Dabar per abu turėjome dvidešimt aštuonis frankus ir galėjome iš naujo pradėti ieškoti darbo. Boris ir toliau nakvojo pas batsiuvį, su kuriuo jis kažką paslaptingai susitarė, be to, jam pavyko pasiskolinti dvidešimt frankų iš vieno savo draugo ruso. Visame Paryžiuje Boris tai vienur, tai kitur turėjo draugų, daugiausia buvusių karininkų kaip ir jis pats. Vieni dirbo padavėjais ar indų plovėjais, kiti vairavo taksi, kai kurie gyveno iš moterų, kai kurie buvo sugebėję išsivežti iš Rusijos pinigų ir dabar laikė automobilių remonto dirbtuves arba šokių sales. Apskritai imant, rusų pabėgėliai Paryžiuje – darbštūs žmonės, savo negandas pakeliantys kur kas geriau, negu įstengtų tam pačiam sluoksniui priklausantys anglai. Žinoma, esama ir išimčių. Boris man pasakojo apie vieną rusų kunigaikštį, dažnai besilankantį brangiuose restoranuose. Kunigaikštis išsiklausinėdavo, ar tarp padavėjų nėra rusų karininko, o pavalgęs pasikviesdavo šį prie savo stalelio draugiškai šnektelėti.

– O, tai jūs irgi būsit senas karys? – klausdavo kunigaikštis. – Nelengvos mums dabar dienelės, tiesa? Na, niekis, rusų kareiviui niekas nebaisu. Kuriame pulke tarnavot?

– Tokiame ir tokiame, pone, – atsakydavo padavėjas.

– Labai narsus pulkas! Inspektavau jį 1912 metais. Beje, apmaudžiai palikau namie piniginę. Esu tikras, kad rusų karininkas padarys man paslaugą – paskolins tris šimtus frankų.

Padavėjas, jei turėdavo tris šimtus frankų, paskolindavo jam ir, suprantama, daugiau jų niekada nepamatydavo. Gali būti, kad padavėjai dėl to labai nesisielodavo. Juk kunigaikštis yra kunigaikštis, nors ir tremtyje.

Per vieną iš rusų pabėgėlių Boris ir išgirdo apie galimybę užsidirbti pinigų. Praėjus dviem dienoms po to, kai mes užstatėme paltus, jis gana paslaptingai manęs pasiteiravo:

– Sakyk, mon ami, ar turi kokias politines pažiūras?

– Ir aš ne. Aiškus dalykas, visi mes esam patriotai, bet vis dėlto... Argi Mozė nekalbėjo, kad reikia plėšti Egiptą? Tu anglas, vadinasi, turėtum būti skaitęs Bibliją. Noriu pasakyti štai ką: ar neprieštarautum užsidirbti pinigų iš komunistų?

– Atrodo, kad Paryžiuje yra slapta rusų draugija, kuri galėtų mums padėti. Jie komunistai, o iš tikrųjų – bolševikų agentai. Jie veikia kaip savitarpio pagalbos draugija, užmegzdami ryšius su rusų emigrantais ir mėgindami atversti juos į bolševizmą. Mano draugas įstojo į tą draugiją; jo manymu, jie mudviem padėtų, jei nueitume pas juos.

– Kuo gi? Bent man jie nepadės, juk nesu rusas.

– Čia visa esmė. Jie, rodos, yra kažkokio Maskvos laikraščio korespondentai, jiems reikia straipsnių apie Anglijos politiką. Jei nedelsdami nueitume pas juos, galbūt gautum užsakymą tuos straipsnius parašyti.

– Aš? Juk nieko neišmanau apie politiką.

– Merde! Neišmano ir jie. Kas apskritai išmano politiką? Viskas labai lengva. Tereikia nusirašyti iš angliškų laikraščių. Juk Paryžiuje leidžiamas Daily Mail, ar ne? Iš jo ir nusirašysi.

– Tačiau Daily Mail – konservatorių laikraštis. O konservatoriai nekenčia komunistų.

– Na gerai, rašyk priešingai, negu rašo Daily Mail, tuomet neapsiriksi. Negalima praleisti tokios progos, mon ami. Juk kalba gali eiti apie šimtus frankų.

Toks sumanymas man nepatiko, nes Paryžiaus policija labai kreivai žiūri į komunistus, ypač užsieniečius, o ant manęs ir šiaip jau buvo kritęs įtarimas. Prieš keletą mėnesių seklys pamatė mane išeinantį iš komunistų savaitraščio redakcijos, ir aš turėjau didelių nemalonumų su policija. Jeigu mane sučiuptų toje slaptoje draugijoje, veikiausiai deportuotų. Tačiau proga iš tiesų atrodė per gera, kad ją būtų galima praleisti. Tą pačią popietę Boriso draugas, irgi padavėjas, nuvedė mus į susitikimą. Nebeprisimenu gatvės pavadinimo – tai buvo skurdi gatvelė į pietus nuo Senos krantinės, kažkur prie Deputatų rūmų. Boriso draugas primygtinai prašė laikytis visų atsargumo priemonių. Mes ėjome ta gatve tarsi šiaip vaikštinėdami, praėjome reikiamas duris – tai buvo skalbyklos durys, – po to grįžome atgal, atidžiai apžiūrinėdami visus langus ir kavines. Jei ta vieta policijai buvo žinoma kaip komunistų lizdas, ji turėjo būti stebima, tad, pamatę ką nors panašaus į seklį, mes išsyk būtume grįžę namo. Man drebėjo kinkos, tuo tarpu Boris mėgavosi šiais konspiraciniais žaidimais, visiškai užmiršęs, kad rengiasi sudaryti sandėrį su savo tėvų žudikais.

Nieko pavojinga nepastebėję, skubiai nėrėme pro tas duris. Skalbykloje drabužius lyginusi prancūzė pasakė mums, kad „rusų džentelmenai“ gyvena pačiame viršuje anoje kiemelio pusėje. Kopėme tamsiais laiptais keletą aukštų, kol pasiekėme aikštelę. Ten stovėjo tvirto sudėjimo ir niūrios išvaizdos jaunuolis žema kakta. Įtariai nužvelgęs mane, jis ranka užtvėrė kelią ir rusiškai kažką pasakė.

– Mot d'ordre! (1) – griežtai pareikalavo jis, man nieko neatsakius.

Apstulbęs sustojau. Kas galėjo pagalvoti, kad reikės slaptažodžio?

Paskui mus lipęs Boriso draugas dabar išėjo į priekį ir kažką rusiškai paaiškino, o gal pasakė slaptažodį. Niūrusis jaunuolis nuleido ranką ir nuvedė mus į apšiurusį kambarėlį matiniais langų stiklais, apstatytą itin varganais baldais ir nukabinėtą rusiškais propagandiniais plakatais; ant vienos sienos kabėjo didžiulis primityvus Lenino portretas. Prie stalo sėdėjo nesiskutęs rusas vienais marškiniais ir rašė adresus ant laikraštinių banderolių, gulinčių krūvoje priešais jį. Kai aš įėjau, jis kreipėsi į mane prancūziškai, su baisiu akcentu.

– Tai labai lengvabūdiška! – nervingai sušuko jis. – Kodėl atėjote be skalbinių?

– Visi, kas čia ateina, nešasi skalbinius. Tada atrodo, kad jie eina į skalbyklą. Kitą kartą atsineškite gerą, didelį ryšulį. Mes nenorime, kad policija užuostų mūsų pėdsakus.

Tokios konspiracijos aš nesitikėjau. Boris atsisėdo į vienintelę laisvą kėdę, ir prasidėjo ilgas pokalbis rusiškai. Kalbėjo vien nesiskutėlis; niūrusis buvo parėmęs sieną ir nenuleido nuo manęs akių tarsi vis dar kažkuo įtardamas. Stovėdamas slaptame kambarėlyje su revoliuciniais plakatais ir klausydamas pokalbio, iš kurio aš nesupratau nė žodžio, jaučiausi labai keistai. Rusai kalbėjo greitai ir energingai, šypsodamiesi ir gūžčiodami pečiais. Bandžiau atspėti, apie ką. Tikriausiai jie vadina vienas kitą „batiuška“, „balandėli“ ar „Ivan Aleksandrovič“ kaip rusų romanų veikėjai. Ir kalba, aišku, apie revoliucijas. Nesiskutėlis turbūt ryžtingai sako: „Mes niekada nesiginčijame. Diskusija yra buržuazinė atgyvena. Mūsų argumentas – veiksmai.“ Vėliau supratau, kad ne visai taip. Buvo reikalaujama dvidešimties frankų, matyt, kaip stojamojo mokesčio, ir Boris žadėjo juos sumokėti (nors per abu turėjome tik septyniolika frankų). Galiausiai Boris išsiėmė mūsų neliečiamąsias atsargas ir sumokėjo penkių frankų avansą.

Tada niūriojo įtarumas kiek sumažėjo, ir jis prisėdo ant stalo krašto. Nesiskutėlis pradėjo klausinėti mane prancūziškai, vis kažką užsirašinėdamas popieriaus skiautėje. Ar aš esąs komunistas? Tik simpatizuoju, atsakiau, jokiai organizacijai niekada nesu priklausęs. Ar aš išmanąs politinę padėtį Anglijoje? Na, žinoma, savaime suprantama. Paminėjau keletą ministrų pavardžių, niekinamai atsiliepiau apie leiboristų partiją. O kaip su le sport? Ar galėčiau rašyti apie le sport? (Futbolas ir socializmas Europoje turi kažkokią mįslingą sąsają.) Ak, žinoma, kaipgi. Abudu vyrai reikšmingai pakinknojo galvomis. Nesiskutėlis tarė:

– Évidemment (2), kad nuodugniai išmanote Anglijos reikalus. Ar imtumėtės parašyti straipsnių seriją vienam Maskvos savaitraščiui? Smulkmenas suderintume vėliau.

– Tuomet, drauge, mes rytoj atsiųsime jums žinią pirmuoju paštu. O galbūt antruoju. Už straipsnį mes mokame šimtą penkiasdešimt frankų. Kai ateisite kitą kartą, neužmirškite skalbinių ryšulio. Au revoir (3), drauge.

Nusileidome laiptais, atidžiai pasidairėme pro skalbyklos langus, ar gatvėje nieko nėra, ir išėjome. Boris nesitvėrė kailyje iš džiaugsmo. Tarsi apimtas ekstazės, jis puolė prie artimiausios tabako krautuvėlės ir už penkiasdešimt santimų nusipirko cigarą. Į lauką išėjo stuksendamas lazda į šaligatvį ir visas švytėdamas.

– Pagaliau! Pagaliau! Dabar, mon ami, mes uždirbsim milijonus. Tu puikiai apdūmei jiems akis. Ar girdėjai, kaip jis tave pavadino draugu? Šimtas penkiasdešimt frankų už vieną straipsnį... Nom de Dieu, kokia laimė!

Kitą rytą išgirdęs paštininką, nuskubėjau žemyn, į bistro; deja, man laiško nebuvo. Niekur nėjau iš namų iki antrojo pašto, bet irgi nieko negavau. Po trijų dienų, nesulaukę jokios žinios iš slaptosios draugijos, mes praradome viltį – nusprendėme, kad jie susirado ką nors kitą straipsniams rašyti.

Praėjus dešimčiai dienų, mes dar sykį apsilankėme slaptosios draugijos bute, neužmiršę pasiimti į skalbinius panašaus ryšulio. Bet slaptoji draugija buvo dingusi! Moteris skalbykloje nieko nežinojo – ji tepasakė, kad ces messieurs (4) išsikraustė prieš keletą dienų, po skandalo dėl nuomos mokėjimo. Kokie kvailiai mes atrodėme stovėdami ten su savo ryšuliu! Guodė tik tai, kad netekome penkių frankų, o ne dvidešimties.

Daugiau apie tą slaptąją draugiją išgirsti neteko. Kas jie tokie buvo iš tikrųjų, niekas nežinojo. Aš nemanau, kad jie turėjo ką nors bendra su komunistų partija; matyt, jie buvo paprasčiausi sukčiai, apgaudinėję rusų pabėgėlius imdami iš jų mokestį už stojimą į tariamą draugiją. Tai gana saugus būdas, tad neabejotina, kad jie toliau daro tą patį kur nors kitame mieste. Sumanūs vaikinai, pasigėrėtinai suvaidinę savo vaidmenis. Jų kambarys atrodė būtent taip, kaip turėtų atrodyti konspiracinis komunistų butas, o triukas su skalbinių ryšulio atsinešimu buvo stačiai genialus.

 

____________ 

(3) Iki pasimatymo (pranc.).