Kai kurie pacifistai maskuoja šį tarpusavio ryšį tvirtindami, kad vyriausybė norėtų, jog jie atsisakytų neprievartinių metodų ir pereitų prie prievartos, kad vyriausybė net skatina prievartą iš disidentų pusės ir kad daugelis karingai nusiteikusių aktyvistų iš tikro yra vyriausybės provokatoriai (2). Tokiu būdu jie teigia, kad karingieji aktyvistai yra žaisliukai valstybės rankose.
Nors kai kuriais atvejais JAV vyriausybė infiltruodavo savo agentus, kad paskatintų pasipriešinimo grupes griebtis ginklų ar prievartos veiksmų (pvz., kai Molly Maguiresas ir Jonathanas Jacksonas bandė užpulti teismo rūmus) (3), vis dėlto reikia į tai žiūrėti kritiškai. Vyriausybė skatina prievartą tik tuomet, kai būna įsitikinusi, kad pavyks ją suvaldyti. Galų gale, išprovokavus karingą grupę neapgalvotiems veiksmams ar įviliojus ją į spąstus, sunaikinamas grupės potencialas ir jos nariai įkalinami iki gyvos galvos. Be to, valdžia gali pro pirštus žiūrėti į teisinį procesą ir paprasčiausiai nužudyti pačius radikalus. Taigi beveik visais atvejais valdžia ramina gyventojus ir neskatina smurtinio maišto.
Ir tam yra aiški priežastis. Priešingai kvailiems pacifistų teiginiams, kad jie tam tikru būdu įgauna galios atmesdami didesnę dalį taktinių galimybių, vyriausybės visada pripažįsta, kad nevaržoma revoliucinė veikla jai kelia daugiau grėsmių. Nors valstybė pasilieka sau teisę taikyti represijas kam tik užsigeidžia, šiandieninės „demokratinės“ vyriausybės neprievartinius socialinius judėjimus vertina kaip potencialią, o ne realią grėsmę. Ji šnipinėja tokius judėjimus norėdama žinoti kas vyksta ir taiko pyrago bei botago principą siekdama įstumti juos į visiškai taikų, teisėtą ir neveiksmingą kelią. Tokias grupes gali mušti policija, bet jos niekada nebus visiškai sunaikintos (išskyrus atvejus, kai valdo regresyvi vyriausybė ar kai vyriausybė dėl kritinės padėties jaučia grėsmę savo stabilumui).
Kita vertus, karingas grupes (tas pačias, kurios, pacifistų nuomone, yra neveiksmingos) valstybė vertina kaip keliančias pavojų ir bando jas neutralizuoti aktyviais kontrveiksmais ar karinėmis operacijomis. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje antikapitalistinėse kovose buvo nužudyti šimtai profsąjungų narių, anarchistų, komunistų ir karingų ūkininkų. Per pastarasias išsilaisvinimo kovas CŽV remiamos sukarintos grupuotės vien Pain Ridge rezervate nužudė 60 Amerikos indėnų judėjimo (AIJ) aktyvistų ir rėmėjų. CŽV, vietos policija ir samdyti agentai nužudė dešimtis Juodųjų panterų partijos, Republic of New Africa, Black Liberation Army ir kitų grupių narių (4).
COINTELPRO eros metu milžiniški resursai buvo mesti siekiant infiltruoti savus žmones ir sugriauti karingas revoliucines organizacijas. Bet kokia užuomina apie karingas kolonizuotų čiabuvių – puertorikiečių ir kitų, gyvenančių JAV interesų zonoje, – organizacijas tuojau pat sukelia prievartines represijas. Prieš rugsėjo 11 d. CŽV įvardijo Earth Liberation Front (ELF) ir Animal Liberation Front (ALF) sabotuotojus bei padegėjus didžiausia terorizmo grėsme, nors abi šios grupės nenužudė nė vieno žmogaus. EKF ir ALF išliko valstybinių represijų taikiklyje net ir po Pasaulio prekybos centro bei Pentagono atakų. Buvo suimti daugiau nei dešimt įtariamų ELF/ALF narių, daugelis jų sutiko tapti skundikais, kai neaiškiomis aplinkybėmis vienas jų tariamai nusižudė kameroje, o visiems kitiems grėsė įkalinimas iki gyvos galvos.
Vyriausybė taip pat įkalino keletą legalios grupės, kovojančios už gyvūnų teises, narių, kurie vykdė agresyvų skiepijimo kampanijos boikotą. Jų veiksmus vyriausybė pavadino „terorizmu prieš gyvūnų verslą" (5). Kairieji buvo šokiruoti policijos ir kariškių vykdomo taikių grupių šnipinėjimo, todėl žymiai mažiau dėmesio skyrė represijoms prieš puertorikiečių išsilaisvinimo judėjimą, įskaitant ir CŽV nužudytą Machetero lyderį Filibertą Ojedą Riosą (6).
Tačiau kalbėti mums net nebūtina, tegul kalba valstybiniai dokumentai. CŽV COINTELPRO dokumentai buvo atskleisti visuomenei tik todėl, kad 1971 m. keli aktyvistai įsilaužė į CŽV įstaigą Pensilvanijoje ir juos pavogė. Dokumentai aiškiai liudija, kad pagrindinis CŽV tikslas yra nuslopinti potencialius revoliucionierius. Sąraše iš penkių punktų, kalbėdama apie juodaodžius nacionalistus ir juodaodžių išsilaisvinimo grupes, CŽV teigia: „Būtina užkirsti kelią prievartai iš juodaodžių nacionalistų pusės. Tai yra pirmaeilis uždavinys ir, savaime aišku, mūsų veiklos tikslas. Tai taip pat turėtų būti ir kontržvalgybos programos tikslas. Kontržvalgyba turėtų nustatyti potencialius ramybės drumstėjus ir neutralizuoti juos iki šiems imantis prievartos veiksmų.“ (7)
Kituose dokumentuose kalbėdama apie sėkmingas „neutralizavimo“ operacijas, CŽV mini aktyvistus, kurie buvo nužudyti, įkalinti, nepagrįstai apkaltinti, diskredituoti ar prie kurių tiesiog buvo kabinėjamasi, kol šie neatsisakė politinio aktyvizmo. Atmintinė taip pat pabrėžia juodaodžių „mesijų“ neutralizavimo svarbą. Malcolmas X būtų puikiai tikęs šiam vaidmeniui, tačiau jis tapo tik judėjimo kankiniu. Dokumente minimi trys juodaodžiai lyderiai, galintys tapti mesijais. Vienas jų „galėtų būti realus pretendentas į šį postą, jei tik atsisakytų „paklusimo liberalioms baltaodžių doktrinoms (pacifizmui)“. Originale taip ir parašyta – su skliaustais.
Atmintinė taip pat aiškina būtinybę diskredituoti karingus juodaodžius „atsakingoje negrų bendruomenėje“ ir „baltaodžių bendruomenėje“. Šis pavyzdys parodo, kaip valstybė remiasi smurtą smerkiančiais pacifistais ir kaip pacifistai, nepanaudodami savo kultūrinės įtakos įtvirtinant pagarbą kovotojams prieš tironiją, veiksmingai atlieka valstybės darbą.
Kita CŽV atmintinė, kalbėdama apie Amerikos indėnų judėjimo aktyvistą Johną Trudellį, demonstruoja tą patį – valstybės politinė policija pacifistus supranta kaip inertišką disidentų dalį, kuri kol kas nekelia grėsmės vyraujančiai tvarkai. „Trudellis gali susitikti su bet kokia pacifistų grupe ir po kurio laiko jie jau šauks „Teisingai, pritariame!“. Trumpai tariant, jis yra itin įtaigus agitatorius.“ (8).
Vyriausybė nuolatos demonstruoja, kad jai geriau ginčytis su taikia opozicija. Ne taip seniai visos šalies įstatymų tvarką palaikančioms agentūroms išsiuntinėtoje CŽV atmintinėje, nutekėjusioje ir į spaudą, aiškiai sakoma, ką vyriausybė priskiria ekstremistams, kuriuos pirmiausia ir reikėtų neutralizuoti.
„2003 metų spalio 25 dieną Vašingtone, San Franciske, Kalifornijoje numatyti maršai ir eisenos prieš Irako okupaciją... Yra tikimybė, kad kai kurie aktyvistų bendruomenės nariai gali pradėti prievartinius, griaunančius ar trikdančius veiksmus... Įprastos demonstrantų taktikos, pritraukiančios dėmesį jų keliamiems klausimams, yra maršai, plakatai ir kitos pasyvaus (išskirta mano) pasipriešinimo formos, pavyzdžiui, sėdimosios blokados. Ekstremistiniai elementai gali naudoti agresyvesnes taktikas, tokias kaip vandalizmas, grasinimai fiziniu susidorojimu, įsiveržimas į privačią valdą, žmonių grandinių ir skydų formavimas, barikadų statymas, specialių priemonių prieš policijos pajėgas naudojimas, ginklų, pvz., savadarbių bombų ir raketų, naudojimas.“ (9).
Atmintinėje daugiausia kalbama apie šiuos „ekstremistinius elementus“, aiškiai apibrėžiamus kaip aktyvistus, taikančius taktikų įvairovę. Ir priešingai, pacifistai laikomi nekeliančiais grėsmės. Dokumente ekstremistams priskiriamos tokios identifikuojančios charakteristikos:
„Ekstremistai gali būti pasiruošę demonstracijos metu ginti save nuo teisėsaugos pareigūnų. Kaukės (dujokaukės, slidininkų akiniai, skarelės, nardymo kaukės, filtruojančios kaukės ir akiniai nuo saulės) gali padėti sumažinti ašarinių dujų ir pipirinio aerozolio poveikį bei apsunkinti tapatybės nustatymą. Ekstremistai taip pat gali naudoti skydus (šiukšlių dėžių dangčius, organinio stiklo lapus, sunkvežimių padangų kameras ir pan.) ir priemones kūno apsaugai (keli sluoksniai rūbų, kietos kepurės ir šalmai, sportinė įranga, gelbėjimo liemenės ir pan.). Aktyvistai taip pat gali naudoti tokias bauginimo technikas, kaip video įrašinėjimas ir policijos pareigūnų apsupimas siekiant sutrukdyti kitų demonstrantų suėmimus.
Tokie aktyvistai paprastai nebendradarbiauja su pareigūnais. Jie retai turi su savimi kokius nors asmens dokumentus ir dažnai atsisako atskleisti bet kokią informaciją apie save ir kitus protestuotojus... Pareigūnai turėtų atkreipti dėmesį į tokius protesto dalyvių požymius ir pranešti apie visus potencialiai neteisėtus veiksmus artimiausiam CŽV kovos su terorizmu skyriui.“ (10).
{youtube}LBcXRVw7u8k{/youtube}
Tikrai liūdna, bet rimčiausias „ekstremistų“ požymis yra ryžtas gintis nuo policijos atakų. Kiek atsakomybės dėl tokių situacijų turėtų prisiimti pacifistai? Bet kuriuo atveju, atsiribodami ir net pasmerkdami įvairias taktikas naudojančius aktyvistus, pacifistai silpnina tokių aktyvistų atsparumą policijos represijoms, kurias ji, žinoma, nori naudoti.
Manydama, kad kovingumo slopinimo priemonių nepakanka, vyriausybė tiesiogiai skiepija pacifizmą į maištingus judėjimus. JAV okupavus Iraką, kariškiai buvo nutverti besikišantys į Irako naujienų tarnybos veiklą (prieš tai tokia veikla buvo vykdoma bombarduojant nedraugišką žiniasklaidą, paleidžiant spaudos antis ir kuriant visiškai naujas arabiškos žiniasklaidos priemones, tokias kaip „al-Hurriyah“, kurią valdė Gynybos departamentas). Šį kartą Pentagonas mokėjo Irako laikraščiams, kad šie išspausdintų straipsnius, kviečiančius vienytis (prieš sukilėlius) ir naudoti neprievartines formas (11). Straipsniai buvo parašyti taip, lyg jų autoriai būtų irakiečiai. Taip buvo siekiama prilaikyti kovingą pasipriešinimą ir nukreipti irakiečius į diplomatiškas opozicijos formas, kurias būtų lengviau kontroliuoti.
Irake diegiamas pacifizmas galėtų pasitarnauti kaip parabolė, padedanti plačiau suvokti neprievartinio pasipriešinimo kilmę. Trumpai tariant, jis kyla iš valstybės. Užkariauti gyventojai mokomi neprievartinio pasipriešinimo per santykį su galios struktūromis, kurios pasiskelbė vienintelės turinčios prievartos monopolį. Taip silpnieji susitaiko su provalstybiniu tikėjimu, kad iš masių būtina pašalinti jų natūralius tiesioginių veiksmų gebėjimus, įskaitant ir polinkį į savigyną bei jėgos naudojimą, kitaip jie panirs į chaosą, prievartos ratą ir ims žaloti vieni kitus. Toks yra vyriausybės saugumas ir tokia yra vergų laisvė.
Tik žmonės, išmokyti susitaikyti su prievartinių galios struktūrų valdymu. gali abejoti kieno nors teise ir poreikiu gintis naudojant jėgą. Pacifizmas taip pat yra išmokto bejėgiškumo forma, padedanti disidentams išlaikyti gerus santykius su valstybe. Tokiu būdu pacifistai elgiasi kaip gerai išdresuotas šuo, kuris, mušamas šeimininko, nekanda jam, o vizgina uodegą, visaip demonstruoja savo taikumą ir nuolankiai priima mušimą, tikėdamasis, kad šis liausis.
Frantzas Fanonas taip aprašo pacifizmo funkcijas dekolonizavimo procese: „Buržuaziniai kolonizatoriai įdiegia naują idėją, kuri, tiesą sakant, kuria kolonijinę situaciją: neprievartinį pasipriešinimą. Savo pačia paprasčiausia forma toks pacifizmas kolonizuotos šalies intelektualiniam ir ekonominiam elitui parodo, kad buržuazija turi tuos pačius interesus, kaip ir jie... Pacifizmas – tai bandymas išspręsti visas kolonijines problemas prie žalia gelumbe aptraukto stalo, kol neprasidėjo nepageidautini veiksmai, kol neprasiliejo kraujas. Tačiau, jei masės, nelaukdamos kol aplink stalą bus sustatytos kėdės, paklūsta savo vidiniam balsui ir imasi smurto – elitas ir buržuazinių nacionalistų partijos tuojau pat lekia pas kolonizatorius šaukdamos: „Tai labai rimta! Mes nežinome, kuo tai baigsis. Turime rasti sprendimą – kokį nors kompromisą.“ (12).
Šis patogus susitaikymas su valstybės prievarta, sumišęs su kovingų maištininkų „prievartos“ sukeltu šoku, verčia pacifistus tikėtis apsaugos iš valstybės. Pavyzdžiui, pacifistų organizatoriai atleidžia policiją nuo „neprievartinio kodo“, įprasto šiandienos protestuose. Praktikoje pacifistų moralė teigia, kad priimtiniau remtis į vyriausybinę prievartą, o ne gintis patiems.
__________________________________________________________
(1) 2006 m. vasario 9 d. pacifistinės grupės „SOA Watch“ (kurioje dalyvauja įvairūs žmonės, įskaitant ir anarchistus) narys elektroninėje konferencijoje parašė, kad policija keletą pastarųjų metų vis agresyviau elgiasi su kasmetinės demonstracijos prie Benningo forto (Džordžijos valstija) dalyviais, todėl grupei vertėtų perkelti demonstraciją į kokią nors viešą vietą, toliau nuo karinės bazės, kad išvengtų konfrontacijos. Jis rašė: „Kai tik įvyksta susipriešinimas, mano nuomone, pats laikas taikiam renginiui keisti taktiką. Taikdarystės esmė yra meilė. Skirstymas į „mus“ ir „juos“ galų gale sukelia karą. „Mes“ turime daugiau šansų rasti neprievartinį sprendimą ir kurti taikos kultūrą.“
(2) Per protestus, vykusius prieš 2004 m. nacionalinį respublikonų suvažiavimą, buvo tūkstančiais dalintos skrajutės, tvirtinančios, kad smurtą palaikantys žmonės yra policijos agentai.
(3) Churchillio ir Vanderio Wallo knyga „Agents of Repression“, 94-99, 64-77 psl. Jonathano Jacksono atveju, panašu, kad CŽV ir policija rezgė sąmokslą siekiant nužudyti kovingiausius „California Panthers“ narius. Jos skatino imti įkaitus Marino rajono teisme vien todėl, kad ten jau laukė didelė snaiperių komanda, pasiruošusi neutralizuoti kovotojus. Visgi „masalas“ (ši frazė naudojama taip, lyg visi kovingo pasipriešinimo šalininkai būtų pavojingi bei smurtaujantys provokatoriai ir toks kaltinimas metamas daugeliui žmonių) nieko neapsaugos. CŽV į Ilinojaus „Panteras“ infiltruotas informatorius skatino juos krėsti visokias kvailystes, pvz., įsigyti nervus paralyžiuojančių dujų ar lėktuvą miesto merijai subombarduoti. Kai jie to atsisakė, CŽV vis tiek nužudė jų lyderį Fredą Hamptoną.
(4) Apie COINTELPRO yra dvi geros knygos: Churchillio ir Vandero Wallo „Agents of repression“ ir Abu-Jamalo „We want freedom“. Apie panašias represijas užsienyje skaitykite Williamo Blumo „Killing hope: US military and CIA interventions since World War II“, Monroe, Maine: Common Courage Press, 1995 m.
(5) Represijos prieš ELF, pavadintos „Žaliąja panika“, ir „Stop Huntington Animal Cruelty“ (SHAC) aktyvistų įkalinimas buvo plačiai nušviestas radikalioje žaliųjų spaudoje, pvz., Briano Evanso „Du ELF nariai pripažinti kaltais dėl 2001 metų padegimo“, Asheville global report, Nr. 404 (2006 m. spalio 12 d.) ir http://www.shac7.com/case.htm.
(6) 2006 m. gegužės 3 d. atlikta paieška dviejų kairiųjų nekaringų grupių – „Common dream“ ir „Alternet“ – svetainėse atskleidė nujaučiamus skirtumus. Ieškojau dviejų frazių: „Thomas Merton Center“ ir „Filiberto Ojeda Rios“. Pirmoji paieška („Thomas Merton Center for peace and justice“ – santykinai mažareikšmė kampanija, kurios metu CŽV stebėjo pacifistines grupes) parodė 23 straipsnius iš „Common Dreams“ ir 5 iš „Alternet“ tinklalapio. Paieška pagal buvusį macheteros – Puerto Riko nepriklausomybės judėjimo grupės lyderį Filiberto Ojeda Rios, kurį 2005 m. rugsėjo 23 d. nužudė CŽV, parodė vienintelę nuorodą į „Common dreams“ straipsnį. Nors žemyne tik keli žmonės parodė susirūpinimą, San Juane dešimtys tūkstančių puertorikiečių protestavo prieš šią žmogžudystę. Šios dvi svetainės beveik neturėjo medžiagos apie smurtingus CŽV išpuolius prieš Puerto Riko nepriklausomybės aktyvistus, vykdytus 2006 metų vasarį. Priešingai nei apie tuo metu atskleistą faktą, kad CŽV, prisidengdama antiteroristine veikla, Teksase šnipinėjo beveik vien baltaodžių „Food not bombs“ judėjimą. Apie baltaodžių taikos aktyvistų šnipinėjimą žiūrėkite „Punished for pacifism“, Democracy now, Pacifica radio, 2006 metų kovo 15 d. Apie CŽV žmogžudystę ir po to vykusius išpuolius skaitykite „September 30th newsbreafs“, 2005 m., ir „February 28th newsbriefs“, 2006 m. iš www.signalfire.org. Abu įvykius nušvietė Puerto Riko indymedia skyrius, pvz., CMI-PR, „Fuerza bruta imperialista Allana Hogar de Companera, militantes Boricuas le Dan lo Suyo“, Indymedia Puertorico, 2006 m. vasario 10 d.
(7) Abu-Jamalas „We want freedom“, 262-263 psl.
(8) Churchillis ir Vander Wallas „Agents of repression“, 364 psl.
(9) „FBI intelligence bulletin No. 89“, 2003 metų spalio 15 d..
(10) Ibid.
(11) Gregas White‘as „US military planting stories in Iraqi newspapers“, Asheville global report No. 360, 2005 m. gruodžio 7 d.
(12) Fanon, "The wretchedof the earth", 61-62 psl.
Vertė RB
