1910-1917 m. greta „Aušrinės“ pavadinimo buvo pateikiamas Maironio ketureilis „Į darbą, broliai, vyrs į vyrą!..“, nuo 1919 m. leidinys pasivadino „Socialistinės moksleivijos leikraščiu“, o nuo 1931 m. – „Laisvos socialistinės minties žurnalu“. Būtent paskutiniai „Aušrinės“ numeriai buvo itin artimi kairiojo anarchizmo idėjoms, laviruojančioms tarp „lietbolševizmo“ ir „lietburžuazijos“. Juose buvo publikuojami atraipsniai apie P. Kropotkino veikalus, Ispanijos anarchistų kovas, anarchosindikalizmo plitimą pasaulyje ir pan. Paskutinis „Aušrinės“ numeris pasirodė 1933 m. balandžio mėnesį. Lietuviškas kaimas, blaškydamasis tarp utėlės ir bekono, atseit, tarp primityviško ūkio ir ūkio kapitalistinio, išskiria jaunimo dalį į mokslus kelti krašto kultūrą ir ieškoti išeities į geresnį gyvenimą. Tačiau šito jaunimo, kad ir su garbingais uždaviniais, labai slidus kelias. Tie bernai (ne vien bernai, bet ir mergos), kuriuos kaimas išskiria dirbti kultūros darbo, ateina visai žali, klasiniai nesusiformavę, nes lietkaimas dar nepriėmęs klasinės visuomenės formų, ideologiškai neapsisprendę, todėl patekę į miestą, daugiau diferencijuotos visuomenės masę, tie bernai patys su savim paklysta.
P. Linonis. 1½ berno tragedija
Didžioji dalis krypsta – tautiška ar katalikiška srove – į lietburžuaziją, papildo jos eiles ir su diplomu sutampa su besiformuojančios buržuazijos klase. Mažoji iš kaimo išėjusio jaunimo dalis – ideologiškai apsisprendžia ir per socializmą pasuka į silpną, bet kasdien stiprėjančią, darbo klasę. Ji papildo socpartijas, profsąjungas ir kultūrines darbo klasės įstaigas. Tai kelias mažumos, bet kelias tikras, didelio pasiryžimo, pasiaukojimo ir plačių gyvenimo kūrybos perspektyvų.
Tarp daugumos ir mažumos visada esti didelė abejinga dalis, kuri mažiau ideologiškai apsisprendusi ir menkiau jautri visuomenės diferenciacijai. Ta vidurinė – neapsisprendusi dalis – gana didelė, ji beveik masė. Šitą masę dažnai apsprendžia atsitiktini dalykai arba koks stiprus sąjūdis, kuris tą masę gaivališkai su savim nutraukia. Daug galimybių, kad šitą masę su savim nutrauks lietburžuazija, o jos likučiai papildys smulkiąją buržuaziją.
Iš šito vidurio, iš bendros neapsisprendusios masės, iškilo keletas bernų, kurie pasikėsino rasti naują – bernišką – kelią į lietvisuomenę. Toks balsas pasigirdo bendrų pasiryžimų, norų – „Trečiame fronte“. Tai buvo, be abejo, įdomus reiškinys. Čia aš ir pats kaltas tikėjęsis, kad susidarys savarankus judėjimas, kuris lietkultūroje išvers stambią vagą. Bet viltis, pasirodė, iliuzija, nes berniško balso buvo permaža, jis buvo permenkas, kad būtų galėjęs suformuoti savą ideologiją ir savaip sociališkai susitvarkyti, jis – ant antro žingsnio buvo suglūšintas ir pradėjo blaškytis. Buržuazija, kuri tariasi vienintelė šeimininkė, berną, pareiškusį pretenzijų berniškai pertvarkyti gyvenimą, sutiko su didžiausiu įniršimu ir senatvės isterika; darbo klasė, kad ir akyliai sekė berno pastangas, tačiau pasiliko abejinga nežinodama, kurion pusėn pakryps berniškas maištas. Tuo būdu bernas pakibo ore ir pradėjo dairytis į šalis ieškodamas atramos ir perspektyvų.
Ir čia berniškam frontui teko pakrikti ir išsiskirti kiekvienam savais keliais. Apie tuos, kurie nuėjo dirbti su darbo klase socialistinės kultūros darbo, kitą kartą. Dabar aš noriu kalbėti apie l½ berno, kurie susižavėjo daugiausia barškančiu bolševizmo vežimu, ir tarėsi būsią viskas tvarkoje, jei bent viena koja galėsią atsistoti ant to vežimo papėdžių. Tačiau tai būta tuščių pastangų. Dosnia V. Kapsuko ranka buvo nepasigailėta pamazgų kibirų nelaimingų bernų galvoms trinkti, o ištrinkęs, kad pradėjo šluostyti, pasak J. Radžvilo, žiurkiškai laižyti buržuazinę smarvę, kad po tokios operacijos strimgalviais atsidūrė buržuazinėj spaudoj su plagijatais (P. Cvirka) arba savos dūšios likučių išpardavimu (B. Raila).
Dėl šitos luošos istorijos nebūtų ko burnos aušinti, jeigu tai nebūtų gražus perspėjimas kitiems bernams nuo panašaus likimo. Ir čia visa bėda ne V. Kapsuko ir k–jos pamazgose (tos pamazgos, tiesa, atlieka savo vaidmenį krikdydamos soc. kultūros pastangas), bet bolševizmo santykiuose su kultūra.
Lietbolševizmas tik tiek pajėgus, kiek stipri SSSR propaganda Lietuvoje. „L. A.“ čia daugiau padaro, kaip LK partija. Pats bolševizmas, būdamas atitrūkęs nuo gyvenimo, pasislėpęs už storų Kremliaus sienų, sustingęs leninizmo šventose dogmose ir angarietiškose instrukcijose, visiškai bejėgis proletariškos kultūros kūryboje. Pavyzdžiu gali būti kad ir jų žurnalas „Priekalas“, kuris pačių bolševikų slepiamas, kaip dvasios luošybė. Ten visko rasite, ypač šlykščiausios demagogijos, tik ne kokių nors pastangų kelti darbo klasės kultūrą.
Kaip visa tai suprasti ir išaiškinti? – Viena aišku, kad lietbolševizmas, būdamas ne revoliucinis, bet okupacinis, stengiasi ginklų barškėjimu imponuoti Lietuvos darbo klasėj nes jo visos perspektyvos SSSR galybėje. Kultūros darbą bene tikisi atlikti komisariškais dekretais, todėl šiandien jie taip iš kailio neriasi krikdydami darbo klasės kultūros pastangas, nes kultūringa darbo klasė nepasiduoda jokioms komisariškoms instrukcijoms bei įsakymams. Darbo klasės išsivadavimas yra pačių darbininkų reikalas. Tas pats galima pasakyti ir apie darbo klasės kultūrą.
Taigi su lietbolševizmu jokio darbo, klasės kultūros darbo negalima ir neįmanoma dirbti. Darbo klasės kultūros kėlimas ir ugdymas galimas tiktai susijus su darbo masių gyvenimu, jų reikalais ir kova bei darbo masių kultūrinės iniciatyvos kėlimu. Tai vienintelis kelias. Ir tai privalo suprasti kiekvienas darbo klasės kultūros darbininkas, o šiuo kartu ir tie bernai, kurie ryžtasi su darbo klase dirbti kultūros darbą.
Aušrinė. Laisvos socialistinės kultūros žurnalas, Nr. 1, 1933 m. sausio 1 d.
