Kitas tris dienas vėl bastėmės po miestą ieškodami darbo. Namo pareidavome tik pavalgyti sriubos su duona; mūsų porcijos juo toliau, juo labiau mažėjo. Dabar turėjome dvi vilties prošvaistes. Pirma, Boris buvo girdėjęs apie galimą darbą „Hôtel X“, netoli Concorde aikštės, antra, pagaliau grįžo naujojo restorano Commerce gatvėje šeimininkas. Vieną popietę nuėjome su juo kalbėtis. Pakeliui Boris šnekėjo apie didžiulius turtus, kuriuos mudu susikrautume, jei gautume šį darbą, ir apie tai, kaip svarbu iš pat pradžių padaryti gerą įspūdį.
– Išvaizda... išvaizda yra viskas, mon ami. Duok man naują kostiumą, ir aš, dar nespėjus ateiti vakarienės metui, jau būsiu pasiskolinęs tūkstantį frankų. Kaip gaila, kad nenusipirkau apykaklės, kai turėjom pinigų. Šįryt išverčiau ją į kitą pusę, bet jokios naudos, nes abi vienodai nešvarios. Pasakyk, ar aš atrodau alkanas, mon ami?
– Atrodai išblyškęs.
– Prakeikimas, štai tau misti vien duona ir bulvėm! Atrodyti alkanam pražūtinga. Tada žmonėms norisi tau įspirti. Palauk.
Jis stabtelėjo prie juvelyro vitrinos ir ėmė smarkiai plekšnoti sau skruostus, kad į juos priplūstų kraujo. Tuomet, kol raudonis nespėjo išnykti, mes nuskubėjome į restoraną ir prisistatėme šeimininkui.
Patron buvo žemo ūgio, tuktelėjęs, labai orios laikysenos, garbanotais žilais plaukais, vilkėjo prašmatnų dvieilį flanelinį kostiumą ir dvelkė kvepalais. Boris sakė man, kad jis irgi buvęs Rusijos armijos pulkininkas. Čia pat sukiojosi ir jo žmona, baisinga stora prancūzė baltu lavono veidu ir skaisčiai raudonomis lūpomis, primenanti šaltą veršieną su pomidorais. Patron maloniai pasitiko Borisą, ir jiedu valandėlę pasikalbėjo rusiškai. Aš stovėjau nuošalyje, rengdamasis meluoti apie savo patirtį indų plovimo srityje.
Paskui patron priėjo prie manęs. Aš nerimastingai mindžikavau, stengdamasis atrodyti nuolankus. Boris buvo man įkalęs į galvą, kad plongeur yra vergų vergas, todėl aš laukiau, kad patron elgsis su manimi kaip su šiukšle. Apstulbau, kai jis šiltai paspaudė man ranką.
– Vadinasi, esate anglas! – sušuko jis. – Kaip tai žavu! Taigi nereikia klausti, ar žaidžiate golfą?
– Mais certainement (1), – atsakiau matydamas, kad to iš manęs tikimasi.
– Visą gyvenimą aš norėjau išmokti žaisti golfą. Ar jūs, mano brangusis monsieur, nesutiktumėte parodyti man keleto pagrindinių smūgių?
Matyt, toks buvo rusiškas būdas reikalams tvarkyti. Patron atidžiai klausėsi, kol aš aiškinau skirtumą tarp medinių ir geležinių lazdų, paskui staiga pareiškė, kad viskas entendu (2): kai restoranas atsidarys, Boris būsiąs maître d'hôtel, o aš plongeur, su galimybe pakilti iki tualeto prižiūrėtojo, jei verslas seksis gerai. Kada restoranas atsidarys, paklausiau. „Lygiai po dviejų savaičių, – oriai atsakė patron (jis turėjo įprotį didingai mostelėti ranka ir tuo pačiu nukratyti cigaretės pelenus), – lygiai po dviejų savaičių, kaip tik per pietus.“ Tuomet, neslėpdamas pasididžiavimo, aprodė mums restoraną.
Pomažės restorano patalpos susidėjo iš baro, valgomojo ir virtuvės, ne didesnės už vidutinį vonios kambarį. Patron dekoravo jas pigiu „vaizdinguoju“ stiliumi (pats vadino jį „normandiškuoju“, neatsidžiaugdamas prie lubų prilipdytomis butaforinėmis sijomis ir panašiomis detalėmis), ir ketino pakrikštyti restoraną užeiga – „Auberge de Jehan Cottard“, kad suteiktų viduramžių skambesio. Jis turėjo atspausdinęs reklaminį lapelį, pilną prasimanymų apie istorines kvartalo sąsajas; be kita ko, ten buvo rašoma, kad restorano vietoje kadaise stovėjo smuklė, kur mėgo lankytis Karolis Didysis. Patron labai džiaugėsi šia išmone. Barą jis buvo sugalvojęs papuošti nepadoriomis scenomis, kurias ir tapė vienas Salono menininkų. Galiausiai patron pavaišino mudu su Borisu brangiomis cigaretėmis ir, dar kiek pakalbėję, mes išėjome namo.
Nuojauta man sakė, kad čia mes nieko doro nepešim. Patron man atrodė apgavikas – dar blogiau, nesumanus apgavikas, – be to, prie galinių durų mačiau stoviniuojant du tipus, kurių išvaizda nekėlė abejonių, kad tai kreditoriai. Tačiau Boris, vėl pasijutęs maître d'hôteliu, nesileido atkalbamas.
– Mums pasisekė – liko prasilaikyti tik dvi savaites. Kas tos dvi savaitės? Maistas? Je m'en fous (3). Tik pamanyk, po trijų savaičių jau turėsiu meilužę! Įdomu, kokia ji bus – tamsi ar šviesi? Na, nesvarbu, kad tik nebūtų per plona.
Po to atėjo dvi sunkios dienos. Mums buvo likę tik šešiasdešimt santimų, ir juos išleidome pusei svaro duonos ir česnako skiltelei. Įtrinti duoną česnaku pravartu todėl, kad ilgai išliekantis jo kvapas suteikia iliuziją, kad neseniai buvo valgyta. Bemaž visą dieną prasėdėjome Botanikos sode, Jardin des Plantes. Boris bandė mėtyti akmenis į žmonių nebijančius balandžius, bet nėsyk nepataikė. Po to mes ėmėmės rašyti pietų meniu ant kitos vokų pusės, nes buvome pernelyg alkani, kad galėtume galvoti apie ką nors kita, išskyrus maistą. Pamenu, ką Boris galiausiai išsirinko: tuziną austrių, barščius (tai yra burokėlių sriuba su grietine), virtų vėžių, viščiuką en casserole (4), jautienos su šutintomis slyvomis, šviežių bulvių, salotas, taukų pudingą, rokforo sūrio, litrą burgundiškojo ir truputį išlaikyto brendžio. Kaip matote, Boris buvo tarptautinės virtuvės mėgėjas. Vėliau, kai mes prakutome, kartais matydavau jį vienu prisėdimu sukertantį panašų maisto kiekį.
Kai baigėsi pinigai, lioviausi ieškojęs darbo. Dar vieną dieną neturėjau burnoje nė trupinio. Netikėjau, kad „Auberge de Jehan Cottard“ kada nors atsidarys, nemačiau ir jokios kitos išeities. Mane buvo apėmęs toks tingulys, kad galėjau tik gulėti. Tuomet staiga sėkmė vėl atsigręžė. Vėlai vakare, apie dešimtą valandą, išgirdau gatvėje entuziastingą šūksnį. Atsikėliau iš lovos ir priėjau prie lango. Apačioje stovėjo Boris, jis mojavo lazda ir visas švytėte švytėjo. Prieš prabildamas, jis išsitraukė iš kišenės sulenktą bagetę ir metė ją man.
– Mon ami, mon cher ami, mes išgelbėti! Žinai, kas įvyko?
– Nejaugi gavai darbą?
– „Hôtel X“, netoli Concorde aikštės. Penki šimtai frankų per mėnesį plius maistas. Šiandien jau dirbau. Jėzau Kristau, kaip aš valgiau!
Po dešimties ar dvylikos valandų darbo, su savo šluba koja jam pirmiausia kilo mintis eiti tris kilometrus iki mano viešbučio ir pranešti gerąją žinią! Dar daugiau, jis liepė man rytoj, per jo pietų pertrauką, ateiti į Tuileries parką – galbūt pavyksią pavogti šiek tiek maisto. Sutartu laiku radau Borisą sėdintį ant suoliuko. Prasisagstęs liemenę, jis ištraukė nemažą, gerokai apmaigytą, į laikraštį suvyniotą paketą; ten buvo šiek tiek kapotos veršienos, duonos, pleištelis kamambero sūrio ir ekleras, viskas sumišę į vieną gumulą.
– Voilà! – tarė Boris. – Tai viskas, ką galėjau tau išnešti. Durininkas – gudri kiaulė.
Nesmagu valgyti iš laikraščio viešoje vietoje, ypač Tuileries parke, kur visada pilna gražių merginų, bet buvau toks alkanas, kad nekreipiau į tai dėmesio. Kol valgiau, Boris papasakojo, kad jis dirbąs viešbučio cafeterie, kitaip tariant – bufetinėje. Sužinojau, kad cafeterie yra pats žemiausias postas viešbutyje, baisus nuopuolis padavėjui, bet, iki atsidarys „Auberge de Jehan Gottard“, teksią pakentėti. Kiekvieną dieną mudu susitiksime Tuileries, ir jis išnešiąs man tiek maisto, kiek turėsiąs drąsos. Tris dienas mes laikėmės susitarimo, tris dienas aš mitau vien vogtu maistu. Paskui visi mūsų vargai baigėsi, nes vienas plongeur išėjo iš darbo „Hôtel X“ ir, Borisui rekomendavus, aš gavau jo vietą.
___________
(3) Man nusispjaut (pranc.).
(4) Puode troškintą (pranc.).
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989.
