Vieną dieną, kai „Hôtel X“ jau buvome dirbę penkias ar šešias savaites, Boris neatėjo į darbą, nieko apie tai neįspėjęs. Tą vakarą radau jį laukiantį manęs Rivoli gatvėje. Jis linksmai pliaukštelėjo man per petį.
– Pagaliau mes laisvi, mon ami! Jau gali išeiti iš darbo. Rytoj atsidaro „Auberge“.
– Na, galbūt mums prireiks dar dienos ar dviejų pasiruošti. Bet su cafeterie baigta! Nous voilà lancés, mon ami! (1) Savo fraką iš lombardo jau atsiėmiau.
Jis kalbėjo taip entuziastingai, kad aš iškart įtariau kažką negera, be to, visiškai nenorėjau netekti garantuoto ir neblogo uždarbio viešbutyje. Tačiau buvau Borisui prisižadėjęs, tad pranešiau viešbučiui, kad išeinu, ir kitą rytą, septintą valandą, atvykau prie „Auberge de Jehan Cottard“. Restoranas buvo užrakintas, todėl leidausi ieškoti Boriso, eilinį kartą pasprukusio iš savo gyvenamosios vietos ir dabar išsinuomavusio kambarį Croix Nivert gatvėje. Radau jį miegantį, kartu su mergina, kurią jis pasigavo iš vakaro ir kurią man apibūdino esant „itin prielankaus būdo“. Kai dėl restorano, tai jis pasakė, kad viskas parengta; teliko pasirūpinti keletu smulkmenų, ir galėsime atsidaryti.
Apie dešimtą valandą man pavyko iškrapštyti Borisą iš lovos, ir mudu atrakinome restoraną. Vos metęs akį supratau, ką reiškia „keletas smulkmenų“. Trumpai tariant, jos buvo tokios: nuo paskutinio mūsų apsilankymo ten niekas nebuvo pasikeitę. Virtuvė stovėjo be viryklių, nebuvo įvesta elektra ir vanduo, dar laukė visi dažymo, šveitimo ir stalių darbai. Tik stebuklas galėjo padėti atidaryti restoraną greičiau negu per dešimt dienų, o labiausiai tikėtina atrodė tai, kad jis žlugs nespėjęs atsidaryti. Buvo visiškai aišku, kas atsitiko. Patron pritrūko pinigų, todėl vietoje darbininkų nusprendė panaudoti būsimą personalą (mes buvome keturiese). Jam tai beveik nieko neturėjo kainuoti, nes padavėjai algos negauna, tiesa, dar buvau aš, bet manęs iki restorano atidarymo bent jau nereikėjo maitinti. Galima sakyti, kad, sukvietęs darbuotojus prieš atidarydamas restoraną, patron apsuko mus keletu šimtų frankų. Gerą darbą mes iškeitėme į šnipštą.
Tačiau Boris buvo kupinas vilčių. Jo galvoje kirbėjo vienintelė mintis: kad čia jis turįs galimybę vėl tapti padavėju ir vėl vilkėti fraką. Dėl to jis buvo pasirengęs dešimt dienų dirbti nemokamai ir rizikuoti apskritai likti be darbo. „Kantrybės! – nuolat kartojo jis. – Viskas susitvarkys savaime. Palaukim, kol restoranas atsidarys, ir tada atsiimsim su kaupu. Kantrybės, mon ami!“
Kantrybės iš tiesų reikėjo, nes dienos slinko, o restorano atidarymu nė nekvepėjo. Mes iškuopėme rūsius, įtaisėme lentynas, išdažėme sienas, nugludinome viską, kas padaryta iš medžio, išbaltinome lubas, nubeicavome grindis, bet pagrindiniai darbai – vandentiekis, dujotiekis ir elektra – nejudėjo iš vietos, nes patron nebūtų galėjęs apmokėti sąskaitų. Matyt, jo kišenėse apskritai švilpavo vėjai, nes jis vengė mokėti net menkas sumas ir mikliai dingdavo iš akių, kai kas užsimindavo apie pinigus. Aristokratiškų manierų ir apsukrumo derinys darė jį sunkiai įkandamu riešutu. Ištisomis dienomis jo ieškodavo paniurę kreditoriai, o mums buvo liepta sakyti, kad jis išvykęs tai į Fontainebleau, tai į Saint Cloud, tai į kokį kitą pakankamai atokų miestelį. Tuo tarpu aš jaučiausi vis alkanesnis. Iš viešbučio išėjau su trisdešimčia frankų, tad kaipmat teko grįžti prie sausos duonos dietos. Boris pačioje pradžioje kažkaip sugebėjo išpešti iš patrono šešiasdešimties frankų avansą, bet pusę jo išleido frakui atgauti, o kitą pusę – prielankaus būdo merginai. Kasdien jis skolinosi po tris frankus iš Jules’io, antro padavėjo, ir pirkdavo už juos duonos. Pasitaikydavo dienų, kai mes neturėdavome pinigų net tabakui.
Retkarčiais ateidavo virėja pasižiūrėti, kaip juda reikalai, ir pamačiusi, kad virtuvėje neatsirado nei puodų, nei keptuvių, paprastai apsiverkdavo. Antrasis padavėjas Jules nė negalvojo padėti mums dirbti. Tai buvo juodbruvas neaukšto ūgio, aštrių veido bruožų vengras, nešiojantis akinius ir labai šnekus. Kadaise jis studijavo mediciną, bet metė mokslus dėl pinigų trūkumo. Jis mėgo malti liežuviu kitiems žmonėms dirbant ir ilgainiui išpasakojo man viską apie save bei savo idėjas. Paaiškėjo, kad jis komunistas, kad turi visokių keistų teorijų (pavyzdžiui, skaičiais gali įrodyti, kad dirbti yra blogis), kad itin išdidaus būdo, kaip ir dauguma vengrų. O išdidūs ir tingūs netampa gerais padavėjais. Labiausiai Jules mėgo girtis tuo, kaip sykį restorane, klientui jį įžeidus, jis išpylė lėkštę karštos sriubos tam ant sprando ir išėjo pro duris nė nepalaukęs, kol bus atleistas.
Sulig kiekviena diena Jules’į vis labiau siutino tai, kaip patron mus apmovė. Jis lyg oratorius vaikštinėdavo pirmyn atgal mojuodamas kumščiu ir net springdamas kurstydavo mane nedirbti:
„Mesk tą teptuką, nebūk kvailas! Juk mudu su tavim esam išdidžių tautų atstovai. Mes nedirbam už dyką kaip kokie prakeikti rusų baudžiauninkai. Negaliu pakęsti, kai mane šitaip apgaudinėja. Netgi kai nusuka penkis sū, aš vemiu – taip, vemiu iš įniršio. Man jau ne sykį taip yra buvę.
Be to, mon vieux, neužmiršk, kad esu komunistas. À bas les bourgeois! (2) Ar kas nors yra matęs mane dirbant, jei galėdavau to išvengti? Ne. Aš ne tik nevarginu savęs darbu it koks kvailys, bet ir vagiu, kad parodyčiau esąs nepriklausomas. Sykį dirbau restorane, kurio patron tarėsi galįs elgtis su manimi kaip su šunimi. Norėdamas jam atkeršyti, aš sugalvojau, kaip vogti pieną iš bidonų ir vėl juos užplombuoti, kad niekas nieko neįtartų. Žinai, aš lakdavau tą pieną rytą vakarą. Kiekvieną dieną išgerdavau po keturis litrus ir dar pusę litro grietinėlės. Patron kraustėsi iš proto nesuprasdamas, kur dingsta pienas. Man to pieno visai nereikėjo, supranti, aš jo nepakenčiu, bet tai buvo principo, grynai principo reikalas.
Tiesa, po trijų dienų prasidėjo baisūs pilvo skausmai, ir aš nuėjau pas daktarą. „Ką jūs valgot?“ – paklausė jis, o aš atsakiau: „Per dieną išgeriu keturis litrus pieno ir pusę litro grietinėlės.“ „Keturis litrus! – nustebo daktaras. – Tuojau pat liaukitės, nes sprogsit.“ „Na ir kas? – atšoviau. – Principas man svarbiau už viską. Ir toliau gersiu pieną, net jeigu sprogsiu.“
Na, bet kitą dieną patron sugavo mane semiantį iš bidono. „Tu atleistas, – pareiškė jis. – Nuo kitos savaitės gali nebeateiti.“ „Pardon, monsieur, – tariau, – išeinu šiandien.“ „Ne, neišeini. Iki šeštadienio neturiu kuo tavęs pakeisti.“ „Ką gi, mon patron, – pagalvojau sau, – dar pamatysim, katras pirmas pavargs.“ Ir pradėjau daužyti indus. Tą dieną sudaužiau devynias lėkštes, kitą dieną trylika. Po to patron tik džiaugėsi manim atsikratęs.
Taigi, aš jums ne koks rusų mužikas...“
Praėjo dešimt dienų. Vėl sėdėjau ant ledo. Pinigai galutinai ištirpo, jau buvau skolingas už kambarį. Slankiojome po tuščią niūrų restoraną, pernelyg alkani tęsti dar nepadarytus darbus. Vien Boris tikėjo, kad restoranas atsidarys. Jis taip troško tapti maître d'hôteliu, kad sugalvojo teoriją, pagal kurią patron visus savo pinigus yra sukišęs į akcijas ir dabar laukiąs palankaus momento jas parduoti. Dešimtą dieną neturėjau nei ką valgyti, nei ką rūkyti, todėl pasakiau patronui, kad toliau nedirbsiu, jei negausiu avanso. Patron kaip visada mielai pažadėjo man sumokėti ir savo papročiu dingo. Eidamas namo supratau, kad nesu pasirengęs scenai su madam F. dėl nuomos, tad naktį praleidau ant suolo bulvare. Buvo labai nepatogu, nes suolo atrama rėžė nugarą, ir kur kas šalčiau, nei tikėjausi. Per ilgas nuobodžias valandas nuo aušros iki darbo pradžios turėjau pakankamai laiko pamąstyti apie tai, koks buvau kvailys, kad atsidaviau į tų rusų rankas.
Bet iš ryto vėl atsigręžė sėkmė. Matyt, patronui pavyko susitarti su kreditoriais, nes jis atėjo pilnomis kišenėmis pinigų, išjudino įstrigusius darbus ir sumokėjo man avansą. Mudu su Borisu nusipirkome makaronų ir arklio kepenų. Per dešimt dienų tai buvo mūsų pirmas karštas valgis.
Atvyko meistrai, ir užvirė darbas – paskubomis, neįtikėtinai atmestinai. Antai stalus reikėjo aptraukti gelumbe, bet patron, sužinojęs, kad gelumbė brangi, vietoje jos nupirko nurašytų kariškų antklodžių, nepataisomai dvokiančių prakaitu. Jas, žinoma, turėjo pridengti staltiesės (languotos, priderintos prie „normandiškojo“ stiliaus). Paskutinę dieną prieš atidarymą mes dirbome iki antros nakties. Indai atkeliavo tik aštuntą valandą vakare, o kadangi buvo nauji, juos reikėjo perplauti. Stalo įrankių sulaukėme tik iš ryto, kaip, beje, ir šluosčių, todėl indus teko sausinti patrono marškiniais ir senu pagalvės užvalkalu, kurį paskolino kiemsargis. Visą šį darbą atlikome mudu su Borisu. Jules nepajudino nė piršto, o šeimininkai sėdėjo prie baro su vienu iš kreditorių ir keletu draugų rusų, gerdami už restorano sėkmę. Virėja verkė užsikniaubusi virtuvės stalą, nes turėjo gaminti penkiasdešimčiai žmonių, o puodų ir keptuvių neužteko nė dešimčiai. Apie vidurnaktį kilo baisus skandalas su kreditoriais, atėjusiais atimti aštuonių varinių prikaistuvių, kuriuos patron buvo įsigijęs išsimokėtinai. Nuo jų atsipirkome puse butelio brendžio.
Mudu su Jules’iu pavėlavome į paskutinį metro, tad miegojome restorane ant grindų. Pirmas vaizdas, kurį pamatėme iš ryto praplėšę akis, buvo dvi riebios žiurkės, tupinčios ant virtuvės stalo ir puntančios kumpį. Man tai pasirodė blogas ženklas, ir dabar aš jau nė trupučio neabejojau, kad „Auberge de Jehan Cottard“ žlugs.
________________
(1) Štai mus ir paaukštino, mano drauge! (pranc.)
(2) Šalin buržuaziją! (pranc.)
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989.
