Šituose milijonuose yra visokio svieto, visokių organizacijų, draugijų ir visokių socialistų. Jūs, žinoma, nenustebkit pasakymu – visokių socialistų, nors kauniškei ausiai tatai ir keistai skamba. Juk kauniečiui vokiškas socialistas be socialdemokratiškos kokardos sunku įsivaizduoti. Teisybė, čia jų daug yra, bet gyvam sacialistiniam judėjimui jie jau yra išsikvėpę. Socialdemokratų partija tapo valdininkų partija. Ji turi 68.000 valst. valdininkų partijos narių tarpe. Ir šiandien sunku būtų pasakyti, ko partijoj daugiau yra: valdininkų ar darbininkų. Apie socializmą su jais nešnekėk, iš to nebus jokios naudos, socializmas jiems yra valstybinis politikavimas.
Be socialdemokratų yra dar ir komunistai, bet ir jie vokiškai-maskviški. Kiekviename žingsnyj klauso Maskvos ir kiekvienam mažmožiui laukia jos įsakymo. Jeigu Maskvai naudinga, tai jie neprieštarauja bendram parėkavimui su vokiškais fašistais. Apskritai, radikalus Berlynas juos taip apibrėžia: dabartiniai socialdemokratai yra valstybiška biurokratiškų valdininkų partija, o dabartiniai komunistai yra ne kas kitas, kaip buvusieji socialdemokratai, plius S. S. S. R. valstybiškas patriotizmas, šis apibrėžimas yra labai tikras ir atitinka jų taktiką. Bet jeigu primintum socialdemokratui, kad jis jau tiek toli nusipolitikavo, jog liko net be socializmo, o komunistui pasakytum, kad jam revoliucija išgaravo, tai, ko gero, užsigautų.
Bet tiek to. Paliksim šituos „socialistinės kūrybos“ molinius galiūnus ramybėje. Be jų yra dar didelė daugybė visokių darbininkų organizacijų ir sąjungų, štai Laisva Darbininkų Anarchosindikalistų Unija, Revoliucinių Industrijos Sąjungų Unija, Nepriklausomųjų Socialdemokratų Partija, visokių rūšių anarchistų ir įvairios komunistų partijos opozicijos. Šios organizacijos kiekviena atskirai narių skaičiumi ir turto atžvilgiu, žinoma, yra daug silpnesnės už minėtas dvi dideles partijas, bet socializmo pasitikėjimo atžvilgiu, socialistinės minties kūrybiniu galingumu už tas dvi partijas yra kur kas stipresnės. Ties jomis aš ir noriu šiek tiek ilgiau sustoti.
Dabar gyvenamas socializmo krizis daugelį padarė pesimistais, daugeliui atėmė socializmo įgyvendinimo viltis, o kai ką net į priešininkų eiles nuvarė. Berlyne iš anksčiau minėtų organizacijų narių ir šiaip iš visokių kraštų atvykusių socialistų susidarė būrelis žmonų, kurie ryžosi visapusiškai išnagrinėti gyvenimo krizio priežastis, paieškoti socialistų klaidų ir bandyti, jeigu galima, iš to krizio išbristi. Diskusijų pagrindan buvo padėtas draugiškumas ir svetimos nuomonės gerbimas, atmesta demagogija. Šitas būrelis sutartais vakarais rinkdavosi, referuodavo ir diskutuodavo.
Šiame būrelyj aktyviai dalyvauja rusų kairiųjų socialistų revoliucionierių partijos atstovas užsienyj I. Šteinbergas, buvęs vokiečių seimų atstovas ir už aktyvų kairumą išmestas iš komunistų partijos, universiteto profesorius Karolis Koršas, Tarptautinės Darbininkų Asociacijos (Anarchosindikalistų) sekretorius Augustas Souchy, senas anarchistas Rudolfas Rockeris, Nepriklausomųjų Socialdemokratų Partijos lyderis, užmuštojo Karolio Liebknechto brolis, Theodoras Liebknechtas, Ispanijos anarchistų atstovai, Japonijos ir Kinijos radikalūs socialistai ir šiaip didelė daugybė įvairių kraštų visokių socialistų. Be to, ir aš tenai nueinu.
Šią žiemą ypač daug gyvumo įnešė I. Šteinbergas. Jis ištisus vakarus kalbėjo apie dabartinį socializmo krizį ir vėliau ryžosi ieškoti jungiamųjų gijų tarp radikalių socialistų ir anarchistų. Ir ne be pasekmių. Rasta daug ir labai daug bendro, šiuose diskusijų vakaruose buvo nagrinėjami teoretiški ir praktiški klausimai.
Nors beveik visi socialistai galutiniu socializmo tikslu laiko anarchistiškąjį komunizmą, nors Marksas labai palankiai išsireiškęs dėl anarchijos, o Leninas taip pat pasisakęs, jog jis kovojąs dėl bevaldybės idealo, tačiau bendro darbo tarp anarchistų ir socialistų beveik nebuvo. Atvirkščiai, labai dažnai jie vieni su kitais kovodavo. Negalima sakyti, kad šitokie praktiško veikimo nesutarimai kildavo dėl kokio nors menkniekio, dėl ambicijos. Ne, jie glūdėjo ir glūdi giliuose teoretiniuose skirtumuose, ideologijoj, jeigu norit, tai net ir psichologijoj. Visokių srovių socialistai tvirtina, kad socializmas yra tam tikra visuomenės santvarka, kurioje nebus žmogaus išnaudojimo, nebus... ir t.t. ir t.t. O Bakuninas, dar pačioj socialistinės minties plėtojimosi pradžioj, keletą kartų pabrėžė, kad svarba ne santvarkoj, bet laisvėj, žmogui svarbu laisvė. Mums nereikia būti santvarkos fanatikais, bet laisvės mylėtojais. Užtat anarchistai truputį kitaip formuluoja savo kovos siekimus: reikia panaikinti žmogaus žmogumi viešpatavimas, tvirtina jie, o ne išnaudojimas, kaip sako socialistai. Panaikinus viešpatavimą, savaime pranyks ir išnaudojimas.
Anarchistai savo pagrindinių principų atžvilgiu esą nuoseklūs. Kadangi valstybė esanti didžiausioji žmogaus laisvės varžytoja ir stipriausias kapitalistinės santvarkos ramstis, jie prieš ją kovoja; tėvynė su visokiais apipintais tautininkiškumais yra tiktai darbo klasės dūmimas, – jie kovoja ir prieš ją; parlamentarizmas tiktai gesina darbo klasės pasiryžimą, o partijos skaldo jos vienybę, – todėl jie kovoja ir prieš jas. Anarchistai kovoja prieš bet kokį laisvės tramdymą. Maksimalistas taip pat nepripažįsta jokių pereinamųjų laikotarpių tarp socializmo ir kapitalizmo.
Prieš karą socialistai labai silpnai kritikuodavo anarchistus, į viską žiūrėdavo paviršutiniškai ir tai dažniausiai tik pajuokdami. Retas kuris giliau susidomėdavo anarchistų keliamomis mintimis. O tuo susirūpinti reikėjo, nes anarchizmas socializmo raidon įnešė vieną didelę idėją ir ta idėja kiekvienas privalo susidomėti. Tikėti, kad iš kapitalistinės tvarkos išeis socializmas, yra tas pat, kaip tikėti dangumi. Gali būti, bet gali ir nebūti. Juo labiau reikia paabejoti, nes visi (? Red.) socialistų pranašavimai, kurie buvo skelbiami per pastaruosius dvidešimt metų, nuėjo niekais, neišsipildė. Be to, kažkaip užsikirto ir socialistiškoji kūrybiškoji mintis. Vokiečių socialdemokratijos teoretikas Hilferdingas tiek teįrodo, esą kiekviena naujesnė kapitalizmo forma vedanti įsocializmą. Bolševizmas taip pat yra ne kas kita, kaip fordizmas sumaišytas su stalinizmu (partijos diktatūra). Pasakoti, jog tai yra socializmas, galima tiktai bukapročiui, nieko negalvojančiam ir nieko nenusimanančiam. Jeigu taip būtų, tai Šiaur. Amerikoj seniai būtų turėjęs būti socializmas, nes ten senai vartojami traktoriai ir gamybai seniai pritaikyta elektros jėga.
Apskritai, didelis daugumas žmonių tapo tam tikros ūkio formos fanatikais. Taip pat daugumas tapo valstybės idėjos, parlamento idėjos, centralizuoto veikimo idėjos tokiais pat fanatikais. Dabar visa tai pasirodė niekai.
Visi valstybiškieji socialistai pergyvena didžiausią krizį, teisingiau sakant, bankrotą. Tos tūkstantinės minios, kurios šiandien seka didžiules valstybiškų socialistų partijas, nesudaro svarbos. Feodalizmas kitais laikais taip pat turėjo dideles minias. Visa svarba yra ta, kad tos socialistinės minios nustojo kūrybinės galios, jų vadai pakliuvo į būklę be išeities ir neranda būdo iš jos išsikrapštyti, šiandien mums nėra ko stebėtis, kad tose šalyse, kur visa galia ir jėga buvo socialdemokratijos rankose (Vokietija, Austrija), taip smarkiai stiprėja juodoji reakcija, net tarp darbininkų išmušdama socialdemokratų pozicijas. Nemokėjimas ir nežinojimas kaip ir kur toliau vairuoti (o taip pat ir nenorėjimas tikrojo kelio matyti) ir yra krizio pažymys.
Ne gana, kad atsidurta būklėn be išeities, bet net jau labai bjauriai tame valstybiškame molyj įsiklampota. Užėmus valstybiškas pozicijas reikia tapti patriotu, tapus patriotu reikia duoti krašto pinigus karui vesti ir kitus šaukti į karą. Na, o jau nuėjus į karą visoks socializmas išgaruoja. Lieka tiktai generolo įsakymas.
Visokių krypčių kairesniems ar dešinesniems buvusiems „valstybiškiems socialistams“ pastarieji 15 metų praėjo ne veltui. Daug ko jie išmokė, tegu tos pamokos ir brangiai kaštavo.
O išmokė štai ko: per valstybę socializmo niekas nesukurs. Socialistų įtikėjimas valstybe buvęs klaidingas. Visi tie socialistai, kurie nuėjo valstybingumo keliais (demokratiškais ar partiškais diktatūriškais), parodė, kad jų veiksmai neartina ir neveda prie socializmo. Su šia mintimi sutinka didelė daugybė visokių socialistinių grupių, kurios ieško naujų kelių socializmui kurti. Tie keliai norima surasti šalia valstybės ir valstybiškumo. Anarchistai, prie to priėjo jau prieš 50 metų. Reiškia, jau yra vienas punktas, kuris gali jungti anarchistus ir radikalius socialistus. Tai atmetimas valstybės ir valstybingumo. Bet yra ne šis vienas. Yra dar daugiau.
Daugelis parlamentarų socialistų šiandien įsitikino, kad parlamentu nieko nepadarysi net, jei ir daugumą kartais turėsi. Buržuazija, jeigu ji nepajėgia suvaldyti parlamento ir negali per parlamentą laisvai diktuoti, ji randa visokių būdų tatai pareikšti už parlamento ribų. Jeigu jai patogiau, tai parlamentą ji visiškai pribaigia. Lietuviams apie tai daug aiškinti, rodos, nereikia. Vadinas, parlamentarinis kelias socialistus taip pat įtikino savo netinkamumu, šiandien įtikinėti darbininkus, jog per parlamentą galima laimėti, būtų sąmoningas jų apgaudinėjimas. Vadinas, darbininkuose reikia griauti tikėjimas parlamentarizmo idėja. Ir čia sutinkama su anarchistais.
Kova prieš militarizmą, bažnyčią, šovinizmą taip pat gali būti vedama bendrai. Per šiuos 15 metų socialistai daug kuo priartėjo prie anarchistų.
Tai toki persilaužimai yra socialistų eilėse. Pasirodo, kad anarchistiniam pasaulyj dabar vyksta taip pat didelis persilaužimas. Anarchistai smarkiai susirūpino savo organizacijos forma. Jie pastebėjo, kad visas jų judėjimas, nors buvo veikiama labai aktyviai, vis dėlto nesugebėjo visuomenės gyvenime palikti gilesnių pėdsakų. Visur matome tiktai atskirus epizodus. Tatai įvyko dėl nebuvimo tinkamos organizacijos formos. Jie nori turėti antiautoritarinę organizaciją. Daugiausia gyvam gyvenime dalyvavusioji rusų anarchistų grupė (Machno, Aršinov ir kt.) pirmoji tatai pastebėjo ir seniai siūlė sudaryti organizuotą vienetą ir, jeigu reikės, nesibaidyti tatai net partiją pavadinti. Jeigu šis klausimas anarchistams pasisektų greičiau išspręsti, būtų žengtas labai didelis žingsnis priekin. Kaip žinom, antiautoritarizmo tendencija yra labai didelė ir pas socialistus.
Nei vienas anarchistų teoretikas savo teorijose nėra davęs pilno ateities vaizdo. Ir ne be pagrindo. Anarchistai sako, jog negalima įsivaizduoti, kaip toli gali nužengti technika ir kokių ji gali padaryti didelių permainų. Ateities žmogus su ateities technika bus už mus daug gudresnis ir jis pats pasidarys sau santvarką. Jei bandytume ateities visuomeninį sugyvenimą grūsti į kokius nors mūsų išgalvotus rėmus, tai laikytume kvailiais tuos žmones, kurie gyvens ateityj.
Pagaliau galutinis anarchijos vaizdas nė nesvarbu. Visa svarba judėjimo kryptyj. Svarbu visuomenės auklėjimas, plėtimas tų didžiųjų idėjų, kurios bus įgyvendinamos idealioj ateities santvarkoj.
Socialistai šiandien taip pat priėjo nuomonės, kad visa svarba toj linijoj, tam kelyj, kuris žmoniją veda progresan. Nesvarbu ta pranašaujamoji santvarka, gal joje, kaip ir šioj, taip pat bus blogumų, ir tada turėsime ją griauti. Svarbu, kad turėtume, daugiau mūsų idėjoms prijaučiančių žmonių, svarbu, kad judėtume priekin progreso kryptimi. Vadinas, ir socialistai priėjo išvadų, kurios aiškiai sako, kad visa svarba visuomenės išgudinime.
Po visų diskusijų I. Šteinbergas dar kartą, apibūdinęs visako plėtojimosi kryptį, priėjo išvadų, kad su anarchistais bendras darbas yra galimas ir štai kokiose srityse: kovoj prieš valstybę, kovoj prieš nacionalizmą, prieš parlamentarizmą, militarizmą, bažnyčią, tikybą ir kitus bendrus priešus.
Laiškas truputį lyg ir užsitęsė. Norėčiau jums dar parašyti apie praktišką radikalių socialistų veikimo vykimą, bet apie tai, brangūs, jau teks rašyti kitam laiške. Dabar tik pažymėsiu, kad šių vakarinių diskusijų ir tarpusavio išsiaiškinimų dėka kovai prieš fašizmą ir reakciją susijungė šios radikalaus socializmo Berlyno organizacijos: Revoliucinių Industrijos Sąjungų Unija, Laisva Darbininkų Unija – Anarchosindikalistai, Nepriklausoma Socialdemokratų Partija, Vokiečių Komunistų Partijos Opozicija, Lenino Sąjunga (kairūs komunistai) ir dar keletas kitų mažesnių grupių. Tatai Berlyne jau rimta aktyvi jėga.
Redakcijos pastaba. Šį straipsnį dėl jo minčių ir jame minimų faktų naujumo mielai dedame kaip diskusinį. Su daugeliu čia parašytų samprotavimų redakcija nesutinka.
Aušrinė. Laisvos socialistinės kultūros žurnalas. 1933 m., Nr.1
