Prieš marksizmo vadinamą neklaidingumą socialistų revoliucionierių partija pastatė naują savišką ideologiją. Netiesa, – aiškino jie, – kad tiktai gaminąs proletariatas vienas yra skirtas vadovauti socialistinį judėjimą; taip pat ir neturtinga ūkininkija yra pilnateisis kovotojas dėl socializmo. Rusijoj kaip tyčia ūkininkija iškelia tokią radikalią programą, kaip žemės socializavimas, kuri vėliau davė mirtiną smūgį kapitalistinei santvarkai. Rusų ūkininkas skelbia teisę, kiekvieno žmogaus teisę, laisvoje dirvoje laisvai dirbti ir žmoniškai gyventi, šiuose reikalavimuose, kurie apėmė šimtus milijonų žmonių, glūdi socialistiškoji rusų revoliucijos stichija.
S. R. partija iškėlė trečią tos kovos bendradarbį – inteligentą, tą ypatingos rūšies tipą, kuris ne tiek dėl savo klasės materialinių interesų, kiek dėl etiškų motyvų, gina darbo visuomenės idėjas. Ir dėl to, kad S. R. partija drįso praplėsti grynai proletariškas dogmas, ji taip pat turėjo pažvelgti ir į įvairių tautų, kurios tuomet Rusijoj buvo, moralinius vargus bei reikalavimus. Prieš centralizuotos valstybės idėją reikalavo federacinės respublikos, susidarančios iš susijungusių tautų bei provincijų. Todėl ir nenuostabu, kad joje rado sau vietos ir žydai – socialistai, kaip, pav., Ch. Žitlovski, Anski ir kt. Jaunoje partijoje buvo jaučiama tikra laisvės dvasia. Padidėjo burtų traukimas, ir partija išplėtojo didvyrišką kovą. Didingiausios rusų revoliucionierių figūros susispietė aplink terorą. Dažnai krisdavo nuo jų rankos koks nors baisus carizmo atstovas (ministeris Sifiagin, didysis kunigaikštis Sergiej, ministeris Plevė, generalgubernatorius Dubasov ir kt.) Ties kiekvienu kritusiu tirono lavonu spindinčiame puikume iškildavo naujas herojiško žmogaus veidas (Balmašov, Kaliajav, Sazonov, Spiridonova ir kt.).
Šios programos kūrėjai suprato tuomet visus darbo žmonių vargus, buvo talentai, mokėję išgelbėti savo gyvybę nuo atentato bombos sprogimo, kokius pasaulis retai bematydavo. Taip pat didelė moralinė senų ir jaunų narių būklė rodyte rodė, kad S. R. partija yra išrinktoji vesti ateinančią Rusijos revoliuciją. Bet tame harmoningame S. R. partijos sąstate jau tada atsirado spragos, kurias nurodė kairysis S. R. partijos sparnas (maksimalistai). Tame radikališkame judėjime pakilo balsai, kurie su širdgėla pradėjo nurodyti programos ydas. „Kodėl mes reikalaujame vien žemės socializacijos, – sakė maksimalistai, – kodėl nesocializuoti ir fabrikų? Gal revoliucija taip išsiplės, kad panorės socializuoti ir industriją. O jeigu revoliucija taip nesustiprės, tai žlugs ir žemės socializacija, nes ponai (dvarininkai), caro biurokratai ir fabrikantai šiuo metu susijungė įvieną klasę. Prieš ponus, fabrikantus ir caro biurokratus darbo visuomenė turi pastatyti ne demokratiją, bet darbo respubliką tarybų pagrindu.“
Priešrinkiminis socialistų revoliucionierių partijos plakatas: „Kovoje apginsi teisę savo“, 1917 m.
Tuo būdu 1906 metų maksimalistai numatė ir nustatė 1917 metų spalio revoliucijos pagrindus. Įdomu, kad maksimalistų ideologiją tada nagrinėjo ir du žinomi žydų revoliucionieriai, Revkinas ir Nestrojevas (pirmasis 1922 m. mirė, antrasis dabar sėdi bolševikų kalėjime). Maksimalistų grupė negalėjo pasilikti bendroj S. R. partijoj. Jie atsiskyrė ir didvyriškų darbų eile įrašė puikų lapą į rusų revoliucijos istoriją. Jie 1906 metų rugpjūčio 12 dieną susprogdino tų laikų galingojo ministerio Stolypino vasarnamį, jie eksproprijavo vieną Maskvos banką, išnešdami milijoną rublių, 1906 m. spalių mėn. jie vidurdienyj Peterburge su bombomis rankose užpuolė vežimą, kuris vežė valstybės reikalams skirtus pinigus, ir atėmė pusę milijono rublių, kuriuos sunaudojo liaudies išsilaisvinimo reikalams.
Visa Rusija tuomet žiūrėjo nustebusi į maksimalistų darbus. Bet nelemta reakcija savo letena sugniaužė visokį socialistinį judėjimą. Ištisą dešimtį metų (1907–1917) S.R. Partija, maksimalistai ir kitos partijos buvo išstumtos iš atviros kovos arenos. 1916 m. gale vidaus reikalų ministeris Dūmoj paaiškino, kad veikiančių eserų Rusijoj visai nėra. Žinoma, tas aiškinimas buvo klaidingas. Kai tik 1917 m. suliepsnojo pirmosios revoliucijos ugnys, tuoj tuo pačiu metu visuose kampuose išdygo galingos socialistų revoliucionierių organizacijos. Į šią partiją, kuri įkūnijo ūkininkų, inteligentų bei tautų laisvę, pradėjo spiestis šimtai tūkstančių narių. Jos vėliavą nešė Kerenskis, Černovas, „bobutė“ ir Spiridonova. Partija pasidarė didelė, narių skaičius labai išaugo.
Bet čia ir prasidėjo jos nelaimės. Ji pasidarė perdaug marga. Trys skirtingos srovės pradėjo ją traukti į priešingas puses. Dalis vadų buvo patriotai ir demokratai, kurie norėjo vesti karą su Vokietija ligi laimingo galo. Dėl Rusijos „garbės“ jie norėjo ramios respublikos, kaip kapitalistinėj Europoj ir Amerikoj. Masės, atvirkščiai, tuojau norėjo daryti karui galą, nes jis grėsė suryti visą revoliuciją; kaimo ir miesto masės norėjo radikalių socialinių reformų. Radikalieji partijos sluoksniai įsitvirtino sovietuose, kur susitiko su bolševikais. Visa tai aiškiai rodė, kad S. R. partijoj iki tol buvo dviejų rūšių revoliucionieriai: vieni politiškieji revoliucionieriai, kurie mąstė tiktai apie kovą prieš carizmą ir mažai rūpinosi socialistiškais uždaviniais, kiti socialūs revoliucionieriai, kuriems kova prieš carizmą buvo tik atitinkamas tolimesnis socialinės revoliucijos laipsnis.
Kol partija dirbo anticarišką darbą, tie du sluoksniai vienas nuo antro nesiskyrė. Tik carizmui žlugus paaiškėjo, kad čia prieš viena antrą stovi dvi atskiros stovyklos. Tuo laiku vieni (Kerenskis, „babuška“) gynė Rusiją nuo revoliucijos, kiti (Spiridonova, Kamkovas) gynė revoliuciją nuo Rusijos. Tarp šių dviejų stovyklų atsirado Černovo vadovaujama centro kryptis, kuri norėjo patenkinti visus, drauge apsaugoti ir Rusijos interesus ir revoliucijos siekimus. Tos trys kryptys pradėjo dramatinę tarpusavio kovą ir po kiek laiko S. R. partija turėjo skilti.
Dešinysis partijos sparnas atvirai susijungė su valstybine demokratija ir su karą vedančiomis valstybėmis, o kairysis drauge su bolševikais įvykdė spalio revoliuciją. Tuo būdu buvo sukurta kairiųjų socialistų revoliucionierių partija, kuri pasiėmė maksimalistų palikimą. Centro kryptis negalėjo rasti po savo kojų tvirto pagrindo ir atsirėmė ant dešiniųjų. S. R. partija kaip vienetas nustojo gyvuoti. Bet jau toks kiekvieno judėjimo likimas. Kairysis sparnas taip pat nerado ramybės. Jau pačios socialistinės revoliucijos ribose kairieji s. r. griežtai skyrėsi nuo bolševikų, nes jie nenorėjo pereiti įcentralistinį valstybinį teroristišką Lenino kelią.
Praėjo dar pusė metų ir visų srovių S. R. partijos veikėjai buvo uždaryti bolševikiškuose kalėjimuose, vadinas, toji partija, kuri, rodos, labiausiai buvo surišta su rusų tauta, dar kartą nuėjo nuo kovos arenos. Ar ji nuėjo visam laikui?
Rusija nuo amžių buvo kraštas, kuriame viešpatavo ne tik tie, kurie stovi ant scenos, bet ir tie pasislėpusieji požemio elementai. Konspiratyvioji Rusija visuomet buvo ne mažiau oficiali, kaip ir oficialioji. Leninas nugalėjo Mariją Spiridonovą, miestas ir centrų fabrikai nugalėjo kaimą, bolševizmas nugalėjo S. R. judėjimą. Bet istoriškasis rusų socialistų revoliucionierių vaidmuo, kaip jie patys sako, dar nesuvaidintas. Ir maksimalistinė ir reformistine soc. revoliucionierių forma save tebelaiko dar gyva rusų darbo žmonių sluoksnių reikalavimų ir jų tikslų išraiška. Tie sluoksniai anksčiau ar vėliau savo žodį pasakys. Dabartinis bolševizmas, stovėdamas šarvuotoj pozicijoj prieš daugybę priešininkų, soc. rev. manymu, labai gerai žino, kad jo svarbiausias priešininkas, taip pat ir įpėdinis, bus ne kas kitas, kaip senas rusų socialistas – socialistas revoliucionierius.
Aušrinė. Laisvos socialistinės kultūros žurnalas. 1933 m., Nr. 2
