Bet šitas viešpataujančių kunigaikščių ainis, griovęs visokių sostų pamatus, garsus ne taip savo nepaprastu gyvenimu, savo plačia asmenybe, garsus ne kaip įžymus mokslininkas, ne kaip didelis literatūros ir meno žinovas ir vertintojas. Jis išgarsėjo savo mokymu, nes jam buvo lemta atlikti istorinis uždavinys būti svarbiausiu komunistinio anarchizmo teoretiku. Antiautoritarinio, vadinas, neklystamų dogmų ir aklo tikėjimo nesuvaržyto, savo mokymo dėka jis lengvai išvengė savo pirmtakų klaidų.
Kai buvo organizuojamas tarptautinis darbo klasės judėjimas (kurio aukščiausias laipsnis buvo internacionalas), vienintelis tuomet išgarsėjęs mokslinio mąstymo metodas buvo Hegelio dialektinis metodas, greitai privedąs prie klaidingų išvadų, visą gyvenimą guldąs į tezės – antitezės – sintezės prokrusto lovą, metodas, kurį mokslas jau seniai atmetė, šio metodo laikėsi ir Marksas (taip pat ir Bakuninas). O kadangi marksininkai ligi šiol yra priversti tikėti Marksu, todėl jie buvo priversti tikėti ir jo vartojamu metodu, vadinas, dialektiniu metodu. Bet tuo metu Kropotkinas su dialektiniu metodu jau visiškai atsisveikino ir ėmė vartoti mokslo priimtą induktyvinį – deduktyvinį metodą, kuris rėmėsi ne a priori paimta abstrakcija, bet – patyrimu. Jis nuvalė kelią tolimesniems mokslo tyrimams.
Kropotkinas, kaip mes jau sakėme, yra įžymiausias komunistinio anarchizmo teoretikas. Ligi jo anarchizmas buvo grindžiamas kolektyvistine pažiūra: „Kiekvienam visas jo darbo pelnas.“ Pagaliau anarchistai, su Kropotkinu priešakyj, pastebėjo, kad šitoks pelno dalijimosi būdas pirmiausia neteisingas, o taip pat ir neįvykdomas. Neteisingas dėl to, kad jis jau grindžia naujos nelygybės pagrindus: jeigu, pav., vienodą darbą atlikti imasi 2 darbininkai (kurių vienas jaunas, stiprus, nevedęs, o kitas, senas, silpnas, apkrautas šeimos našta), tai darbo vaisiai bus nevienodi ir atlyginimas bus taip pat nevienodas ir netikslus. Neįvykdomas jis yra dėl to, kad iš pasiūto drabužio jūs vis tiek negalėsite sužinoti, kiek čia įdėjo savo darbo siuvėjas, sukirpėjas, modelio autorius, kiek pagaliau siuvamosios mašinos padirbėjas, inžinierius ir t. t.
Ekonominis anarchistų šūkis pasidarė toks: „Kiekvienas dirba tiek, kiek pajėgia, ir kiekvienas vartoja tiek, kiek jam reikalinga.“ Šiuo šūkiu yra paremta visa Kropotkino literatūra, šitas šūkis pažymi, kad kiekvienas dirbs, kiek pajėgs ir kiek galės (socialistinėj visuomenėj priverstino darbo nebus), o darbo vaisiais naudosis tiek, kiek kuriam bus reikalinga, nes žmonių reikalavimai juk yra taip pat nevienodi. Dėl vaizdingumo galima pažymėti, jog visuomenėj, kurioj nebus nei ponų nei tarnų, kiekvienas valgys ligi sočiai ir stengsis nepersivalgyti; o kartą persivalgiusis kitą kartą bus atsargesnis...
Petras Kropotkinas. Anarchistų dora. Chicago, 1909.
Šitas anarchistinis komunizmas, žinoma, anaiptol negalima painioti su valstybiniu komunizmu, kuris sako, jog „visa priklauso valstybei, o ji jau kaip nori, taip dalina.“
Kropotkino raštų yra keletas knygų, kurių dalis parašyta specialiais klausimais („Tarpusavio pagalba, kaip evoliucijos reiškinys“, „Etika“, „Prancūzų revoliucijos istorija“, „Anarchija, jos filosofija, jos idealai“, „Istorinis valstybės vaidmuo“*, „Fabrikai, laukai, dirbtuvės“, „Rusų literatūros idealai ir realybė“ ir kitos.), o kita dalis yra rinkinys straipsnių, kurie buvo spausdinami ir kuriuos vėliau išleido Kropotkino draugas, garsus geografas ir anarchistas Elisée Reclus. Tuo metu Kropotkinas sėdėjo kalėjime, savo darbą turėjo pertraukti, todėl Elisée išleido jo „Duonos užkariavimą“, „Maištininko kalbas“ ir keletą kitų brošiūrų.
Visai atskirai reikia minėti jo atsiminimų raštai: „Revoliucionieriaus užrašai“ ir dienynas, kurį jis kaip ekspedicijos vadas rašė keliaudamas po Sibirą.
Skaitydami P. Kropotkino raštus žmonės, pripratusieji prie autoritetinio galvojimo būdo, pirmiausiai pastebi, jog jo raštuose nėra jokių dogmų. Užuot piršęs kokias nors dogmas Kropotkinas pačius skaitytojus tuojau priverčia mąstyti.
Pavyzdžiui, palyginkime Kropotkiną su K. Marksu. Marksas, remdamasis Hegelio metafizika, ieško visų pradmenų pradmens ir kaip ekonomistas paskelbia šiuo pradmenimi esant ekonomiką. Kaip Hegelis nori visą gyvenimą įsprausti į savo trilypę formulę, taip Marksas visur dar randa ekonomikos priedėlį, kurį skelbia baze esant. Paskui remdamasis šia baze ir Hegelio trilype formule (abi šios teorijos neįrodytos) jis apibendrino tai, ko apibendrinti negalima, ir, lyg burtininkė, ėmė pranašauti, kaip turės rutuliotis gyvenimas pagal jo išgalvotąjį geležinį dėsnį. O jeigu gyvenimas šiuo keliu eiti nepanorės? Tuo būdu gyvenimui dar blogiau, jeigu jis ne akyliai skaito Markso raštus.
Šitas mokymas ne tik netikras, bet ir kenksmingas. Jeigu gyvenimas pats eitų įsocializmą, jeigu socializmas nėra teisybės reikalavimas, o tik, anot Markso dėsnio, paties gyvenimo kelias, tai koks, pagaliau, asmenybės vaidmuo, kokia jos įtaka gyvenimui? Nenuostabu, kad visose marksininkų stovyklose atsirado tiek daug gudrių socializmo eksploatatorių, juo labiau, kad universalistinis ir autoritarinis marksizmo pradmuo jiems pristato pakankamai kerpamųjų avių.
Visai kitoks yra Kropotkinas (ir jo idėjos draugai). Jis mums parodo, kad dabartinė pasaulio santvarka bloga, bjauri ir neteisinga. Jis tiria šios santvarkos priežastis. Jis nurodo, kaip šios priežastys gali trukdyti kovą. Paskui jis tiria tuos veiksnius, kurie šiai kovai ir visiems tiems pagrindams, ant kurių galima statyti naujas pasaulis, gali daryti teigiamos įtakos. Senas pasaulis blogas, – lyg pabrėžia Kropotkinas, – jis biaurus ir supuvęs; galima sukurti naujas, geresnis ir teisingesnis; bet senajam pasauliui sugriauti ir naujam sukurti reikalingas yra vienas dalykas, būtent, tavo valia. (Voliuntaristinis ir individualistinis momentas.)
Šalia Kropotkino kūrinių, kritikuojančių senąją pasaulio santvarką, ypač atsižymi jo „Maištininko kalbos“ ir „Istorinis valstybės vaidmuo“. Kiek išsiteksime trumpose žurnalo skirtyse, pasistengsime pažymėti pagrindinius Kropotkino kritikos bruožus.
Blogo pagrindas, anot Kropotkino, yra valdžia. Valdžia yra visokio neteisingumo motina. Ji, kaip jis sako, remiasi prievarta. Dėl to viena asmenybė pavergia kitą. Valdžia daro korupcinės, užgrobiamosios įtakos kaip valdovams, taip ir valdomiesiems. Pirmiesiems ji išaugino grobuoniškumo, o antriesiems vergiškumo ir šiaip žemus instinktus. Ji prislegia asmenybę, ji viską aprėžia įstatymais ir institucijomis.
Valdžią įkūnija valstybė. Valstybė saugoja neteisingą dalykų būklę. Ji sukuria kalną įstatymų, kurių nesuvokia net labiausiai prityręs advokatas, ir valdininkus – dykaduonių klasę. Ji visą žmogaus gyvenimą – nuo lopšio ligi kapo – suvaržo visokiais varžtais. Ji nelinkusi ko nors kurti ir griauna viską, ką tik žmogaus iniciatyva sukuria. Valstybė, tvirtina Kropotkinas, gimdo karą, nedarbą ir socialinį skurdą.
Valstybė remiasi teise, ypač nuosavybės teise. O kaip gali gyvuoti privatinės nuosavybės teisė, kada viskas yra daugelio kartų kolektyvinio darbo vaisius? – klausia Kropotkinas. Kaip labai didelis pralobimas, taip ir saiką prašokantis skurdas pražūtingai veikia žmogaus būdą. Neteisingas turtų padalinimas neša socialinį skurdą ir pavydą, ir tuo būdu valstybė ir teisė pagal Kropotkiną esą pirmieji visų nusikaltimų šaltiniai. Teisingoj visuomeninėj santvarkoj valstybė ir teisė visiškai nereikalinga esanti.
Kiek kai kurios socializmo srovės nedrįsta paliesti šių trijų dievų (valstybės, teisės ir nuosavybės), tiek joms yra lemta morališku atžvilgiu žlugti, nes jos neišvengia šių trijų veiksnių užgrobiamosios įtakos.
1917 m. rusų revoliucijos pavyzdys (bolševikams) ir 1918 m. vokiečių revoliucijos pavyzdys (socialdemokratams) šitą paskutinę Kropotkino mintį puikiai patvirtino.
Dabar prieisime prie likusių Kropotkino kūrinių, kuriuose jis nurodo įvyksiančios socialinės revoliucijos kelią.
Tuo metu, kai gyveno ir dirbo Kropotkinas, buvo labai populiarinama Darvino teorija ir iš jo „kovos dėl būvio“ teorijos buvo padarytas šūkis: „Visų kova prieš visus“, šitą šūkį nusitvėrė kapitalistai ir jis puikiai jiems tarnavo kaip mokslinis kapitalistinės santvarkos pagrindas. Remdamasis pačiu Darvinu Kropotkinas išrodinėjo visą šių aiškinimų melagingumą. Savo knygoj „Tarpusavio pagalba kaip evoliucijos veiksnys“ jis įrodė, kad drauge su kova dėl būvio jau net tarp gyvulių ir pirmykščių žmonių yra solidarumo ir tarpusavio pagalbos jausmas. Pagaliau savo, deja, nebaigtame veikale „Etika“ Kropotkinas parodė, kaip jis sekė šio jausmo plėtojimąsi moksle ir civilizuotoj visuomenėj. Jau minėtoj knygoj „Istorinis valstybės vaidmuo“ jis pažymi, kaip valstybė (o taip pat ir bažnyčia) šį jausmą visuomet stengiasi numarinti, štai šitas sveikas jausmas, kaip sako Kropotkinas, turi būti naujosios visuomenės pagrindas, pagrindas visuomenės santvarkos, kuri turėtų remtis teisingumu, valdžios ir valstybės nebuvimu, kurioj visi lygiai galėtų tenkinti visus savo reikalavimus.
Savo raštuose („Duonos užkariavimas“, „Fabrikai, laukai, dirbtuvės“) Kropotkinas tiria, ar ši nauja santvarka ekonominiu atžvilgiu yra galima, ir išrodinėja, kad ji visiems žmonėms yra galima, tik bloga, kad žmonijos turtai yra neteisingai išdalinti.
Revoliucijos kelių klausimą Krapotkinas nagrinėja ypač savo veikaluose „Prancūzų revoliucijos istorija“, „Anarchija, jos filosofija, jos idealai“, o taip pat ir kituose kūriniuose bei populiariose brošiūrose.
Revoliucijos kelias, jeigu jį norėtume pasakyti dviem žodžiais, yra action direct. O tai reiškia ėjimą prie tikslo be jokių aplinkinių nukrypimų, šuo atveju Kropotkino action direct reikšmė tokia: paimti ir suvisuomeninti įmones ir panaikinti valstybę. O prie revoliucijos veda apšvietimas, agitacija ir organizacija.
Žmonijos evoliucija nesulaikomai progresuoja. Revoliucijų metu ji daro šuolius, bet po to užėjus reakcijai ji šiek tiek grįžta atgal. Bet jos kelias yra tarpusavio pagalba – teisingumas – dorovingumas.
Pagaliau jo atsiminimuose „Revoliucionieriaus užrašai“ mes matome anarchizmo atspindį asmeniniame ir visuomeniniame gyvenime.
Po 1917 metų revoliucijos Kropotkinas galėjo sugrįžti į savo gimtąjį kraštą, čia jo paskutinės dienos buvo užnuodytos, nes turėjo progos pats savo akimis pamatyti, kaip bolševikai pradėjo lamdyti revoliucijos sprandą. Bet jis nebuvo įniršęs. Atlankiusiai jį anarchistei Emmai Goldman jis pasakė: „Ko gi mums stebėtis, lyg mes iš marksininkų ko geresnio laukėme?“ Kropotkinas, kaip ir visi to meto anarchistai, manė, kad Rusija vis dėlto vienintelė socialinės revoliucijos šalis, dėl to jis nesiryžo kelti savo visa aikštėn išvelkantį kaltinamąjį balsą, kad tuo užsienyj nepakenktų Rusijos revoliucijos reikalams, šį darbą vėliau atliko jo mokiniai ir draugai. Jau visai pasenęs, jis lyg ir atsitolino nuo aktingo darbo ir rašė savo „Etiką“. Mirtis šį darbą nutraukė.
Baigdami keletą žodžių pridėsime dėl Kropotkino asmenybės įvertinimo. Paprastai mes pastebime, kad kokio nors politikos veikėjo šalininkai, vertindami jo asmenybę, iškelia ją ligi padangių ir jam labai žemai lenkiasi, o ne šalininkai, kitų srovių arba šiaip nepolitiški žmonės jį vertina visai priešingai, jo būde randa daugelį šiurkščių ypatybių, pav., visai kitaip vertino Markso, Lenino asmenybę jų šalininkai, o visai kitaip – ne šalininkai.
Ne taip vertinamas Kropotkinas. Viena šalis, vienminčiai, jam reiškė prielankumo, draugiškumo jausmus, kita pusė: vis tiek kas Krapotkiną būtų belankęs ir beaprašinėjęs jo asmenybę, ar skulptorius Ilja Ginsburgas, ar Savinkovas, Burcevas, Breško-Breškovskaja, ar Sovietų vyriausybė, jo vardu gatves pavadinus ir ant kapo uždėjus savo vainikus**, ar žurnalistai jam mirus aprašę spaudoj šį didį mokytoją ir t. t., ir t. t. – visi jie buvo pilni pasigėrėjimo žavia Kropotkino asmenybe.
* ši knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą. Ją išleido knygų leidykla „Audra“ Rygoje 1928 m.
** Įdomu pažymėti, kad Sovietų valdžia Kropotkino laidotuvėms Maskvoj iš kai kurių kalėjimų išleido garbės žodį davusius sugrįžti anarchistus, nes antraip Kropotkino duktė grasė tuojau sudeginsianti visus valdžios prisiųstus vainikus.
Aušrinė. Laisvos socialistinės kultūros žurnalas. 1933 m., Nr.1
