Vieną tokį šeštadienio vakarą Charlie mums papasakojo gerą istoriją. Pamėginkite įsivaizduoti jį – girtą, bet dar sugebantį rišliai kalbėti. Daužydamas į cinkuotą barą, jis tildo publiką:

„Tylos, messieurs et dames… tylos, meldžiu jus! Aš tuoj papasakosiu jums istoriją. Įsimintiną, pamokomą istoriją iš rafinuoto ir civilizuoto gyvenimo. Tylos, messieurs et dames!

Tai atsitiko, kai buvau likęs su skyle kišenėje. Patys žinote, koks tai malonumas… apmaudu, kai kultūringas žmogus atsiduria tokioje padėtyje. Negavau iš namų pinigų, buvau užstatęs viską, ką turėjau, ir nemačiau jokios kitos išeities, tik eiti dirbti, o tam aš nesu sutvertas. Tuo metu gyvenau su viena mergina – rodos, vardu Yvonne – pusprote, kaip ir Azaya, valstiete geltonais plaukais ir storomis kojomis. Mudu tris dienas neturėjome burnoje nė trupinio. Mon Dieu, kokios tai kančios! Mergina vaikščiojo po kambarį susiėmusi už pilvo ir tartum šuo stūgavo, kad miršta iš bado. Tai buvo siaubinga.

Tačiau guvaus proto žmogui nėra neįmanomų dalykų. Aš iškėliau sau klausimą: „Koks lengviausias būdas gauti pinigų nedirbant?“ Ir kaipmat atėjo atsakymas: „Norint lengvai gauti pinigų reikia būti moterimi. Argi kiekviena moteris neturi ko parduoti?“ Tuomet, man gulint ir mąstant, ką daryčiau, jei būčiau moteris, į galvą šovė gera mintis. Prisiminiau valstybinius gimdymo namus... girdėjote apie tokius? Ten moteriai, kuri yra enceinte (1), be jokių klausinėjimų nemokamai duodama valgyti. Tai daroma norint paskatinti gimstamumą. Bet kuri moteris gali ten nueiti, pareikalauti maisto ir tuojau pat jo gauti.

„Mon Dieu! – galvojau. – O kad aš būčiau moteris! Valgyčiau ten kiekvieną mielą dieną. Kas be apžiūros gali pasakyti, ar moteris yra enceinte, ar ne?“

Atsisukau į Yvonne’ą.

– Liaukis nepakenčiamai plyšoti, – tariau. – Sugalvojau, kaip gauti pavalgyti.

– Kaip? – paklausė ji.

– Labai paprastai. Nueik į valstybinius gimdymo namus. Pasakyk, kad esi enceinte ir alkana. Jie duos tau gerai pavalgyti ir nieko neklausinės.

– Mais, mon Dieu, – sušuko ji, – bet aš nesu enceinte!

– Koks skirtumas? Tai lengva pataisyti. Tereikia pagalvėlės... na, gal dviejų pagalvėlių. Šią mintį, ma chère, man atsiuntė dangus. Pasinaudok ja.

Šiaip ne taip ją įkalbėjau. Mes pasiskolinome pagalvėlę, aš padėjau Yvonne susiruošti ir nuvedžiau ją į gimdymo namus. Ten ją pasitiko išskėstomis rankomis. Davė kopūstų sriubos, jautienos ragu, bulvių piurė, duonos, sūrio, alaus ir daugybę patarimų dėl kūdikio. Yvonne rijo tiek, kad vos nesprogo, ir dar sugebėjo kišenėje išnešti man duonos su sūriu. Vedžiojau ją ten kiekvieną dieną, kol vėl atsirado pinigų. Mano protas mus išgelbėjo.

Gana ilgai viskas ėjo kuo puikiausiai. Po metų, kai aš vėl gyvenau su Yvonne, vieną dieną mudu vaikštinėjome Port Royal bulvaru, netoli kareivinių. Staiga Yvonne‘os žandikaulis atvipo, ji visa išraudo, paskui išbalo ir vėl išraudo.

– Mon Dieu! – sušuko ji. – Žiūrėk, kas ateina! Tai sesuo iš gimdymo namų, kuri mane maitindavo. Man galas!

– Bėgam! – skubiai tariau aš. Bet jau buvo per vėlu. Sesuo atpažino Yvonne ir išsišiepusi žygiavo tiesiai į mus. Tokia stambi rubuilė auksiniu pensnė ir obuolio raudonumo skruostais. Motiniška, mėgstanti visur kaišioti savo nosį moteriškė.

– Tikiuosi, viskas gerai, ma petite? – maloniai pasiteiravo ji. – O kaip kūdikis, ar sveikas? Berniukas, kaip ir norėjot?

Yvonne buvo pradėjusi taip smarkiai drebėti, kad man teko sugriebti ją už rankos.

– Ne, – atsakė ji pagaliau.

– Ak, tuomet, évidemment, mergaitė?

Čia idiotė Yvonne visai pametė galvą.

– Ne, – pakartojo ji dar kartą!

– Comment! – nustebo medicinos sesuo. – Nei berniukas, nei mergaitė! Kaip tai gali būti?

Patys suprantate, messieurs et dames, tai buvo pavojinga akimirka. Yvonne pasidarė burokėlio spalvos ir, regis, ketino apsipilti ašaromis; dar sekundė, ir ji būtų viską prisipažinusi. Dievai žino, kas būtų galėję atsitikti. Bet aš išlaikiau šaltą galvą ir įsiterpęs išgelbėjau padėtį.

– Gimė dvyniai, – ramiai tariau.

– Dvyniai! – šūktelėjo sesuo. Ir taip apsidžiaugė, kad apkabino Yvonne’ą ir viduryje gatvės išbučiavo į abu skruostus.