Žurnalas „Aušrinė“ (1310-1933) – moksleivių ir jaunimo kultūros leidinys, prisilaikęs anarchizmui artimų eserų (socialistinių revoliucionierių) judėjimo idėjų. Pradėtas leisti 1910 metais, žurnalas su pertraukomis išsilaikė net iki 1933-ųjų. Leidinio iniciatoriai – Vilniuje gyvenę Maskvos studentai lietuviai, vadovaujami F. Bortkevičienės. Pradžioje „Aušrinė“ ėjo kaip nemokamas „Lietuvos žinių“ priedas jaunimui. Įdomu, kad trumpą laikotarpį (1913-1914 m.) šio leidinio redaktore dirbo rašytoja Žemaitė. Pirmojo pasaulinio karo metu leidinys nebuvo leidžiamas. Ilgą laiką (1919-1926 m.) „Aušrinę“ leido Marijampolės aktyvistai, tačiau po valstybinio perversmo leidinys buvo uždarytas. „Aušrinė“ vėl atsigavo 1931 m. 1931-1933 m. išėjo viso labo tik 8 numeriai (1931 m. – 3, 1932 m. – 1, 1933 m. – 4). Žurnalą tuo metu leido studentų aušrininkų draugija. Redagavo J. Kruopas, vėliau – J. Klimavičius. „Aušrinėje“ bendradarbiavo garsūs to meto literatai: J. Baltušis, K. Boruta, P. Čepėnas ir kiti.
1910-1917 m. greta „Aušrinės“ pavadinimo buvo pateikiamas Maironio ketureilis „Į darbą, broliai, vyrs į vyrą!..“, nuo 1919 m. leidinys pasivadino „Socialistinės moksleivijos leikraščiu“, o nuo 1931 m. – „Laisvos socialistinės minties žurnalu“. Būtent paskutiniai „Aušrinės“ numeriai buvo itin artimi kairiojo anarchizmo idėjoms, laviruojančioms tarp „lietbolševizmo“ ir „lietburžuazijos“. Juose buvo publikuojami atraipsniai apie P. Kropotkino veikalus, Ispanijos anarchistų kovas, anarchosindikalizmo plitimą pasaulyje ir pan. Paskutinis „Aušrinės“ numeris pasirodė 1933 m. balandžio mėnesį. Lietuviškas kaimas, blaškydamasis tarp utėlės ir bekono, atseit, tarp primityviško ūkio ir ūkio kapitalistinio, išskiria jaunimo dalį į mokslus kelti krašto kultūrą ir ieškoti išeities į geresnį gyvenimą. Tačiau šito jaunimo, kad ir su garbingais uždaviniais, labai slidus kelias. Tie bernai (ne vien bernai, bet ir mergos), kuriuos kaimas išskiria dirbti kultūros darbo, ateina visai žali, klasiniai nesusiformavę, nes lietkaimas dar nepriėmęs klasinės visuomenės formų, ideologiškai neapsisprendę, todėl patekę į miestą, daugiau diferencijuotos visuomenės masę, tie bernai patys su savim paklysta.
Redakcijos kreipimasis
Aušrinė pradeda eiti kas mėnuo laisvos socialistinės minties, kultūros, visuomenės ir literatūros žurnalu. Tai nėra naujas ir atsitiktinis dalykas, bet išvada to darbo, kurį Aušrinė jau dirba dvidešimt su viršum metų. Dabar mes tą darbą tiktai praplečiame ir pritaikome platesnei visuomenei. Jeigu anksčiau Aušrinė buvo daugiau moksleivijos lavinimosi žurnalas, tai šiandien ji ryžtasi pakelti visus kovos sunkumus dėl laisvos socialistinės kultūros.
Tai bus nelengva atlikti, bet Aušrinė, išaugusi kovose dėl laisvos kultūros, dėl pilnos ir ryškios žmogaus individualybės ir teisingos visuomeninės santvarkos – socializmo, drįsta imtis tokių didelių uždavinių ir tikisi, jei ne laimėti, tai bent ištesėti kovoje dėl socialistinės kultūros.
Kapitalizmas, pavertęs kultūrą buržuazijos prabanga ir monopoliu, o darbo klasės pavergimo įrankiu. Tikrosios kultūros uždavinys išlaisvinti kiekvieną žmogaus individualybę visokeriopai kultūros kūrybai, o šiuo kartu laimėti tą teisę ir darbo klasei. Todėl darbo klasė, keldama kovą dėl socialistinės santvarkos, drauge privalo pakelti kovą ir dėl kultūros.
Tokia kultūra auga drauge su socialistiniu sąjūdžiu. Mūsų uždavinys – stiprinti ją, plėsti, kelti plačių darbo masių kultūrinę iniciatyvą, nes darbo klasės kultūra galima tiktai dalyvaujant jos kūryboje plačiausiom darbo masėm.
Pradėdami socialistinės kultūros kūrybos darbą, mes ypač reikalingi darbo klasės aktingos paramos. Tos paramos mes tikimės sulaukti, nes mes ne nuo šiandien suaugome su Lietuvos darbo klase kovose dėl socializmo. Mes norime dar glaudžiau dirbti bendrą kultūros darbą. Mūsų didžiausias noras, kad Aušrinė eitų dirbtuvėse ir laukuose per darbo rankas, būtų jų žurnalu. Mes stengiamės ją padaryti kuo prieinamiausią plačiom darbo masėm.
Visi darbo klasės rūpesčiai – mūsų rūpesčiai, jos reikalai – mūsų reikalai ir jos kova – mūsų kova, nes tiktai bendrai kovodami iškovosime su visu darbo pasauliu socialistinę santvarką ir laisvę socialistinės kultūros kūrybai.
Aušrinė nebuvo ir nebus siauru partiniu žurnalu. Darbo klasės kultūros reikalas yra bendras. Todėl kviečiame visus dirbti drauge didelį socialistinės kultūros darbą.
Redakcija
Aušrinė. Laisvos socialistinės kultūros žurnalas, Nr. 1, 1933 m. sausio 1 d.
