Turėdamas trisdešimt frankų per savaitę linksmybėms, aš jau galėjau dalyvauti viešajame kvartalo gyvenime. Šeštadieniais mes smagiai pasisėdėdavome mažame bistro po „Hôtel des Trois Moineaux“.
Plytomis grįstoje penkių iš penkių metrų patalpoje susikimšdavo apie dvidešimt žmonių, ji skendėdavo dūmų debesyse. Triukšmas ten būdavo kurtinantis, nes lankytojai arba kalbėdavo visu balsu, arba dainuodavo. Tarpais girdėdavai tik sumišusių balsų gausmą, tarpais visi kartu užtraukdavo tą pačią dainą – „Marselietę“, „Internacionalą“, „Madelon“ arba „Les Fraises et les Framboises“. Valstietė Azaya, stambi sunkiaeigė mergina, dirbanti stiklo fabrike keturiolika valandų per dieną, dainuodavo apie tai, kaip „Elle a perdu son pantalon, tout en dansant le Charleston (1) “. Jos draugė Marinette – liauna, tamsaus gymio ir užsispyrusio būdo korsikietė – susirišdavo kelius ir šokdavo danse du ventre (2). Senieji Rougiers slankiodavo nuo vieno stalo prie kito kaulydami išgerti ir mėgindami papasakoti ilgą painią istoriją apie kažkokį tipą, kadaise juos apgavusį dėl lovos rėmo. Tylus ir baltas kaip lavonas R. sėdėdavo kampe ramiai pildamas į gurklį. Girtas Charlie lyg šokdavo, lyg svirduliuodavo į šalis su stikline padirbto absento putlioje rankoje, žnaibydamas moterų krūtines ir deklamuodamas eilėraščius. Kas žaisdavo smiginį, kas kauliukais; pralaimėjusieji pirkdavo išgerti. Ispanas Manuel tempdavo merginas prie baro ir, kad geriau sektųsi, kauliukų dėžutę purtydavo prispaudęs prie jų pilvų. Madam F. prie baro mikliai pilstydavo vyną į chopines (3) per alavinį piltuvą, visada po ranka turėdama šlapią mazgotę, nes visi iki vieno vyriškiai mėgino jai meilintis. Kampe sėdėdavo du nesantuokiniai mūrininko Louis [Luji] vaikai ir siurbčiodavo iš vienos stiklinės sirupą. Visi atrodė be galo laimingi, pasaulį laikė puikia vieta gyventi, o save – itin šaunia kompanija.
Kokią valandą triukšmas nė kiek nemalšdavo. Paskui, apie vidurnaktį, pasigirsdavo veriantis šūksmas „Citoyens! (4) “ ir virstančios kėdės garsas. Pakilęs ant kojų, šviesiaplaukis įraudęs darbininkas imdavo daužyti buteliu stalą. Visi liaudavosi dainavę ir tildydavo vienas kitą: „Ša! Fureux pradeda!“ Mūrininkas Fureux iš Limousino provincijos buvo keistas padaras, visą savaitę uoliai dirbdavęs, o šeštadieniais kaušdavęs iki beprotybės. Jis buvo praradęs atmintį, todėl neprisiminė nieko, kas vyko iki karo, ir būtų visiškai prasigėręs, jei ne madam F. rūpestis. Kiekvieną šeštadienį, apie penktą valandą, ji prašydavo ką nors: „Sugauk Fureux, kol jis nespėjo išleisti algos“, o sugavus atimdavo iš jo pinigus, palikdama tik vienam geram išgėrimui. Vieną šeštadienį jis paspruko ir prisisprogo iki žemės graibstymo; besivoliojantį Monge aikštėje, jį pervažiavo automobilis ir smarkiai sužalojo.
Fureux keistumas pasireiškė tuo, kad blaivus jis būdavo komunistas, o išgėręs pasidarydavo aistringas patriotas. Vakaro pradžioje jis dar laikydavosi komunizmo priesakų, bet po keturių ar penkių litrų tapdavo aršiu šovinistu, koneveikdavo šnipus, siūlydavo visiems užsieniečiams į akį ir, jei niekas nesustabdydavo, mėtydavosi buteliais. Pasiekęs šią stadiją, jis ir rėždavo kalbą – savo šeštadieninę patriotinę kalbą. Kalba visada būdavo ta pati, žodis į žodį:
– Respublikos piliečiai, ar čia yra prancūzų? Jei čia yra prancūzų, leiskite jiems priminti... priminti, vadinasi, šlovingąsias karo dienas. Kai atsigręži į tuos tikros draugystės ir didvyriškumo laikus... atsigręži, vadinasi, į tuos tikros draugystės ir didvyriškumo laikus. Kai prisimeni kritusius didvyrius... prisimeni, vadinasi, kritusius didvyrius. Respublikos piliečiai, aš buvau sužeistas prie Verduno...
Čia jis kiek apsinuogindavo ir parodydavo žaizdą, gautą prie Verduno. Pasigirsdavo pritarimo šūksniai. Neįsivaizdavome, kad pasaulyje galėtų būti kas nors juokingiau už šią Fureux kalbą. Apie ją žinojo visas kvartalas, ir žmonės iš kitų bistro rinkdavosi pažiūrėti spektaklio, kai artėdavo Fureux valanda.
Žiūrovai pašnibždomis susitardavo paerzinti oratorių. Kas nors, mirktelėjęs kitiems, paprašydavo tylos ir pasiūlydavo Fureux sudainuoti „Marselietę“. Fureux dainuodavo visai neblogai, puikiu bosu, su patriotiškais pagurguliavimais krūtinėje, kai prieidavo prie „Aux arrmes, citoyens! Forrmez vos bataillons! (5) “. Tikros ašaros riedėdavo jo skruostais, bet jis būdavo pernelyg girtas, kad suprastų, iš ko visi juokiasi. Paskui, prieš pat dainos pabaigą, du stiprūs darbininkai nutverdavo jį už rankų ir laikydavo, o Azaya, prisikišusi kuo arčiau, sušukdavo: „Vive l'Allemagne! (6) “ Tai išgirdęs Fureux net pamėlynuodavo. Tada visi pradėdavo kartu šaukti: „Vive l'Allemagne! À bas la France! (7) “, o Fureux iš paskutiniųjų stengdavosi kam nors bent įspirti. Bet staiga jis sugadindavo visą smagumą: išbaldavo, pasidarydavo melancholiškas, jo galūnės suglebdavo, ir, niekam nespėjus nieko imtis, jis apvemdavo stalą. Tada madam F. užsimesdavo jį ant pečių kaip maišą ir nunešdavo viršun, į lovą. Iš ryto jis tylus ramus ateidavo nusipirkti L'Humanité (8).
Skuduru nušluosčiusi stalą, madam F. atnešdavo daugiau butelių, duonos, ir mes sėsdavome rimtai gerti. Vėl pasigirsdavo dainos. Užeidavo klajojantis muzikantas su bandža ir dainuodavo už penkių sū monetas. Arabas su mergina iš kito mūsų gatvės bistro šokdavo šokį, vartaliodamas rankose dažytą medinį kočėlo dydžio falą. Triukšme pradėdavo rastis pertrūkių. Žmonės įnikdavo kalbėtis apie savo meilės nuotykius, apie karą, apie ūsorių gaudymą Senoje, apie tai, kaip geriausia faire la révolution (9) ar pasakoti istorijas. Prablaivėjęs Charlie vis taikydavo įsiterpti į pokalbius ir pakalbėti apie savo sielą. Patalpai išvėdinti praverdavome duris ir langus. Gatvė jau būdavo ištuštėjusi, ir tolumoje girdėdavai vienišą priemiestinį traukinį, dundantį St Michel bulvaru. Šaltas oras vėsindavo mūsų kaktas, prastas afrikietiškas vynas vis dar atrodydavo geras; mes visi dar būdavome laimingi, bet jau kitaip, kontempliatyviai, be nuotaikos triukšmingai linksmintis.
Pirmą valandą laimės pojūtis jau būdavo beveik išnykęs. Matydami, kad vakaro džiaugsmai blėsta, skubiai užsisakydavome dar butelių, bet vyną madam F. dabar skiesdavo, tad jo skonis nebebūdavo toks kaip anksčiau. Vyrai darydavosi irzlūs, priekabūs. Įnirtingai bučiuojamos ir už krūtinių graibomos merginos išskubėdavo namo nelaukdamos, kol atsitiks kas blogiau. Girtas mūrininkas Louis ropinėdavo grindimis vaizduodamas šunį ir lodamas. Kitiems tai greitai įkyrėdavo, ir jie nepraleisdavo progos mūrininkui įspirti, kai šis pasipainiodavo po kojom. Žmonės stvarstydavo vienas kitą už rankų, leisdavosi į ilgas padrikas išpažintis ir pykdavo, kad jų niekas nesiklauso. Minia palengva retėdavo. Manuel su draugu, abu lošėjai, išeidavo į arabų bistro, kur buvo kortuojama iki ryto. Charlie pasiskolindavo iš madam F. trisdešimt frankų ir dingdavo, veikiausiai į viešnamį. Vis daugiau vyrų, ištuštinę stiklines, tarstelėdavo „‘sieurs, dames!“ ir išeidavo miegoti.
Apie pusę antros išgaruodavo paskutiniai malonumo lašai, palikdami vien galvos skausmą. Mes suvokdavome, kad esame anaiptol ne puikūs puikaus pasaulio gyventojai, o būrelis menkai apmokamų darbininkų, eilinį kartą niekingai ir slogiai prisigėrusių. Toliau gurkšnodavome vyną, bet grynai iš įpročio, ir tas vynas dabar jau keldavo šleikštulį. Galva atrodydavo ištinusi kaip pūslė, grindys siūbuodavo, liežuvį ir lūpas būdavo išmušusios violetinės dėmės. Galiausiai pasidarydavo aišku, kad ilgiau sėdėti nėra prasmės. Keletas vyrų išeidavo į kiemą už bistro nusivemti. Mes šliauždavome į savo kambarius, pusiau nusirengę griūdavome į lovas ir nepakildavome dešimt valandų.
Taip praeidavo dauguma šeštadienio vakarų. Apskritai imant, tos dvi valandos, kai būdavai visiškai, beatodairiškai laimingas, atrodė vertos rytinio galvoskaudžio. Daugeliui kvartalo vyrų – nevedusių ir neturinčių ateities, kuria reikėtų rūpintis, – šeštadieninės išgertuvės buvo vienintelis dalykas, dėl kurio verta gyventi.
___________________
(1) Net nusmuko pantalonai, taip ji šoko čarlstoną (pranc.).
(5) Ginkluokitės, piliečiai! Forrmuokit batalionus! (pranc.)
(6) Tegyvuoja Vokietija! (pranc.)
(7) Šalin Prancūziją! (pranc.)
(8) Prancūzijos komunistų partijos laikraštis. (Vert. past.)
(9) Kelti revoliuciją (pranc.).
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989.
