Ji baigė, chebra, savo dejonėmis bei aikčiojimais, beje, nelabai išraiškingais, suteikdama man šiokį tokį malonumą. Tačiau koks didžiulis skirtumas, chebra, ar pisi mylimą, ar nemylimą moterį! Skiriasi kaip žemė ir dangus. Štai, prašom, gera pyzda, viskas gerai, ir jos kojos geros, gal net geresnės už Jelenos, ir plaukai, ieškojau jos privalumų – jų radau, tačiau, chebra, jai buvo mažų mažiausiai 33 metai, ji buvo crazy isterikė, ją, be amžino žydų tautos skausmo, slėgė ir nenormali asmeninė kančia. Neteisiu: aš pats ne ojojoj koks normalus, prisipažįstu, tačiau aš jos nemylėjau, chebra, ką gi galėjau sau padaryti, a?
Pasirodo, meilė pavertė mane iškrypėliu, ar nemanot, jog meilė – tai tam tikras seksualinis iškrypimas, retai sutinkama liga, galbūt ją reikia įrašyti į medicinos vadovėlį greta sadizmo bei mazochizmo. Dėl šio iškrypimo jaučiuosi toks vienišas, man sunku rasti partnerį.
Ji baigė, paskui ją pisau bybiu, po to nepisau, po to pisau vėl. Visa ta naktis man priminė kažkokį mėsos tąsymą. Na, nežinau, visi žmonės skirtingi, gal kam nors visa tai atrodytų ir neblogai. Ir prieš mane, ir po manęs, ir tuo metu Rozana turėjo gerbėjų, iš pažiūros gana padorių vyrų, aš tikriausiai vis dėlto stipriai pamišęs dėl meilės, nes kai kurie iš jų, tie, kuriuos artimiau pažinojau, iš tikrųjų siekė Rozanos.
Galų gale nurimome, išsitiesėme ant geltonų jos paklodžių ir užsnūdome nevykusiu, trumpu, kažkokiu griozdišku rytiniu miegu. Žinote, kada ji pabudo? Atspėkite! Šeštą. Išprotėti galima. Ji prabudo labai pikta, truputį pagulėjo, paskui ėmė keltis.
– Ar žinai, ką vakar išdarinėjai? – paklausė ji, o man, nors ir baisiai norėjau miego, kažkodėl sugrįžo humoro jausmas, niekada nemaniau, kad gali susijungti tokia graži porelė – humoras ir miegas.
– Nieko neprisimenu, – pratariau, susisupdamas į geltoną su raudonomis gėlytėmis paklodę, susisupdamas tik vos vos, tiesą sakant, paslėpdamas tik bybį, net jai nevengiau dar kartą parodyti gražaus savo kūno gražioje pozoje. Mylėjau savo kūną, ko gi iš manęs norite.
– Neprisimeni, tu glėbesčiavai Lilę, – tarė ji patetiškai. Kinės vardas, pasirodo, buvo Lilė. Ji iš tiesų buvo panaši į leliją.
– Aš glėbesčiavau Lilę! – ištariau apstulbusiu balsu. – Tu ką, Rozana, iš tikrųjų? O Dieve, kaipgi galėjau taip prisigerti! Žinai, per savo gyvenimą keletą kartų buvau siaubingai bei patologiškai apgirtęs. Pirmą kartą, kai lydėjau iš SSRS išvykstantį Olegą Čikovanį, savo draugą, tada išgėriau dvi taures sauso vyno, o pabudau tik rytą, mane net sniegu bandė trinti, tačiau niekas negelbėjo. Kitą kartą taip nusigėriau, jog kažkodėl ėmiau lįsti prie geriausio savo draugo žmonos, pakišau po jos suknele ranką, – tęsiau toliau atgailaujančiu šventojo kankinio balsu, – ir savo draugo netekau visiems laikams.
Pirmuoju atveju sakiau gryną tiesą, antruoju – truputį melavau. Įlindau vienai damai po sijonu jau per pirmąjį mūsų susitikimą, tačiau ji, šita dama, taip mylėjo poetus, o jos vyrui buvo nusispjauti, kas landžioja po jos sijonu, jo paties tada netgi nebuvo, buvau kartu su savo draugu Dima – gražuoliu poetu, tuometiniu jos meilužiu. Dima tada įsižeidė, tačiau neilgam.
– Nepyk ant manęs, Rozana, – pasakiau patetiškai, – tai mano nelaimė, mano liga, mūsų šeimoje visi alkoholikai, – kalbėjau nė kiek nesidrovėdamas, – mano dėdė, gydytojas, žuvo po traukinio ratais. Tau šito nesakiau, buvo gėda, tačiau dabar turiu prisipažinti. Laikausi, bet tai paveldima liga, kartais neturiu jėgų su ja kovoti. – Iškilmingai atskleidžiau tariamą paslaptį, netgi pakilau iš lovos ir atsisėdau.
Įžūlus mano melas padarė jai įspūdį. Įdėmiai žvilgtelėjusi į mane, ji atsiduso ir tarė:
– Taip, aš įtariau, kad kažkas tau negerai, bet maniau, jog tyčia nori man atkeršyti už tai, kad negaliu skirti tau dėmesio. Mačiau, kaip nervinaisi, bet čia juk party, susirinko tiek daug žmonių, vienas teiraujasi druskos, kitas – pipirų, trečias – dar ko nors, jie taip mane nuvargino.
– Lilė turėjo išeiti, – tęsė ji, – visi matė, kaip tu su ja glamonėjaisi, negerai, kodėl rusai visada taip nusigeria. Buvo įdomių žmonių, tas poetas Džordžas ketino skaityti eilėraščius, manėme, po to paskaitysi ir tu. Kodėl nusigėrė tavo draugas? – paklausė ji. – Kodėl jūs, rusai, amžinai nusigeriate? Ir Maša nusigėrė. Viename kampe gulėjo girtas rusų poetas, kitame – girtas rusų rašytojas.
– Jau sakiau, kodėl nusigėriau, – liūdnai ištariau aš. – Taip atsitinka retai, tik tada, kai labai nervinuosi. Jei esu ramus, tada viskas gerai. Dažnai man trūksta jėgų kovoti su savo liga, – užbaigiau aš ir niūriai sustingau nuolankia poza. – Atleisk man, Rozana, – pridūriau.
Vėliau, jau išsiblaivęs, fotografas Seva papasakojo, jog aš neklydau, kinė atrodė ochujitelnai, jog jis, Seva, atėjęs kartu su žmona, vis dėlto tikėjosi ją pakabinti, tačiau vos susiruošęs išvydo mane jau gulintį su ja, įsivaizduokite, gulintį, apsikabinusį ir kažką jai kalbantį, visų akivaizdoje ko ne su ja besimylintį.
– O kaip ji reagavo? – paklausiau Sevos.
– Ji gulėjo ir, žinoma, jautėsi nepatogiai, – juk aplink minia žmonių, – bet mačiau, kad jai patinka, ji kikeno. Rozana ją išvijo, netgi apsiverkė iš pykčio. Jei turi tokią draugę, geriau jos niekur nesikviesk, – filosofiškai užbaigė Seva.
Apie visa tai Seva papasakojo vėliau. Tačiau ir tą rytą man paaiškėjo, ką veikiau su Lile. Gerai save pažįstu.
– Taip, tu nervinaisi, nes aš nekreipiau į tave dėmesio, – bandė įsikalti sau Rozana.
O mane apėmė snaudulys, atrodė, tuojau pat saldžiai užmigsiu. Manote, užsnūdau? Bybio. Ji neleido man miegoti. Vokiška meilė tvarkai šaukė ją iškuopti butą. Kadangi namuose buvau aš, reikėjo išnaudoti ir mane. Vėliau ne kartą stebėjausi jos sugebėjimais išnaudoti mane ir greičiausiai visus. Netgi pasimylėjusi, netgi antrą valandą nakties ji neužmiršdavo prieš man išeinant į rankas įbrukti maišą šiukšlių, kurį pakeliui turėdavau išmesti į šiukšlių vamzdį. Kai užsukdavau pas ją pasideginti, ji visada sugalvodavo man darbo: turėjau padėti persodinti gėles, atsirasdavo kitų tokių pat svarbių reikalų...
Ir tą rytą ji neleido miegoti. Užuot gulėję, snaudę, po to pabudę ir vėl pasimylėję, – šiaip ar taip, bet tą naktį tapome meilužiais, – buvau priverstas šliaužti į svetainę. Svyravau iš nuovargio, mano akys taip merkėsi, jog vokus reikėjo ko ne pirštais prilaikyti. Paskui mes lyg dvi mieguistos musės, ji pikta ir nervinga musė, o aš nelaiminga, kitiems paklūstanti, pusryčiavome verandoje.
Stalas buvo gražiai padengtas, tik per mažai valgio. Būčiau galėjęs valgyti ir be lėkščių, kad tik jo būtų daugiau. Ji kažką bambėjo ir vos neverkė, nuolat bėgiojo prie telefono, ilgai kalbėdavosi, neužmiršdama visiems pasakyti, jog vakar ji rengė party ir rusai baisiai nusigėrė.
Iš didžiulio butelio gėriau vyną, kaitri saulė laužė galvą. Ant stalo gulėjo perpjautas ryškiai raudonas pomidoras, pūtė lengvas vėjelis, atrodė, visko užtenka, kad būtum geros nuotaikos, būtum laimingas, jei ne Rozana. Gėriau vyną, jo prinešė tiek daug, jog atsargų turėtų užtekti visam mėnesiui. Ji visiems pasakė, kad jo atsineštų, visi klusniai taip ir padarė.
Iš galono talpos indo nugėriau tris taures kalifornietiško šabli, baisus šūdas, reikia pasakyti, mieliau būčiau išgėręs butelį božolė, mačiau, Rozanai liko penki ar septyni gero vyno buteliai, kam gerti šūdą, jeigu galima mėgautis geru vynu? Tačiau ji man nepasiūlė, o aš su ja, tokia nervinga, nenorėjau apie tai kalbėtis, ji to ir nesuprastų. Vėliau ji visada mane vaišindavo blogu vynu, nors šalia gulėdavo ir geras – prancūziškas ar ispaniškas.
Iš esmės ji juk elgėsi teisingai, ūkiškai – negi išmesi tokį vyną. Visada pasiteiraudavo: „Ką, blogas vynas?“, tačiau neįstengdavo savęs pergalėti ir būtinai vaišindavo blogu. Vargšelė, kokias dvasines kančias jai sukeldavau. Kartais norėdavau surikti: „Taip, blogas, blogas, šūdinas vynas! Duok man, Rozana, štai šito – ispaniško! Išmanau juos, ką, Rozanka, gaila gero vyno, juk vis tiek pati neperki – jo atneša, taigi duokš! Tempk čionai, ir ne kokią taurę, o visą butelį!“
Et, niekada to nepasakiau, mane išauklėjo mama su tėčiu – komunistu bei politruku, dirbusiu MVD (2) čekistų dalinyje. Kol galėjo, tol auklėjo: „Nekalbėk, Edička, žmonėms į akis apie jų silpnybes, pasigailėk jų, neskriausk. Žmonės su silpnybėmis jau ir taip nuskriausti!“
Jai, Rozanai, nejaučiu pykčio. Na, jeigu ją ir laikau šykščia, tai argi ji dėl to kalta? Ji gimė tokiame pasaulyje, kuriame niekas neauklėja vaikų taip, kad šie taptų lengvabūdžiais lėbautojais bei švaistūnais. Tai, kas įsigėrė į mūsų – barbarų – gruzinų bei rusų kraują, – platus mostas, noras pasirodyti, perdėtas dosnumas, – kaip tame anekdote: vietoj arbatpinigių gruzinas šveicoriui atiduoda savo paltą, o vietoj žodžių „grąžos nereikia“ ištaria „palto nereikia!“ – vargu ar tai pridera Vokietijos žydų šeimoje išauklėtai merginai.
„Atvykai į svetimą šalį – kentėk, čia kiti papročiai“, – sakiau sau, liūdnai žiūrėdamas, kaip su kiekvienu gurkšniu mano taurėje mažėja vyno. Ačiū Dievui, kol ji ėjo prie telefono, savo taurę spėjau ištuštinti dar porą kartų, gerai, kad galoninis butelis dėl to beveik nenukentėjo.
„Ar ji suvokia, jog apie ją galiu susidaryti tokią nuomonę, pažiūrėti į ją iš tokios netikėtos pusės? – mąsčiau aš. – Turėjo tikėtis ir šito, juk vis dėlto lankėsi Rusijoje“.
Et, gal tai ir smulkmenos, bet iš jų susidėliojau visą jos paveikslą. Buvau atviras, tikrai atviras žmonėms, stabtelėdavau gatvėje išgirdęs kokį žodį, ieškojau meilės, norėjau ir galėjau pats ją atiduoti, tačiau tokioje situacijoje neįstengiau. Jos badė akis, juk neišplėši iš krūtinės net ir mažų priekaištų. Net ir ją pisdamas neįstengiau užmiršti šitų smulkmenų, nepajėgiau vien žiūrėti į saldžią jos pyzdą ir nematyti jos šykštumo, sakau savo nuomonę, tik savo nuomonę, ponai. Jums galbūt visa tai įprasta.
Jai nesipiršau. Bet jeigu mes buvome meilužiai, o ji turėjo gero vyno, tai kodėl gi jo man neduoda – štai šito niekaip negalėjau suvokti. Aš juk niekam nieko negailėjau. Juk Rusijoje aš, neturtingas žmogelis, tokias puotas savo svečiams iškeldavau, ponai! Pavyzdžiui, švęsdamas gimtadienį, su bičiuliais eidavau į turgų ir nupirkdavau pusmaišį mėsos, ponai, sukviesdavau keturiasdešimt žmonių, nupirkdavau tiek alkoholio, kad kiekvienam užtektų pagal rusišką skaičiavimą: berniukui – butelis degtinės, mergaitei – butelis vyno. Išleisdavau visus pinigus, visus iki paskutinės kapeikos, kartais ir pasiskolindavau, banke neturėjau jokių sąskaitų, per daug nesidomėjau, kas bus rytoj. „Dievas davė dantis, duos ir duonos“, – taip sakydavo mano močiutė Vera.
Mano svečiai valgydavo, gerdavo, o prisigėrę dažnai kivirčydavosi su šeimininku.
Dabar aš šiukšlė, elgeta svetimoje šalyje, bet vis tiek ką nors pavaišinu. Ir ne aš vienas toks baisus geruolis. Ir Edikas Brutas – kaimynas – pamaitina visus, jei tik turi kuo. Žmogų pirmiausia reikia pamaitinti bei pagirdyti. Tada tampi jo draugu.
Apskritai supratau, jog esame iš skirtingų pasaulių, tačiau nieko sau negalėjau padaryti. Reikalavau Rozanos laikytis barbariškų svetingumo papročių. O ji buvo civilizuota dama.
Tada, po pusryčių, visiškai suglebau, tingiai išsidrėbęs sėdėjau kėdėje ir, žinoma, nenorėjau kažkokiu valikliu šveisti vakar primindytų grindų, norėjau nemirksėdamas spoksoti į Hudzono upę, į vandenį, norėjau, kad kaktą gairintų vėjas, kad, sudėjęs ant stalo rankas, užsnūsčiau šitame šviesiame bute, norėjau, kad Rozana virstų jauna Jelena, tokia, kokia ji buvo anksčiau.
Jokių miegojimų. Ta dama puolė į isteriją, o paskui paniurusi, bemaž su ašaromis akyse tiesiai pareiškė: arba tvarkai butą, arba turi eiti namo. Dar pasakė, kad jei noriu, galiu eiti miegoti į jos miegamąjį, tačiau ištarė tokiu tonu, jog iškart supratau: kurgi ten benueisi! Nenorėjau su ja pyktis, be to, jaučiausi ir kaltas, kad per bicentennial celebration (3) pridariau nemažai rusiškų kiaulysčių. Pridariau, prisipažįstu. Jei esu kaltas – prisipažįstu, bet aš juk nelaimingas Edička, supraskite ir mane.
Išploviau jai grindis, išsiurbiau jai nuostabų, patį šviesiausią pasaulyje koridorių, miegamąjį bei visus kitus kambarius. Padariau visus darbus, žalodamas savo sveikatą. Tai buvo pats didžiausias savęs prievartavimas, kokį tik patyriau gyvenime, pats netinkamiausias būdas išsipagirioti. Jei ne sušiktas vynas, kurį gėriau jos ilgų bei nuobodžių telefoninių pasikalbėjimų metu, nebūčiau baigęs tvarkyti, būčiau nugriuvęs. Kone paskutinį kvapą išleidau ir, Rozanos dėka beveik sklandydamas virš savo pagirių, staiga pamačiau, jog jėgų yra net tada, kai jų visai nebelieka.
Netrukus ją aplankė dviem aukštais žemiau gyvenantys kaimynai. Ji – žydės ir indėno, nežinau, kokios genties, mišrūnė. „Jie, kaip ir rusai, serga nacionaline liga – girtuoklyste!“ – rusiškai mestelėjo mano pusėn Rozana. – „Jos tėvas – alkoholikas!“
Po didvyriško mano žygdarbio ši eksploatatorė atgijo ir atrodė patenkinta. Negalėjau suprasti tik vieno – kodėl gi ji pati netvarkė buto, o kažką pyzdielino telefonu arba trypčiojo vietoje su kokiu nors daiktu rankose, kodėl gi jos butą turėjo sutvarkyti paklaikęs nuo girtavimo velferininkas Edička? Bybis žino, iki šiol negaliu to niekaip suprasti. Su ja buvome pažįstami kokias šešias dienas, ne daugiau. Galbūt ji manė, jog esu jai nusikaltęs, todėl savo kaltę turiu išpirkti atlikdamas darbo prievolę. Tačiau kuo gi buvau nusikaltęs? Jai netgi neprisipažinau meilėje, liežuvis neapsivertė.
Susėdome balkone, tai yra jos penthauze. Ji paklausė, ar tie žmonės valgys dešrelių, ar dešrelių valgysiu aš. Pasakiau, taip, valgysiu. Kiek? – pasiteravo ji. – Dvi? Tris? – Ji nesakė „keturias ar penkias“. Atsakiau, jog tris, nors galėjau atsakyti – nė vienos, bet žmonės yra silpni, norėjau valgyti, neišlaikiau, ištariau – tris. „Jis šitiek valgo!“ – tarsi juokaudama pasakė jiems Rozana. Po to įvykio liguistai išdidus savimyla Edička valgydavo pas ją tik tada, kai susirinkdavo svečiai. Kai būdavome vieni, visada atsisakydavau, buvo nepatogu prieš ją, nenorėjau, kad ji patektų į keblią padėtį. Be to, pas ją užkandęs, vis tiek likdavau alkanas – juk negalėjau pasakyti, kad man mažai dviejų ir netgi trijų dešrelių, mane ji, žinoma, būtų palaikiusi visišku apsirijėliu, nors tiek dešrelių man visai ne valgis. Lioviausi valgęs jos namuose, o ji daugiau ir nesiūlė.
Man buvo baisiai įdomu ją stebėti. Jos dėka susipažinau su kai kuriais, nors ir ne itin ryškiais, vakariečių moterų charakterio bruožais. Nepasakyčiau, kad specialiai ją tyrinėjau, iš pradžių maniau, jog tada, kai sumažinsiu kokius nors savo reikalavimus moteriai, ji ims man nors truputėlį patikti. Siekdamas šio tikslo net ėmiau vaizduotis, jog ji nelaiminga, ėmiau jos gailėtis. Tačiau iliuzija apie jos nelaimingumą greitai išsisklaidė. Taip, ji buvo šiza, tačiau reikli bei praktiška šiza.
Tą dieną, saulei jau leidžiantis vakarop, atėjusiai porai ji angliškai perskaitė mano knygą „Mes – nacionaliniai didvyriai“, laimė, kad rankraštį sudarė atskiri gabalai, todėl jį galėjai perskaityti vienu prisėdimu. Knyga jau seniai gulėjo pas ją, tačiau, sprendžiant iš jos susidomėjimo, – skaitė ją pirmą kartą. Abejingai klausiausi nutaisęs ironišką veidą, bet širdies gilumoje baisiai piktinausi. Kaip galima būti tokia nesmalsia, – mąsčiau. Juk jai buvau įdomus, juk dažnai man skambindavo po du ar tris kartus per dieną, kviesdavosi pas save, pagaliau juk pisosi, norėjo pistis su manimi tol, kol aš pats greit nesilioviau to daręs, nes aiškiai supratau, jog man to visiškai nereikia. O ji nerado laiko perskaityti mano knygos. Tuo pasakyta viskas, štai kaip lengvai galima perprasti šią moterį – aš, kaip ir visi kiti šiame pasaulyje, buvau jai reikalingas tik tiek, kiek buvau jai, Rozanai, naudingas. Ji negalėjo man skirti nė trupučio savo laiko, net 30–40 minučių perskaityti mano knygai. Nejaugi neįdomu, apie ką rašo šitas rusas (arba japonas, kinas, indas), kuris mane dabar pisa.
Ne, jai ni chuja nebuvo įdomu. Kiekvienas trokšta, kad jį mylėtų. Trokšta visi: ant suoliuko nakvojantis gatvės valkata ir didžiulį kapitalą valdantis turčius. Ir nei vienas nenori mylėti pats. Tiesa, manyje slypi beviltiška meilė moteriai, kuriai esu nereikalingas, Jelenai. Tačiau jei kalbėtume atvirai, aš ir save kartais įtarinėju. O jei staiga nebūčiau vargšas, gyvenantis iš velferio, jeigu, tarkime, rytoj lyg iš dangaus nukristų turtingas meilužis ar meilužė, kuri mane įsimylėtų, galbūt apsuptas naujos meilės bei turtų, aš ir užmirščiau Jeleną. Ne iš karto, ponai, po truputėlį, gal vis dėlto užmirščiau, a? Deja, niekada neturėjau progos patikrinti savo įtarimų, neturėsiu jos ir ateity. Likimas man siūlo vienintelę išeitį.
Retkarčiais Rozana atrodė gana miela, tada, kai žiūrėdavo į save veidrodyje, besimatuodama kokią nors suknelę, tada ji buvo be grimasos. Beveik visą likusį laiką jos veidą buvo iškreipusi nervinga grimasa, kažkoks raumenų traukulys, kuris ją tiesiog bjaurino. Jau minėjau, jog mėgau sėdėti jos svetainėje už stalo prie ilgos stiklinės sienos, visi koridoriaus bei svetainės langai žvelgė į Hudzono upę, mėgau sėdėti ir tylėti. Temo, į veidą dvelkė vėjelis, kitame krante, Niudžersyje, degė žiburiai, o širdį man spaudė keistas visiškos vienatvės pojūtis, nors Rozana kažką ir kalbėjo, gal apie tai, kokie mudu draugai, kaip gerai, jog mes draugai, gal ji skundėsi, kad pamiršau esąs jos draugas... Jos žodžių beveik negirdėjau, žiūrėjau į vandenį ir intymiai bendravau su vėju.
Po liepos ketvirtosios prabėgus kokiai dešimčiai dienų, išpisau ją vėl, dabar jau viskas klojosi kuo puikiausiai, tik vėl lyg ir varžiausi, jog nepateisinu jos lūkesčių, nepisu jos nuolat. Išpisau, kaip sakoma, iš pareigos. Išpisau ir, žinoma, toliau gulėjau jos lovoje, o ją nuo vaistų apėmė miegas, nors dar vartėsi ir nemiegojo.
Staiga prisiminiau Slavos Deivido pasakojimą apie tai, kaip viena Niujorko mergužėlė puolė į isteriją po to, kai jie karštai pasimylėjo. Ji išvijo jį lauk, nes negalėjo, įsivaizduokite, miegoti vienoje lovoje su kitu žmogumi, nebuvo pratusi. Meilė lieka meile, o miegas turi būti sterilus, gilus ir ramus.
Prisiminęs šį pasakojimą bei gerbdamas asmens laisvę, šiaip ar taip, gyvenau ne SSRS, mingančios ir besikuičiančios Rozanos paklausiau, ar nenorėtų ji likti viena, juk aš galiu nesunkiai pareiti namo, nors jau ir vėlu. Turėjau slaptų ketinimų išvengti isteriško ryto, nenorėjau matyti, kaip ji šeštą valandą pašoka iš lovos.
Tačiau tada ji pasirodė reikiamo lygio. Taip, ji neįpratusi miegoti su kažkuo vienoje lovoje, visą laiką ji miegodavo viena, tačiau jau vėlus metas, teks ilgai laukti metro, tad man verčiau pasilikti.
Man nuoširdžiai pagailo Rozanos, kad ji štai taip padrikai besipisdama praleido visą savo gyvenimą. Pisosi, manau, ji gana daug, tačiau niekada nepatyrė neįtikėtinos laimės miegoti kartu su mylima būtybe, tamsią naktį justi ramų kito gyvūno kvėpavimą ant savo peties. Netgi tada, kai su Jelena jau nebesimylėjome, vis tiek miegodavome kartu, kartais per miegus ji mane apkabindavo, o aš, sulaikęs kvėpavimą, kiaurą naktį pragulėdavau, bijodamas net krustelėti, kad tik nedingtų, neišnyktų ta maža rankutė. Mano akys sruvo ašaromis, verkiau ne iš silpnumo, ni chuja, o iš meilės. Ek, vargšė crazy Rozana. Man jos pagailo.
Išaušo rytas. Blausi apniukusios dienos šviesa skverbėsi į miegamąjį, o aš atsitokėjęs pamačiau, jog pisu Rozaną iš užpakalio, pasiklupdęs ją ant kelių. Spausdamas jos užpakalį, mąsčiau: „Dieve, kaip viskas atsibodo, štai taip, be meilės, ir rytas nykus, ir aušra pilka, kaip viskas neįdomu“, – taip bybis ir nulinko.
Pas ją rinkdavosi sugniuždyti žmonės. Kartą užsuko vyras, sergantis neišgydoma venerine liga. Ši liga trumpam praeidavo, tačiau po to pasireikšdavo vėl. Niekada nebuvau girdėjęs apie tokius atvejus, tačiau štai priešais mane sėdėjo gyvas egzempliorius, o Rozana lyg puiki gidė pasakojo man jo ligos detales, sakė, jog dabar jį paliko žmona. Nepaisant nekokių mano reikalų, ironija manyje tūnojo taip giliai, jog aš širdyje kvatojausi, besigėrėdamas mūsų kompanija. Jis – muzikos kritikas, sergantis ta šlykštyne, išstypęs šviesiaplaukis, aš, sergantis meile, ir ji – taip pat serganti savo liga. Trys ligoniai nuėjo į kiną, o po to užsuko į restoranėlį. Nevalgiau, nors ir norėjau, išgėriau tik taurę rožinio vyno. Mokėjo „venerinis“, o aš turėjau jam padėkoti. „Dėkui“, – pasakiau, nes neturėjau pinigų. Taip liepė Rozana: „Padėkok jam“, – pasakė ji. Aš padėkojau.
Pamažu priėjau prie išvados, jog ji man ni chuja nereikalinga. Palaikiau su ja ryšius nebent tam, kad nors kiek dalyvaučiau amerikietiškame gyvenime, matyčiausi su kokiais nors žmonėmis, kad būčiau ramesnis. Netiesa, kad apie ją blogai galvojau, apie ją galvojau gerai, tik štai tą rytą supratau, jog trokštu ne šito jau subrendusio monstro, o jaunutės, naivios, jautrios ir gražios merginos. Tačiau tokių merginų niekas nesiūlė, į pasaulį galėjau patekti tik per du ar tris žmones, o juk tam, kad atrastum tokią merginą ar vyriškį, – minėjau, jog man jau buvo tas pats, – reikėjo ją ar jį kažkur sutikti.
Kur? Glikermanai nuo manęs nusigręžė, nes žinojo, jog bandžiau pasmaugti Jeleną. Jie nusprendė, kad iš tokio žmogaus gali laukti bet ko. Kokius penkis kartus skambinau Tatjanai, norėjau susitikti, tačiau kiekvieną kartą ji atidėliojo mano vizitą, sugalvodama vis naujų priežasčių, atidėliojo tol, kol neįsitikinau, jog tenai niekaip neprasimušiu. Ir kokiam galui! Kalbėjau blogai, savo pokalbiais nieko negalėjau sudominti, tad ko man vaikščioti į jų party. Man, gyvenančiam iš velferio, reikėjo bendrauti su tokiais pačiais, kaip aš pats, o ne stengtis patekti į menininkų bei aktorių draugiją, neužimti vietos Glikermanų svetainėje, nesitrinti šalia Avedono bei Dali. Lioviausi jiems skambinęs.
Kiti mano pažįstami, žinoma, irgi buvo neką geresnės nuomonės apie mane, Jelenos smaugiką. Nevidonas barbaras Edička šiame pasaulyje iš tiesų pasijuto tikru menkysta, patys matote, niekur negalėjau rasti taip reikalingų pažįstamų, be jų tiesiog dusau, ir būtent dėl to nenutraukiau santykių su Rozana. Kaip įmanydamas irgi buvau apdairus.
Tariu „buvau“, nors šis žodis reiškia tą patį, kaip ir žodis „esu“. Šis periodas dar nesibaigė, juo, šituo periodu, gyvenu ir dabar. Šį mano gyvenimo tarpą puikiai apibūdina naujas mano įprotis, man visiškai netikėtai gimęs naujas posakis. Būdamas savo kambaryje arba naktį eidamas gatve, dažnai susizgribdavau nuolat piktai kartojantis vis tą pačią frazę, kartais garsiai, kartais pats sau, kartais pašnibždomis: „Eikit jūs visi na chuj!“ Gerai skamba, a? „Eikit jūs visi na chuj!“ Skamba gerai. Labai gerai. Taip aš kalbu pasauliui. O ką kalbėtumėt jūs mano kailyje, a?
Būdamas laimingas beveik nepastebėdavau, jog pasaulyje tiek daug nelaimingų žmonių. Dabar jų nesuskaičiuojama daugybė. Kartą su Rozana užsukome į svetimą tuščią butą pašerti kačių.
– Čia gyvena mano draugė, kurią paliko vyras, – pasakė Rozana, – jam labai sekėsi, jis turtingas advokatas. Kartu jie pragyveno dešimt metų, susituokė bemaž vaikystėje, o dabar jis ją paliko. Jai 29-eri, jam ji paaukojo geriausius savo metus, dabar jai baisi depresija.
Čia, šiame puikiame, didžiuliame, nors ir standartiniame bute su vieninteliu gyvu sutvėrimu – kate, tvyrojo kažkokia velniška atmosfera.
Nors jame gyveno turtuoliai, o Leksingtono butukas, kuriame įvyko mano nelaimės, buvo skurdus bei purvinas, tačiau abu jie turėjo daug ką bendro. Visi daiktai atrodė lyg užtemdyti kažkokio šešėlio, šešėlis sklandė ir pačioje erdvėje, čia, kaip ir Leksingtone, vaikštinėjo tragediją nujaučiantis gyvūnėlis. Jų – ponių kačių bei ponų šunų – nuojauta niekada neapgauna, jos užuodžia velnią geriau už mus, nes velnias daugeliu požiūrių irgi gyvūnas, jos jį atpažįsta, tada puola į kampus, ima kniaukti, blaškytis. Mūsų su Jelena katė tais laikais siaubingai kniaukė.
Po mūsų apsilankymo šiame bute praėjus kokam mėnesiui ar daugiau, tą paliktą moterį netyčia sutikau pas Rozaną. Ji buvo labai sulysusi, 90 svarų, aukšta mergina atsikišusiais keliais. Jai ką tik padarė abortą, ir nors Rozana su grynai moteriška piktdžiuga pasakė, jog „ji atrodo siaubingai“, tačiau mačiau, kokia ji simpatiška ir, pasakyčiau, netgi graži. Ji man patiko, su ja būtų kur kas maloniau mylėtis nei su Rozana, tačiau tai buvo neįmanoma. Rozana niekada nebūtų to leidusi, kai tuomet pasirodžiau, ji net norėjo atsikratyti Frensės – toks buvo šios vargšelės vardas – ir įžūliu tonu mano pusėn rusiškai pareiškė, jog baisiai nuo jos pavargo, jog Frensė jau dvi valandas pasakoja apie savo nelaimes, apie tai, kaip iš pradžių ji norėjo pasilikti kūdikį vyro atminimui, kaip po to nutarė pasidaryti abortą, kaip viskas klostėsi. Apžiūrinėjau Frensę – tokio pat ūgio kaip ir Jelena, tik dar lieknesnė, tokios pat plonytės rankutės bei ilgi plonyčiai piršteliai, truputį rusvi šviesūs plaukai, maloni šypsena. Man buvo labai jos gaila, norėjau ją pabučiuoti, paglostyti jai galvą, ja rūpintis, su ja terliotis.
Velniai žino, tačiau Rozana po to pasakė, kad nepaisydama savo skausmo ji jau norėtų susirasti turtingą vyrą. Matai, t u r t i n g ą, pabrėžė Rozana, ne tokį kaip aš. Rozana turbūt labai didžiavosi, jog tariamai nieko nedaro iš išskaičiavimo. Velniai ją žino, šitą Frensę, bet ji man patiko, galėjom užmegzti romaną, kodėl gi ne, tik galbūt susipažinęs su ja artimiau pamatyčiau, jog ji ne tokia įdomi, ji imtų mane erzinti. Netikiu, kad taip smarkiai kaip Rozana, nes ši mane jau erzino viskuo.
Ji rašė disertaciją, rašė apie ukrainiečių sociologą bei juristą Bxxx. Ir anksčiau, ir dabar manau, jog tokios disertacijos ni chuja niekam nereikalingos, nebent tiems, kurie jas ginasi. Savo nuomonę be jokių ceremonijų pasakiau Rozanai jau pirmosiomis mūsų pažinties dienomis, ji įsižeidė. Rozana žavėjosi savo disertacija, tačiau rašė ją lėtai, mano nuomone, daugiau pyzdielino telefonu negu rašė. Šiaip ar taip, tačiau ji nuolat kalbėjo apie savo darbą, visiems užsimindavo, jog dirba. Tiems, kurie jos nepažinojo, galėjo pasirodyti, kad ji labai veikli moteris. Jei kalbėtume apskritai, čia pagyvenęs įsitikinau, jog čionykščiai žmonės dažnai dirba ne daugiau, o mažiau nei žmonės Rusijoje, čia jie mėgsta tik kalbėti apie savo darbą, apie tai, kiek daug jie dirba. SSRS viskas atvirkščiai: nacija nuo seno save laiko nemėgstančia dirbti, nors iš tiesų daugelis aria kur kas daugiau bei produktyviau už ponus amerikiečius. Gal mano žodžiai neteisingi, aišku, kad neteisingi, aš ir nenoriu būti teisingas. Rozanai anuomet pasakiau, neva jūs – amerikiečiai – baisiai mėgstate visiems po nosimi kaišioti savo darbą bei savo užimtumą. Rozana tada įsižeidė ir dėl savo šalies, ir dėl savo disertacijos, tačiau aš sakiau tiesą.
Jei per vieną rytą, nuo 8 iki 12 arba 13 valandos, parašydavau vidutiniškai nuo penkių iki dešimties puslapių, tai ji, kaip pati sakė, vos išspausdavo du. Dirbdamas „Russkoje delo“, straipsnį parašydavau per dvi tris valandas, per pusmetį jų atspausdinau virš dvidešimt. O ji – dabar jau ruduo – iki šiol nesugeba parašyti aiškinamojo straipsnio apie mūsų su Aleksandru atvirą laišką „New York Times“ redaktoriui; šiostraipsnio prašė tas pats Čarlzas iš „The Village Voice“. Reikia daryti gerai, sako ji, nereikia niekur skubėti, o pati nieko nedaro. Šiaip ar taip, mes abu ligoniai, tik aš turbūt didesnis.
Lioviausi su ja mylėtis, nežinau, kaip ji į tai reagavo, ne, nesiliovė man skambinusi, ji ir toliau laiko mane draugu, o man nepatogu sakyti, jog taip nėra. Be jos nieko daugiau neturiu, negaliu spjauti, apsisukti ir išeiti. Dar daugiau, imu manyti, jog ji vienintelis žmogus, kuriam esu reikalingas. Jau keletą kartų pasitaikė taip, kad ji paskambindavo man labai sunkiomis minutėmis, štai, matote, esu reikalingas tik beprotei. „Esu paranojikė“, – taip apie save sako ji pati. Jos kabinete ant sienos kabo Bakunino posakis: „Aš liksiu impossible person (4) iki tų laikų, kol visi possible persons (5) netaps kitokie“. Šis posakis – plakatas – tai jos audringos jaunystės prisiminimas: kovą prieš karą Vietname, dėstytojos darbą koledže, studentų mitingus bei mažus kairuoliškus laikraštukus.
Per atsitiktinumą šiame pasaulyje ji iš tikrųjų tapo impossible person, tačiau koks impossible person tada esu aš, a? Tada turėčiau būti siaubingai nepakenčiamas žmogus. Nepakenčiamas buvau net ten, šalyje, savo laiku pagimdžiusioje Bakuniną, o čia nepritampu prie sistemos dar labiau, dar akivaizdžiau, ir pasekmės čia dar baisesnės.
Ek, job tvaju mat'! Kartą pas Rozaną turėjo susirinkti svečiai. Manęs ji paprašė užsukti truputį vėliau, tartum užeičiau netyčia. Kai įgriuvau vidun, visa kompanija jau buvo susispietusi terasoje. Ten sėdėjo naujasis jos meilužis Džo, jo draugas – pagyrūnas fotografas su savo žmona – ir kažkoks vokietis, kurį Rozana, laisvai kalbanti vokiškai, – tai jos vaikystės kalba, – atsitempė tiesiai iš gatvės.
Džo buvo kuo paprasčiausias vaikinas raudonais marškiniais. Kalbėjo jis labai greitai ir kažkaip šiurkštokai. Pamaniau, jog jis turbūt sėdėjo kalėjime, jis buvo pažymėtas kažkokia žyme. Tą patį SSRS laikais įžvelgiau ir Danielio elgsenoje, na, jūs turbūt girdėjote apie Danielio ir Siniavskio procesą. Tai štai, kartą stebėjau girtą Danielį. Jis, kalėjime praleidęs šešerius metus, prisigėręs tapo panašus į kriminalinį nusikaltėlį. Ne dėl to, jog kažkaip blogai elgėsi, ne, jis buvo tik girtas, nieko neįžeidinėjo, prie nieko nesikabinėjo, tačiau jo veidas, manieros, gestikuliavimas, visos kūno raukšlės bylojo, jog tai girtas kriminalinis nusikaltėlis. Lygiai taip pat mano akyse atrodė ir Džo – atrodė lyg girtas kriminalinis nusikaltėlis. Taip iš tikrųjų ir buvo – po kurio laiko paskambino Rozana ir pasakė, jog Džo prisipažino sėdėjęs kalėjime už prekybą drugs – narkotikais. Labai didžiavausi savo įžvalgumu, nors pagal tuos pačius įstatymus gyvena ir visas pasaulis, todėl nėra nieko nuostabaus, jog aš, trisdešimtmetis, šiuos įstatymus žinojau.
Rozana pisosi su Džo; jei savyje būčiau pajutęs nors menkiausią nepasitenkinimo šaltuką – ni chuja, nieko panašaus, net džiaugiausi, kad ją kas nors pisa. Gerai, kad pisa, kodėl gi ne? O šiuo metu ji atseit pavargo nuo Džo ir su juo trumpam išsiskyrė, nepanoro kartu išvykti vykendui. „Su juo aš nerimauju“, – taip paaiškino ji. Ji nenori nerimauti, na chuj jai svetimos problemos. Be to, jis nuolat geria. Jis skulptorius, šitas Džo, galbūt kada nors teks išvysti jo skulptūras. Savo galvoje jis brandino kažkokius gana beprotiškus prožektus, ant pasaulinio prekybos centro pastato dountaune ketino rodyti savo skaidres, tik neprisimenu, ant kurio, pirmojo ar antrojo.
Jų visai nesišalinau, atidžiai klausiausi pokalbio, tačiau su jais sėdėti man buvo neįdomu. Jie dėl nieko nesiginčijo, neaštrino pokalbio, apeidavo aštrias temas, be jokios priežasties juokėsi, visas jų pašnekesys buvo sulipdytas iš kruopelyčių – trumpučių anekdotų, juokingų nutikimų bei juokingų žodžių. Sunku pasakyti, ar neįdomūs buvo tik jie, „amerikiečiai“, ar neįdomūs man tapo apskritai visi žmonės. Manyčiau, jog Edičkai neįdomūs pasidarė tie žmonės, kurie tik sau, apie save, į save. Už amerikiečius man dar neįdomesni rusai. Chujovi mano reikalai, turiu galvoje – blogi.
Rozana man aiški kaip dukart du, mane erzina jos ribotumas. Kaip matote, net negaliu pasinaudoti ja kaip moterimi, net to negaliu prisiversti.
Retkarčiais netgi didžiuojuosi, jog esu persisotinęs, kad galiu lengvai apseiti be saldžios jos pyzdos. Šis bruožas, įgytas, aišku, per mano tragediją, skiria mane nuo kitų, trokštančių vien naudos sau, mylinčių tik save, gyvenančių tik dėl savęs. Jeigu sužinočiau, kad esu Rozanai reikalingas, kad galiu ją išgelbėti, jai padėti, ją pakeisti, iškart save atiduočiau, dabar jau man nebesvarbu, kam save atiduoti, svarbu, kad atiduočiau save visą. Tačiau jai jau nebepadėsiu, niekas jai nebepadės.
Mes vis tolstame vienas nuo kito – atsitiktiniai pažįstami, keletą kartų susitikę ant geltonų jos paklodžių. Su savimi Edička išsineša tik lengvą Hudzono vėjelį, Niudžersio žiburius kitame krante ir Debiusi pjesę, kurią ji grojo.
______________
2 – Ministerstvo vnutrenych del (rus.) – Vidaus reikalų ministerija
3 – Dviejų šimtų metų sukakties iškilmės (angl.)
4 – nepakenčiamas asmuo (angl.)
5 – pakenčiami asmenys (angl.)
Eduard Limonov. TAI AŠ, EDIČKA. Romanas. Iš rusų k. vertė D. Pocevičius ir B. Januševičius. K.: KITOS KNYGOS, 2006.
