Knyga „Kaip tapau laisvas nelaisvame pasaulyje” kalba apie naujas laisvės idėjas ir naujus jų įgyvendinimo būdus. Apeiti, apgauti autoritarinę valdžią, jos institucijas ir tokiu būdu pasiekti norimą laisvę – štai ką iš esmės siūlo autorius. Daugeliui karštos ir negailestingos tiesioginės kovos šalininkų tai gali pasirodyti nepriimtina ir tam jie turbūt turi savų argumentų, bet knygos autoriaus atlikta plati vidinės argumentacijos studija ir galimų alternatyvų bei išsilaisvinimo metodų apžvalga verčia susimąstyti, o svarbiausia – praplečia pasirinkimo galimybes. Juk mes to ir norime – laisvai rinktis ir laisvai įgyvendinti savo pasirinkimą.

Norint tapti laisvu, reikia gerai apgalvoto veiksmų plano. Negali pasiekti laisvės atsitiktinėmis, vienkartinėmis pastangomis. Jei nori būti laisvas, turi žinoti ką darai ir kodėl darai. Kitu atveju net nedidelės nuolaidos gali priversti tave atsisakyti savo planų.

Šiame skyriuje aptariami dveji spąstai pataria „ką“ ir „kodėl“ daryti. Kai esi jausmų spąstuose, nežinai ką darai. Kai esi proto spąstuose, nežinai kodėl.

Proto spąstai yra tikėjimas, kad tavo jausmai turi prisitaikyti prie iš anksto nustatyto standarto. Žinoma, tai yra tapatybės spąstų variacija, bandanti paversti tave kažkuo kitu. Esi proto spąstuose, kai bandai paneigti savo blogus jausmus – neapykantą, baimę, pavydą ar kaltės jausmą. Arba kai slepi savo ašaras, nes „verkti nevyriška“. Esi spąstuose, kai bandai neigti savo gerus jausmus – susižavėjimą kažkuo, esančiu ant „žemesnio“ socialinio laiptelio, ar mėgavimąsi tuo, kas smerktina, arba kai bandai jaustis gerai, bet iš tikro visai nepatiri tokių jausmų. Esi įkliuvęs į spąstus ir tada, kai manai, kad turėtum būti laimingas vien todėl, kad darai tai, ką patarė kiti, manantys, kad taip darydamas tu būsi laimingas.

Geras pavyzdys būtų verslininkas, kuris vis primena sau pačiam, kad jo 40 000 USD metinė alga ir kilimais išklota kontora yra tai, ko jis visada norėjo. Arba moteris, vis įtikinėjanti save, kad ji privalo būti laiminga dabar, kai pagaliau susirado vyrą, pagimdė keturis vaikus ir turi namą priemiestyje. Abu jie gyvena gyvenimą, kuris neva turėtų padaryti juos laimingus, bet jei taip nėra, jie bando sukelti sau atitinkamus jausmus.

Proto spąstai yra bandymas valdyti savo jausmus taip, kad jie reaguotų pagal protu nustatytus standartus.

Jausmas yra nevalinga reakcija į kažką. Ji nėra tikslinga. Negali įsakyti sau jaustis taip, o ne kitaip. Tačiau kai įvyksta reakcija, kūnas sureaguoja – įkaista sprandas, gurgia pilvas ar susitraukia krūtinės raumenys. Paprastai atsiranda poreikis išreikšti save juoku, ašaromis, kalbėjimu, smūgiavimu ar apkabinimu. Du pagrindiniai jausmai yra laimės jausmas ir nelaimingumo jausmas. Kiti jausmai yra šių dviejų jausmų variacijos. Teigiami jausmai yra meilė, švelnumas, pasitenkinimas, pasididžiavimas, malonumo laukimas, visi šilti jausmai vadinami laime. Neigiami jausmai yra baimė, neapykanta, nusivylimas, liūdesys, pavydas, kaltės jausmas ir vis kiti jausmai, sukeliantys protinį diskomfortą.

Laimė yra tavo veiksmų tikslas, pasekmė, kurios sieki savo veiksmais. Tačiau svarbu prisiminti, kad laimė yra jausmas. Negali jo įjungti kada panorėjęs. Duotu momentu ją jausi kaip nevalingą reakciją į savo gyvenimo aplinkybes.

Tavo jausminė prigimtis (kaip ir beveik visa kita tavyje) yra unikali. Turbūt įdomu, smalsu ir žavinga žinoti, kas paverčia kitą žmogų laimingu, tačiau taip nesužinosi, kas paverčia laimingu tave. Negali atrasti laimės liepdamas sau būti „laimingu“. Nerasi laimės ir darydamas tai, kas kitus pavertė laimingais. Nerasi jos ir sakydamas sau, kad „geras“, „moralus“, ar „racionalus“ žmogus būtų laimingas darydamas tą ir tą. Norėdamas surasti laimę, turi žinoti, kaip tavo unikali jausminė prigimtis reaguoja į įvykius. Turi stebėti ir rimtai vertinti savo jausmines reakcijas. Nes jei bandysi savo jausmus įsprausti į iš anksto apibrėžtą standartą, prarasi ryšį su savimi ir tapsi aklas svarbiausiai savo daliai, tam, kas padaro tave laimingu. Jei tai įvyks, nenustebk, kad „geri“ poelgiai nesuteiks džiaugsmo. Jei neigsi sakančius, koks gyvenimas džiaugsmingas ir jaudinantis, tavo paties gyvenimas bus santykinai beskonis, pilkas ir nuobodus.

Tai nereiškia, kad turėtum būti savo jausmų vergas. Pakliūtum į bėdą skubotai reaguodamas į savo jausmus. Jausmų atpažinimas nėra komanda veikti vienaip ar kitaip. Yra ir alternatyvų, kaip patenkinti savo jausmus ir išvengti bėdų. Tačiau jei atsisakai atpažinti savo jausmus, veiki prieš savo tikslus. Neigi pats save.

Neigiami jausmai gali veikti kaip signalai, įspėjantys, kad reikia atkreipti dėmesį į kažkurią nepatogią tavo gyvenimo dalį. Pavyzdžiui, jei kam nors jauti pavydą, tai galėtų reikšti, kad nesi tikras dėl savo santykių ir bijai, kad gali jų lengvai netekti. Jei ko nors nekenti, tai galėtų reikšti, kad tapai pernelyg pažeidžiamas kito žmogaus troškimų, besikertančių su tavo troškimais, ir jis naudoja savo galią tokiu būdu, kad tai skaudina tave. Jei bijaisi, atsidūrei pavojingoje padėtyje, kurios gali ir nesuvaldyti.

Tokių jausmų neigimas neišspręs problemų, ir jos greičiausiai vėl iškils ateityje. Negali atsikratyti neigiamų jausmų vos panorėjęs, tačiau jei juos atpažinsi, galėsi palaipsniui pašalinti.

Nemalonaus jausmo atpažinimas neįpareigoja tuojau pat veikti. Tai, ką darysi susiklosčiusioje padėtyje, yra visiškai kitas reikalas. Paprastai yra pasirinkimas. Pavyduliavimas dar nereiškia, kad turėsi riboti savo mylimojo veiklą. Neapykanta nereiškia, kad turi pulti. Baimė nereiškia, kad turi bėgti (nors kartais tai bus vienintelis teisingas sprendimas).

Dar vienas savo jausmų neigimo būdas pasireiškia savęs įtikinėjimu, kad nebijosi susiklosčius pavojingai situacijai. Tada atsiduri tokioje situacijoje „žinodamas“, kad turėtum susitvarkyti, ir taip tik susikuri dar daugiau problemų. Baimė, kurios maneisi nejausiantis, aptemdo protą, ir nebegali veiksmingai tvarkytis su aplinkybėmis.

Negali būti kažkuo, kuo nesi. Neįtikinėk savęs, kad susitvarkysi, jei praktika rodo, kad ne. Visų pirma turėsi pagerinti savo gebėjimus veikti tokiose situacijose, o tam reikia kai ko daugiau už apgaulingą pasitikėjimą.

Nebandyk elgtis šaltakraujiškai su individu, kuris tave visada siutina. Atpažink savo reakcijas ir rask galimybių veiksmams be konfrontacijos. O dar geriau – rask būdą išvis neturėti su juo jokių reikalų. Tai ypač tinka kritiniams atvejams, kai susidūręs su neįveikiamais atvejais gali daug ką prarasti. Nebandyk „šokti“ ant savo darbdavio, jei tik įėjęs į jo kontorą jautiesi kaip nesavas. Ne tokiais svarbiais atvejais gali paeksperimentuoti. Jei atpažįsti ir sutinki su galima rizika, lengvesnes situacijas gali naudoti savęs išbandymui ir gebėjimų lavinimui.

Lygiai taip pat kenksminga neigti teigiamus jausmus. Kai kuriems tau malonumą teikiantiems dalykams gali nepritarti draugai ar bendradarbiai. Na ir kas? Tavo veiksmų tikslas yra tavo laimė, tad nesvarbu, ką apie tai galvoja kiti. Jei tau daugiau patinka folkloras, o ne simfonijos, nėra reikalo to neigti ar jaustis nepatogiai. Jei TV žiūrėjimas tau svarbesnis nei Šekspyro skaitymas, na ir kas? Nesileisk įbauginamas visuotinai priimtinų intelektualinių standartų. Jie bereikšmiai lyginant su tavo reakcijomis. Žinau, kad lengva išsigąsti savo jausmo, jei jis kelia pavojų dabartiniam tavo gyvenimo būdui.

Žinoma, tavo jausmai gali sukelti neigiamas emocijas. Pavyzdžiui, gali jaustis nepatogiai, jei tave traukia kita moteris, o ne žmona. Gali jausti, kad būdamas vedęs, privalai ir išlikti vedęs, tad neturėtum leisti niekam įsiterpti. Tačiau suvokimas, kad kažką jauti kitai moteriai, visiškai nereiškia, kad turėtum išsiskirti ar svetimoteriauti. Tai gali būti signalas, nurodantis į vedybų trūkumus, į tai, ko tau trūksta. Pasinaudok šiuo signalu. Pabandyk užpildyti savo šeimos gyvenimo spragas.

Tai, kad šeimą sukūręs asmuo savo mintyse ir veiksmuose privalo išlikti monogamiškas, yra tik dar vieno protu apibrėžto standarto pavyzdys. Jei tavo geriausias draugas sako, kad jis niekada net nepastebi kitų moterų, tai tikrai nereiškia, kad ir tu turėtum to paties tikėtis iš savęs.

Tavo jausmai taip pat gali būti signalas vertybių perkainavimui. Galbūt tai įspėjimas, kad tu negrįžtamai nutolai nuo sau svarbių dalykų. Teigiami jausmai yra skoningesnio gyvenimo sėklos. Jie bando pasakyti, kaip turėtum gyventi norėdamas jaustis laimingu. Jei nekreipsi dėmesio, slopinsi ar neigsi juos, prarasi gyvybiškai svarbius kelio, vedančio į laimę, ženklus.

Dauguma žmonių gali patirti gilius, turtingus jausmus. Jie gali patirti gilią ir ilgalaikę laimę. Tačiau jie išsiderino bandydami klausyti kitų žmonių patarimų. Todėl nenuostabu, kad jiems net neįsivaizduojama ilgai trunkanti laimė.

 

Visada pakliūni į proto spąstus, kai bandai cenzūruoti savo jausmus taip, kad jie atitiktų protu nustatytą standartą. Esi spąstuose, kai manai, kad neturėtum jausti šiltų jausmų kažkam, ko buvo pasakyta nemėgti. Ar kai nusprendi, kad turėtum žavėtis kažkuo, kas, „visų nuomone“, yra didis žmogus. Arba kai manai, kad turėtum mylėti savo motiną, net jei nėra nieko tokio, ką joje galėtum mylėti.

Esi spąstuose, kai vis dar darai kažką, kas jau seniai nebedžiugina, o gal ir nuo pat pradžių nedžiugino arba kėlė nuobodulį. Jei tik pastebi, kad niekam nebejauti entuziazmo, gali būti, kad praradai ryšį su savo jausmais- tuo šaltiniu, iš kurio galėtum sužinoti, kas tavo gyvenimą galėtų vėl paversti jaudinančiu. Kai tik čia ir turėtum ieškoti atsakymo. Jei neigi savo jausmus, joks protingas mastymas ir planavimas neatves į laimę.

Jausmų spąstai yra tikėjimas, kad gali priimti svarbius sprendimus tuo metu, kai pergyveni stiprius jausmus. Tai kita proto spąstų pusė. Tu ne tik jauti, tu ir mąstai. Mąstymas yra sąmoningas, kryptingas ir valingas mėginimas suvokti tapatybes ir pasinaudoti jomis. Gali galvoti stebėdamas, atpažindamas, kurdamas ir sudarydamas sąlygas būtinas savo laimei. Tavo mastymas ir veiksmai kuria sąlygas, į kurias reaguoji jausmais. Mąstai tam, kad galėtum jausti laimę. Mastymas yra priemonė, o laimė – tikslas.

Tavo emocinės reakcijos nusako, kas daro tave laimingu, o kas – nelaimingu. Tačiau tais momentais, kai išgyveni stiprius jausmus – neapykantą, pyktį, susižavėjimą, – tavo mąstymas paprastai būna užtemdytas. Jausmų spąstai yra tikėjimas, kad tokiais momentais gali priimti svarbius sprendimus. Tačiau tokiu metu turi mažiausiai galimybių surasti visas alternatyvas ir suvokti pasekmes.

Pavyzdžiui, esi jausmų spąstuose, kai sumanai pasipiršti staiga pajutęs susižavėjimą. Arba kai nusprendi mesti darbą apimtas pykčio savo bosui ar bendradarbiams. Arba kai nutari į seksualinį susijaudinimą reaguoti tokiu būdu, kuris tau visada sukeldavo problemų.

Šie jausmai yra labai tikri, ir juos privalu atpažinti. Tačiau tokiais momentais negali priimti sprendimų, nes tikrai neįvertinsi daugybės svarbių aplinkybių. Jei kažkuo susižavėjai, mėgaukis tuo, maudykis jo spinduliuose, tačiau nemėgink priimti ilgalaikio sprendimo. Tu net neįsivaizduoji, kiek katastrofiškų santuokų buvo nykstančio žavesio pasekmė.

Jei tave siutina darbas, pabūk vienas, atsipalaiduok ir palauk, kol protas nuskaidrės. Tuomet įvertink visas galimybes. Tu vis dar galėsi pasitraukti, jei manysi, kad tokiais pykčio protrūkiais tu moki aukštą kainą. Jeigu taip, pasiruošk tai padaryti ir tau bus lengviau laikytis savo sprendimo.

Jei nutarei, kad kai kurie lytiniai santykiai gali sukelti rūpesčių, gerbk savo sprendimą. Negali visko protingai įvertinti, kai susižavėjimas gniaužia kvapą, o šefo žmona jau ruošiasi „persirengti patogesniais rūbais“. Rytojaus rytą galėsi iš naujo įvertinti galimas pasekmes. Galbūt nuspręsi pakeisti savo vertybes, tačiau gali būti, kad prisiminsi ir keletą tinkamų priežasčių, kodėl buvai priėmęs pradinį sprendimą.

Patyriau, kad verta niekada nepriiminėti svarbių sprendimų, kol nekontroliuoji savo jausmų. Bandau pats save užprogramuoti, kad atsiminčiau šią taisyklę, kai man jos prireiks. Kai patiriu neigiamus ar teigiamus jausmus, bandau kreiptis į dar veikiantį protą, kad jis man pasakytų tik vieną dalyką: nespręsk dabar. Palaukiu, kol nusiraminsiu ir galėsiu mąstyti aiškiau.

Nelaimei, daugybė žmonių priima sprendimus tuomet, kai yra apimti vienokių ar kitokių jausmų. Tokie žmonės nenori skirti laiko visų aplinkybių įvertinimui. Po visko jiems dažnai tenka mokėti ypatingai aukštą kainą už trumpus laimės epizodus.

Pažinojau moterį, kuri šiaip jau buvo pakankamai protinga, tačiau jos silpnoji vieta buvo ta, kad ji griebdavosi veiklos neįvertinusi visų aplinkybių. Ji skubotai ištekėjo už žavingo, bet jai netinkančio vyro. Kai santuokos reikalai pablogėjo, ji staiga „suprato“, kad juos vėl suartins kūdikis. Tokioje būklėje ji buvo pakankamai ilgai, kad pastotų. Nereikia net aiškinti, kad kūdikis tik apsunkino padėtį – prie kitų bėdų prisidėjo ir finansinės problemos. Praleisiu dar kelias įvykusias krizes bei skubotus sprendimus ir peršoksiu iškart prie trečiojo vaiko. Tuo metu ji jau žinojo, kad atsidūrė netinkamoje vietoje. Ištrūkusi iš santuokos, ji liko su trimis vaikais, neturėdama pajamas nešančių įgūdžių ir priklausoma nuo finansinės paramos iš nepatikimo vyro. Tai atvedė į kitą santuoką be meilės, kaip į „galutinį jos finansinių problemų sprendimą“. Žinoma, tai irgi nebuvo geras sprendimas, ir ištrūkti buvo dar sunkiau.

Kaip jau minėjau, iš esmės ji buvo protinga moteris. Tačiau ji nesugebėjo užprogramuoti savęs vengti priiminėti sprendimus, kai jausmai ima viršų. Kiekvienas jos veiksmas turėjo alternatyvą, tačiau priimdama sprendimus ji tų alternatyvų nematė. Netrukus ji pajuto, kad gyvenimas yra negailestingas, kad kiti žmonės jai kelia problemas ir kad neteisinga iš jos tiek reikalauti, kai su ja taip neteisingai elgiamasi. Laisvė jai buvo tik pokštas. Galiausiai ji nebegalėjo išlaikyti nei savęs, nei vaikų ir buvo priversta atiduoti vaikus pirmojo vyro globai. Ji mylėjo juos, todėl tai buvo žiauri kaina už skubotus praeities sprendimus. Kiekvienąkart, kai ji priimdavo vieną iš tų sprendimų, ji tikėjosi kaip nors ištrūkti, tačiau iš tikro ji tik keldavo kainą, kurią vis tiek būtų tekę kada nors sumokėti.

Jausmų spąstams būdinga tai, kad žmogus mano, jog jo jausmai, patiriami šiuo metu, bus nuolatiniai. Tai sukels pasekmes, kurios išliks ir po to, kai jausmai išnyks.

Pakliuvai į jausmų spąstus, kai apimtas meilės, ką nors pažadi draugams ar šeimai, tačiau vėliau to gailiesi. Arba kai biržoje prarandi daugiau pinigų nei galėtum sau leisti, nes juk taip smagu remtis intuicija. Arba kai staiga susižavi nauja idėja ir, nemokėdamas groti, nusiperki pianiną už 8000 USD. Trumpalaikiai malonumai gali virsti nuolatiniu skausmu, kai elgiesi taip, lyg momentiniai jausmai yra visa informacija, kurios tau reikia. Tu ignoruoji pasekmes, įskaitant ir tai, kad tavo dabar išgyvenami jausmai gali keistis.

Greičiausiai išvengsi jausmų spąstų, jei atpažinsi savo jausmus, gerbsi juos ir kursi planus, visada numatydamas pokyčius tiek savyje, tiek supančiame pasaulyje.

Tavo jausmai ir protas yra esminės ir realios tavo savybės. Nė vieno jų negalima atmesti, jei nori iš gyvenimo gauti tai, ko nori. Jei neigti bet kurį iš jų – įkliūsi į vienus iš spąstų. Esi proto spąstuose, jei leidi jam reguliuoti savo jausmus. Esi jausmų spąstuose, jei leidi savo jausmams priiminėti tau svarbius sprendimus. Abu spąstai sukelia problemas.

Turi žinoti, ką ir kodėl darai. Jausmų spąstai neleidžia suvokti, kodėl kažką darai, nes negali aiškiai numatyti pasekmių. Proto spąstai atriboja nuo vienintelio svarbaus „kodėl“, nuo žinojimo, kad tai, ką darai, sukurs laimę.

Jei nori būti tikrai laimingas, turi atpažinti savo jausminę prigimtį ir protingai kurti situacijas, kurios iš tavo unikalios prigimties dubens išsems pozityvius jausmus. Būtent tada, kai savo protu sukursi tai, ko norėjai, galėsi jį atmesti, atsipalaiduoti ir tiesiog jausti. Tokiose aplinkybėse galėsi elgtis gaivališkai, nes pašalinai visas blogų pasekmių galimybes. Tuomet galėsi leisti sau nardyti paprastų ir teigiamų jausmų sraute. Dėl to verta gyventi.

Nė vienam žmogui niekada nepavyko atkalbėti savęs (ar kitų) nuo nepageidaujamų jausmų užgauliojant ar skaitant moralus (Nathanielis Brandenas).

Neturintys kantrybės laukti tęsinio visą knygos tekstą anglų kalba gali rasti http://www.mediafire.com/download.php?nmx2zznj2my