1920 m. vasarą Maskvoj įvyko II pasaulinio komunistų internacionalo kongresas. Be komunistų čia buvo atstovaujami ir Italijos, Ispanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Olandijos, Švedijos, Šiaurinės ir Pietų Amerikos sindikalistai. Rusijos komunistų partija tuo metu jau buvo likusi vienintelė krašto šeimininkė ir daugelis lapkričio revoliucijos kovotojų radosi kalėjimuos ir ištrėmime. Sindikalistų atstovams, tikėjusiems čia pamatyti laisvės šalį, teko skaudžiai nusivilti. Kongreso eiga užmušė paskutines viltis sudaryti vieningą internacionalą, nes komunistų internacionalas tebuvo sąjunga politinių partijų, kurioms buvo uždėta pareiga dalyvauti rinkimų kovose. Dėl šių priežasčių antiparlamentarinėms darbininkų organizacijoms komunistiniam internacionale nebuvo vietos. Bet komunistams smarkiai rūpėjo patraukti sindikalistų ir anarchistų jėgas. Todėl jie sugalvojo įkurti Raudonųjų Profsąjungų Internacionalą, kuris priklausytų ir būtų vadovaujamas komunistų. Sindikalistai griežtai pasipriešino tokiai profesinių sąjungų priklausomybei politinės ir parlamentarinės partijos globai. Pagaliau komunistai sutiko su tuo, kad organizacinę tvarką ir programą nustatys pats revoliucinių profesinių sąjungų kongresas, kurs buvo šaukiamas Maskvoje 1921 m. gegužės mėn. 1 dieną.

Bet kol susirinko Maskvos kongresas, daugely kraštų susidėjo palankios aplinkybės Maskvai. Tuo pačiu metu, kai daugelio kraštų darbininkams teko vesti sunkios revoliucinio pobūdžio kovos, kai kylanti reakcija darbininkų judėjimą skandino kraujuose ir visoms darbininkų organizacijoms reikėjo vieningos akcijos prieš bendrą priešą, tai tuo pačiu metu komunistų internacionalas išsiuntinėjo savo agentus į visas šalis, kad eitų į reformistines ir sindikalistines profsąjungas, sudarytų jose komunistų būrelius, kad tuo būdu galėtų pasiųsti daugiau komunistinių atstovų į būsimąjį profesinių sąjungų kongresą Maskvoje. Italijoj fašizmas jau kėlė galvą. Žymiausi sindikalistų veikėjai Malatesta, Borghi ir kiti buvo areštuoti. Į sindikalistinės unijos vadovybę skverbėsi bolševikai. Jų būreliai rinko atstovus į Maskvos kongresą, kaip oficialius sindikalistų delegatus. Ispanijoj sindikalistų organizacijos buvo uždraustos, visi veiklesnieji veikėjai suimti.

Šie atstovai, užmiršę sindikalistų principus ir revoliucinę kovos taktiką, sutiko prisidėti, dargi be jokių sąlygų, prie Raudonųjų Profsąjungų Internacionalo. Kai Italijos ir Ispanijos darbininkai sužinojo Maskvos kongreso nutarimus, jie ne tik kongresui, bet ir savo atstovams atgręžė nugaras. Maskvos kongrese rusų profsąjungos turėjo daugumą, o sindikalistai liko mažumoj, besipriešinančioj profesinių sąjungų sujungimui su politine partija. Sindikalistai laikėsi nusistatymo, kad darbininkų sąjungos neturi būti priklausomos kokios nors partijos, nors ir komunistiškos, kad darbininkų išsivadavimas yra pačios darbo klasės reikalas. Todėl jie naujai sukurtame Internacionale nerado sau vietos.

1922 m. liepos mėn. sindikalistai Berlyne sušaukė konferenciją. Buvo atstovai iš Prancūzijos, Vokietijos, Švedijos, Norvegijos, Olandijos, Ispanijos, Rusijos revoliucinių sindikalistų mažumos ir pagaliau Rusijos profsąjungų. Čia prieštaravimai tarp sindikalistų ir komunistų pasireiškė dar labiau. Konferencija pastatė Rusijos profsąjungų atstovui klausimus, ar rusų profsąjungos mano pasisakyti už išvadavimą sindikalistų ir anarchistų, kurie už savo idėjas buvo sukišti į kalėjimus, ir ar mano iškelti reikalavimą, kad šiems draugams būtų leista laisvai veikti profesinėse sąjungose, jeigu jie nekovos prieš valdžią su ginklu rankoj. Bolševikų atstovas nieko aiškaus neatsakė ir pagaliau išsinešdino, davęs suprasti, kad jiems visai nerūpėję kovoti petys petin su sindikalistais prieš buržuaziją, o rūpėję sindikalistus padaryti komunistų internacionalo įrankiu. Po tokio aiškaus komunistų pasisakymo, jokios vilties sudaryti bendrą frontą neliko. Konferencija nutarė tų pačių metų pabaigoj Berlyne sušaukti visų sindikalistų organizacijų kongresą.

1922 m. gruodžio mėn. 25 d. – 1923 m. sausio mėn. 2 d. Berlyne įvyko sindikalistų kongresas, kuriame buvo atstovaujamos šios organizacijos:

Be šių dalyvavo dar eilė organizacijų patariamuoju balsu. Visi revoliuciniai sindikalistai buvo vieningi sukurti savo tarptautinę organizaciją. Čia ir buvo iš paminėtų organizacijų sudaryta Tarptautinė Darbininkų Asociacija (Internationale Arbeiter Assoziation, sutrumpintai I. A. A.) kovai už laisvę ir teisingą socialinę tvarką. Ši asociacija įsikūrė tuo metu, kai šėlstanti reakcija stengėsi iš pamatų išgriauti laisvojo socializmo judėjimą. Todėl ir jos kelias sunkus. Geriausi sąjungos kovotojai kentė kalėjimus, suėmimus, sunkiausį vargą.

Po 10 gyvavimo metų Tarptautinė Darbininkų Asociacija dar negali pasidžiaugti savo narių milijonais. Ji negali ir nenori džiaugtis tokiais laimėjimais, kaip socialdemokratai. Jos žmonės nesėdėjo ministerių kėdėse, bet kalėjimuos, ir buržuazija mokėjo jiems algas ne auksu, bet kulkomis.

Tarptautinė Darbininkų Asociacija skiriasi nuo kitų darbininkų organizacijų laisvojo socializmo idėjomis ir kovos priemonėmis. Ji nepasitiki ministeriais, net ir socialistiškais, ji netiki politikų pažadais, net ir gražiausiais. Ji skelbia, kad darbo žmonės iš niekur pagalbos laukti negali. Jei darbininkai ką nors laimi, tai laimi tik per kovą. O kad galėtų šią kovą pravesti ligi galo, darbininkai turi užmiršti tarpusavio pjovynes, spiestis į darbininkų sąjungas sindikatus ir laikytis tvirtai, kaip uola, prieš kapitalistų klasę.

Tarptautinė Darb. Asoc. yra puolama ne tik reakcijos, bet ir partijų, kurios skelbia gražius idealus, o gyvenimo tikrovėje juos pamina po kojų. Socialdemokratų ir komunistų šmeižtai prieš Darbininkų Asociaciją nesiliauja.

Tose šalyse, kur Darbininkų Asociacija būtų galėjusi plačiau paskleisti savo idėjas ir pritaikinti tiesioginės kovos kelius, jau net jos kūrimosi metu viešpatavo diktatūra. Italijos sindikalistų unija, turėjusi pusę milijono narių, iškilusio fašizmo buvo užgniaužta, darbininkų laikraščiai uždrausti, veiklesnieji kovotojai žuvo arba laikomi kalėjimuos, kiti turi slapstytis po svetimus kraštus.

Ispanijoj siautė žiauri diktatūra. Anarchistų kraujas buvo liejamas Barcelonos gatvėse, šimtai geriausių kovotojų buvo išžudyti.

Diktatūra siautė Bulgarijoj, Portugalijoj, Argentinoj, Brazilijoj, Čili, Kuboj ir kituose kraštuose. Joks kitas judėjimas ten nebuvo taip smarkiai persekiojamas, kaip revoliucinis sindikalizmas. Buvo išgriautos visos jų organizacijos, kalėjimai ir ištrėmimo vietos pripildyti drąsiausių kovotojų, ir kiekvienas, kurs atrodė pavojingesnis, buvo žudomas.

1931 m. griūva Ispanijos monarchija. Jos vietą užima buržuazinė respublika. Bet darbininkai nenurimsta, jie paleidžia gaisrais vienuolynus, išveja jėzuitus, kelia streikus, atiminėja iš dvarininkų žemes, kai kur išgriauja kalėjimus, kelia raudonas ir juodas vėliavas ir nori išsivaduoti iš valdžios ir kapitalizmo jungo. Šiam revoliuciniam Ispanijos judėjimui vadovauja revoliucinė darbininkų organizacija CNT, Tarptautinės Darbininkų Asociacijos sekcija. Pirmieji jaunos respublikos patrankų šūviai taikomi į darbininkų kvartalus, bet darbininkų pasiryžimo palaužti neįstengia.

Po 10 savo gyvavimo metų, po sunkios kovos šiandien įvairiuose kraštuose Tarptautinė Darbininkų Asociacija jau stoja į revoliucinio proletariato avangardą. Dabar savo sekcijas ji turi daugiau kaip dvidešimty Europos, Amerikos ir Azijos šalių. Pakėlusi daug sunkių kovų ir kovoj netekusi geriausių draugų, Tarptautinė Darbininkų Asociacija žengia į antrą savo veikimo dešimtmetį, nešdama per visą žemę socialinės revoliucijos viltį.

Aušrinė. Laisvos socialistinės kultūros žurnalas, Nr. 3, 1933 m. kovo 1 d.

Skaityti daugiau