvarkos prigimtį mums padeda senovinės Imperijos sampratos. Kaip mus moko Tukididas, Livijus ir Tacitas (ir juos komentuojantis Makiavelis), Imperija iškyla ne ant pačios galios pamatų, bet kaip galimybė parodyti, kad galia pasitarnauja teisingumui ir taikai. Visas imperinių armijų intervencijas užsako viena ar daugiau suinteresuotų šalių, dalyvaujančių jau vykstančiame konflikte. Imperija gimsta ne savo valia, greičiau jos idėja iškeliama bei ji pati įsteigiama tikint jos galimybe spręsti konfliktus. Imperija suformuojama ir jos intervencija tampa juridiškai pateisinama tik tada, kai ji jau tampa grandimi tarptautinių sutarimų, kuriais siekiama išspręsti egzistuojančius konfliktus. Grįžtant prie Makiavelio, Imperijos plėtros esmė – vidinė jai paliktų spręsti konfliktų trajektorija. Taigi, pirmoji Imperijos užduotis – išplėsti konsensuso, kuriuo paremta jos pačios galia, sritį.
Senovinis modelis suteikia mums galimybę suprasti viską apytikriai, bet mums reikia suprasti daug daugiau, kad galėtume artikuliuoti šiandien veikiančias globalinio valdžios modelio sąvokas. Jų atskirus aspektus nusako juridinio pozityvizmo ir prigimtinės teisės teorijos, kontraktualizmas ir institucinis realizmas, formalizmas ir sistematizmas. Juridinis pozityvizmas gali pabrėžti neišvengiamą stiprios galios egzistavimą normatyvinio proceso centre; prigimtinės teisės teorijos gali nušviesti taikos ir pusiausvyros vertybes, kurias siūlo įgyvendinti imperinis procesas; kontraktualizmas gali į pirmą vietą iškelti konsensuso formavimą; realizmas į dienos šviesą gali iškelti naujoms konsensuso ir valdžios dimensijoms adekvačių institucijų formavimosi procesus; formalizmas gi gali logiškai paaiškinti tai, ką funkciniu būdu įteisina ir organizuoja sistematizmas, ir pabrėžti visuotinį proceso pobūdį. Tačiau koks juridinis modelis leidžia suvokti visus šiuos naujos viršnacionalinės tvarkos bruožus?
Pirmiausiai ieškant apibrėžimo mums būtų į naudą pripažinti, kad naujos viršnacionalinės juridinės tvarkos dinamika ir išraiška turi ryškių panašumų į naujus šalių vidaus santvarkos bruožus pereinant nuo modernybės į postmodernybę. Šiuos (turbūt Kelseno stiliaus, akivaizdžiai realistinius) panašumus mes atpažįstame ne tiek kaip „šalies vidaus analogiją“ tarptautinei sistemai, bet greičiau kaip „viršnacionalinę analogiją“ šalies vidaus teisinei sistemai. Svarbiausi abiejų sistemų bruožai – hegemonija taikant juridines praktikas, tokias kaip procedūra, prevencija ir kreipimasis. Iš jų išplaukia normos, sankcijos ir represijos, jos formuojamos plečiant procedūras. Naujai funkcionuojanti šalių vidaus ir viršnacionalinė teisė sutampa, nes jos funkcionuoja tokiomis pačiomis sąlygomis – krizės sąlygomis. Kaip mus mokė Carlas Schmittas, vykstant krizei įstatymų priėmimo srityje mes turime atkreipti dėmesį į „išimtį“, kuria operuojama įstatymų kūrimo momentu. Tokios išimtys apibūdina šalių vidaus ir viršnacionalinę teisę.
Išimties funkcija šiuo atveju yra labai svarbi. Norint kontroliuoti tokią nestabilią situaciją ir joje dominuoti, besikišančiai valdžiai yra būtina užsitikrinti (1) galimybę (kaskart išimties būdu) apibrėžti poreikį įsikišti ir (2) galimybę išjudinti jėgas ir instrumentus, kurie įvairiais būdais gali būti pritaikyti įvairiems bei daugialypiams krizės sprendimams. Šiuo atveju išimtinio įsikišimo vardan sukuriama policinė teisė. Naujoji teisė formuojama taikant prevenciją, represijas ir retorinę galią, kuriomis siekiama atkurti socialinę pusiausvyrą: visa tai dera nuveikti teisėtvarkai. Taigi, pagrindinį ir besąlygišką imperinės teisės šaltinį mes galime atpažinti teisėtvarkos veiksmuose, jos sugebėjime įvesti ir palaikyti tvarką. Imperinės tvarkos teisėtumu remiasi policinė galia, tuo tarpu ta pati globali policinė galia demonstruoja realų imperinės tvarkos efektyvumą. Juridinė galia valdyti išimtinėmis sąlygomis ir sugebėjimas panaudoti policinę galią yra dvi pradinės koordinatės, apibrėžiančios imperinį valdžios modelį.
Tačiau šioje vietoje galėtume paklausti, ar šiame kontekste dar turėtume naudoti juridinę „teisės“ sąvoką. Kaip galima teise (o ypač imperine teise) vadinti eilę metodų, kurie, grindžiami nuolatine išimtimi ir policine galia, iš teisės ir įstatymo reikalauja vien efektyvumo? Norėdami atkreipti dėmesį į šiuos klausimus, pirmiausiai iš arčiau turime pažvelgti į mūsų dabar išgyvenamą imperijos kūrimosi procesą. Iš karto turėtume pabrėžti, kad to kūrimosi realybę demonstruoja ne tik jo atneštos tarptautinės teisės transformacijos, bet taip pat sukelti pokyčiai administracinėje individualių visuomenių ir tautinių valstybių teisėje, kitaip sakant – administracinėje kosmopolitinės visuomenės teisėje. Dabar, transformuodamas šiuolaikinę viršnacionalinę teisę, imperijos kūrimosi procesas stengiasi tiesiogiai arba netiesiogiai kištis ir pakeisti tautinių valstybių vidaus teisę – taip galinga viršnacionalinė teisė įveikia vidaus teisę.
Turbūt ryškiausias šios transformacijos simptomas – taip vadinamos intervencijos teisės raida. Visuotinai suprantama pasaulinėje tvarkoje dominuojančių subjektų teisė arba pareiga rengti intervencijas į kitų subjektų teritorijas, kad būtų išvengta humanitarinių problemų arba jos būtų išspręstos, kad būtų laiduoti susitarimai ir įvesta taika. Intervencijos teisė ryškiai figūravo Jungtinių Tautų Chartijos instrumentų sukurtuose šarvuose, turėjusiuose palaikyti tarptautinę tvarką, bet šiuolaikinis šios teisės pertvarkymas – tai kokybinis šuolis. Individualios suverenios valstybės ar viršnacionalinė (JT) valdžia neberengia intervencijų, siekdamos vien užtikrinti ar primesti savanoriškai prisiimtų tarptautinių susitarimų vykdymą – taip buvo egzistuojant senajai tarptautinei tvarkai. Dabar viršnacionaliniai subjektai, pasiteisindami nebe teise, bet konsensusu, bet kokiu kritišku atveju rengia intervencijas vardan aukščiausių etinių principų. Tokia intervencija reiškia pastovios kritiškos padėties ir išimties būseną, kurią pateisina apeliavimas į esmines teisines vertybes. Kitaip tariant, policinę teisę įteisina universalios vertybės.
Ar mes turėtume manyti, kad jei naująja intervencijos teise pirmiausiai remiamasi siekiant spręsti neatidėliotinas žmonių problemas, jos teisėtumas tampa paremtas universaliomis vertybėmis? Ar šią slinktį turėtume vertinti kaip procesą, kai kintant istorinėms aplinkybėms universalūs teisingumo ir taikos veiksniai įjungia kūrimosi mechanizmą? Ar taip mes patenkame į situaciją, labai panašią į situaciją tradicinėje Imperijoje, kuri įsitvirtino senovės romėnų ir germanų vaizduotėje?
Į šiuos klausimus būtų per drąsu teigiamai atsakyti pačioje mūsų tyrimo pradžioje. Besiplėtojančios imperinės galios tapatinimas su teisėtvarkos meistriškumu, pagrįstu nuolatos kylančias krizes slopinančio teisingo karo praktika galbūt yra teisingas, tačiau jo nepakanka. Kaip pastebėjome, fenomenologiniai naujosios globalinės tvarkos sprendiniai glūdi visiškai nepastovioje situacijoje, kurią teisinga būtų nusakyti krizės ir karo sąvokomis. Kaip galime suderinti šios tvarkos pagrindimą prevencija ir teisėtvarka su faktu, kad pati krizė ir karas pademonstruoja labai abejotiną šios teisingumo koncepcijos genezę ir pagrįstumą? Kaip jau pastebėjome, šie ir kiti į juos panašūs metodai duoda signalą, kad mes esame liudininkai materialaus naujosios planetinės tvarkos kūrimosi, kai konsoliduojamas jos administracinis mechanizmas ir naujų vadovaujančių hierarchijų steigimąsi globalinėje erdvėje. Kam visoje šioje didžiulėje erdvėje vykstant tos tvarkos kūrimosi procesui skirta apibrėžti teisingumo ir tvarkos sampratas? Kam bus suteikta galimybė apibrėžti taiką? Kam bus leista suvienyti istorijos sustabdymo procesus ir pavadinti tokį sustabdymą teisėtu? Šie klausimai leidžia manyti, kad Imperijos problematika yra ne uždara, o visiškai atvira.
Šioje vietoje naujojo juridinio aparato problema mums pateikiama kuo betarpiškiau: tai – globalinė tvarka, teisingumas ir teisė, kuri vis dar yra tariama, bet vis dėl to faktiškai pritaikoma mums. Mes esame vis dažniau priversti jaustis šios plėtros dalyviais, iš mūsų reikalaujama būti atsakingais už jos struktūrą. Mūsų pilietiškumas, kaip ir mūsų etinė atsakomybė, įkurdinama šiuose naujuose matmenyse – jais matuojama mūsų jėga ir bejėgiškumas. Kanto maniera galėtume pasakyti, kad, patekus į akistatą su socialine tvarka ir priimant jos išbandymus, mūsų vidinius moralinius polinkius siekiama apibrėžti etinėmis, politinėmis ir juridinėmis Imperijos kategorijomis. Galima pasakyti ir taip: išorinė kiekvieno žmogaus ir piliečio moralė nuo dabar privalo atitikti Imperijos struktūrą. Ši nauja struktūra priverčia mus susidurti su eile sprogdinančių aporijų, nes šiame besiformuojančių teisių ir institucijų pasaulyje mes verčiami suabejoti savomis teisingumo idėjomis, įpročiais bei viltimis. Ištirpsta galimybės privačiai ir individualiai susikurti vertybes: iškilus Imperijai mes pakliūvame į akistatą nebe su lokaliais pasaulio tarpininkais, bet su pačiu pasauliu. Vertybių teikiamas jaukumas, prieglobstis, kuriame buvo įrodinėjama jų moralinė vertė, ribos, saugančios nuo įsiveržiančio išorinio pasaulio – visa tai išnyksta. Mes visi esame priversti susidurti su visa apimančiais klausimais ir radikaliomis alternatyvomis. Imperijoje etika, moralė ir teisingumas įgauna naujus matmenis.
Savo tyrimo eigoje mes susidūrėme su klasikine politinės filosofijos problema: Imperijos nuosmukio ir žlugimo problema. Gali atrodyti paradoksalu, kad mes atkreipiame dėmesį į šį topos pačioje pradžioje, dar tik pradėję nagrinėti Imperijos kūrimosi pradžią; bet Imperija atsiranda faktiškai tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios nulemia jos dekadansą ir nuosmukį. Imperija šiandien iškyla kaip gamybinius globalizacijos tinklus palaikantis centras ir užmeta savo didžiulį tinklą, siekdama apgaubti galios santykius savo pasauline tvarka – tačiau tuo pačiu metu ji vykdo galingas policines priemones prieš jos tvarkai grasinančius naujuosius barbarus ir maištingus vergus. Pasirodo, kad Imperijos galia yra priklausoma nuo pokyčių vietinės galios dinamikoje, ir nuo kintančių, dalinių juridinių taisyklių – joms kad ir stengiantis niekad iki galo nepavyksta sugrąžinti normalios būsenos, kurioje „išimtinai“ būtų laikomasi administracinių procedūrų. Būtent tokiais bruožais pasižymėjo senovės Romos dekadansas, jie neramino tiek daug jos gerbėjų Apšvietoje. Neturime tikėtis, kad išnyks painiava, kuriais paremtas naujosios imperijos teisinių santykių procesas. Priešingai, šie procesai yra ir liks prieštaringi. Teisingumo ir taikos sąvokoms neatsiras realių apibrėžimų: naujosios imperijos kūrimosi jėga nebus įkūnyta konsensuse, kurį išreiškia masės. Juridinės Imperijos projekto sąvokos yra visiškai neaiškios, nors vis dėlto konkrečios. Imperija gimsta ir pasirodo krizėje. Ar turėtume ją laikyti dekadanso Imperija, kaip Montesquieu ir Gibbonas? Ar labiau derėtų ją suvokti klasikine prasme – kaip korumpuotą Imperiją?
Čia mes korupciją turime suvokti pirmiausiai ne moraline prasme (kaip sugedimą), bet taip pat juridine bei politine prasme, kadangi pagal Montesquieu ir Gibboną, kai respublikoje iki galo neįtvirtinamas valdžių atskyrimas, neišvengiamai išjudinamas korupcijos ciklas ir suskaldoma visuomenė. Antra, korupciją taip pat turėtume suvokti metafizine prasme: kai realybė ir esmė, veiksmingumas ir vertė nebetenkina vieni kitų, viskas pradeda nebe kilti, bet gesti. Tokios yra kai kurios iš pagrindinių Imperijos ašių, prie kurių vėliau grįšime ilgesniam laikui.
Leiskite mums pabaigoje pateikti jums paskutinę analogiją apie krikščionybės gimimą Europoje ir jos plitimą Romos Imperijos nuosmukio laikotarpiu. Šio proceso metu buvo sukurtas chiliastinis ateinančio pasaulio pranašysčių projektas, jis įgavo milžinišką subjektyvų potencialą. Šis naujasis subjektyvumas siūlė absoliučią alternatyvą imperinės teisės dvasiai – naują ontologinę bazę. Imperija buvo suvokiama kaip „laiko pilnatvė“, vienijanti visą pažįstamą civilizaciją, bet jos pilnatvėje jai metė iššūkį visai kitokia etinė ir ontologinė ašis. Taip pat ir šiandien, kai yra atrastos naujosios imperijos ribos ir išspręstos neišsprendžiamos problemos, teorija ir praktika gali pasistūmėti anapus jų ir dar kartą atrasti ontologinę antagonizmo bazę – ji egzistuotų Imperijoje, bet taip pat už jos ribų, būtų nukreipta prieš ją ir tokia pati visuotinė.
