Patron pasamdė mane kaip virtuvės plongeurą – kitaip sakant, aš turėjau plauti indus, palaikyti virtuvėje švarą, ruošti daržoves, virti arbatą bei kavą, daryti sumuštinius ar kitus paprastus patiekalus ir būti pasiuntinuku. Sąlygos buvo standartinės – penki šimtai frankų per mėnesį ir maistas, tik be laisvos dienos ir nustatytų darbo valandų. Dirbdamas „Hôtel X“, susipažinau su gerai organizuotu, išlaidų nevaržomu viešuoju maitinimu. Čia, „Auberge de Jehan Cottard“, pamačiau, kaip viskas vyksta itin prastame restorane. Tai verta aprašyti, nes Paryžiuje panašių restoranų šimtai, ir kiekvienas miesto svečias bent kartą tokiame apsilanko.
Beje, turėčiau pridurti, kad „Auberge“ nebuvo kokia pigi užeiga, kur valgo studentai ir darbininkai. Mažiau kaip už dvidešimt penkis frankus pas mus nebūtum pavalgęs, be to, mes buvome vaizdingi ir meniški, o tai kėlė mus į restoranų hierarchijos aukštumas. Patys pagalvokite: nepadorūs paveikslai bare, normandiškos dekoracijos – butaforinės sijos, į žvakides įmontuotos elektros lemputės, „valstietiškos“ puodynės, netgi pastovas užlipti ant arklio prie įėjimo, – patron ir vyriausiasis padavėjas – rusų karininkai, daugelis klientų – tituluoti rusų pabėgėliai. Trumpai tariant, mes buvome itin prašmatnūs.
Tuo tarpu vaizdas už virtuvės durų priminė kiaulidę. Štai kokios buvo mūsų darbo sąlygos:
Puspenkto metro ilgio ir pustrečio metro pločio virtuvėje pusę vietos užėmė viryklės ir stalai. Puodus reikėjo laikyti sunkiai pasiekiamose lentynose, tilpo tik viena šiukšlių dėžė. Apie vidurdienį ji jau būdavo persipildžiusi, o grindis dengdavo maždaug nykščio storumo sutrypto maisto sluoksnis.
Iš viso teturėjome tris virykles, ir tas be orkaičių, tad didesnius mėsos gabalus tekdavo nešti į kepyklą.
Podėlio virtuvėje nebuvo. Jį atstojo pusiau dengta pašiūrė kieme, kurios viduryje augo medis. Mėsa, daržovės ir kitas maistas gulėdavo ant plikos žemės, masindamas apylinkių žiurkes ir kates.
Nebuvo atvestas ir karštas vanduo. Vandenį plovimui reikėjo šildyti prikaistuviuose, bet paprastai visos viryklės būdavo užimtos, todėl daugumą lėkščių tekdavo plauti šaltu vandeniu. Turint omenyje skystą muilą ir Paryžiaus vandens kietumą, tai reiškė riebalų grandymą laikraščio skiautėmis.
Prikaistuvių mums labai trūko, tad aš turėdavau juos išplauti tuojau pat, užuot palikęs vakarui. Vien tam per dieną sugaišdavau, ko gero, ne mažiau kaip valandą.
Dėl kažkokio elektrikų darbo broko aštuntą valandą vakaro paprastai dingdavo šviesa. Patron leisdavo virtuvėje uždegti tris žvakes, bet virėjai atrodė, kad šis skaičius nelaimingas, todėl degindavome tik dvi.
Kavamalę mes skolindavomės iš gretimo bistro, šiukšlių dėžę ir šluotas – iš kiemsargio. Po pirmos savaitės dalis šluosčių negrįžo iš skalbimo, nes neapmokėjome sąskaitos. Turėjome keblumų su darbo inspektoriumi dėl to, kad tarp darbuotojų nėra nė vieno prancūzo; patron su juo keletą kartų privačiai kalbėjosi ir, matyt, buvo priverstas duoti kyšį. Elektros kompanija nesiliovė reikalavusi grąžinti skolas, o kai jų pasiuntiniai pamatė, kad mes pasirengę atsipirkinėti apéritifais, pradėjo ateidinėti kiekvieną rytą. Mes buvome skolingi bakalėjos krautuvei ir seniai būtume netekę kredito, jei bakalėjininko žmonai (ūsuotai šešiasdešimties metų moteriškei) nebūtų kritęs į akį Jules, kurį kas rytą siųsdavome jai meilikauti. Ir aš panašiai kas dieną sugaišdavau valandą derėdamasis dėl daržovių Commerce gatvėje, kad sutaupytume keletą santimų.
Štai kas nutinka, kai atidarai restoraną neturėdamas pakankamai kapitalo. Tokiomis sąlygomis mudu su virėja turėjome paruošti trisdešimt ar keturiasdešimt patiekalų per dieną, o ateityje patron planavo pasiekti šimtą. Bet mums ir trisdešimties buvo per daug. Virėja dirbo nuo aštuntos ryto iki vidurnakčio, aš – nuo septintos ryto iki pusės pirmos nakties, tai yra septyniolika su puse valandos bemaž be jokių pertraukų. Mes neturėdavome kada prisėsti iki pat penktos valandos, o ir tada vienintelė sėdimoji vieta buvo ant šiukšlių dėžės. Boris, gyvenęs netoliese – taigi jam nereikėdavo suspėti į paskutinį metro, – dirbo nuo aštuntos ryto iki antros nakties, iš viso aštuoniolika valandų per dieną, septynias dienas per savaitę. Paryžiuje toks darbo laikas nors ir ne dažnas, bet nieko nestebinantis.
Gana greit nusistovėjo rutina, palyginti su kuria darbas „Hôtel X“ atrodė kaip atostogos. Kiekvieną rytą šeštą valandą aš versdavau save iš lovos, lėkdavau į Italijos aikštę ir kaudavausi dėl vietos metro. Skustis jau nesiskusdavau, prausdavausi tik retkarčiais. Septintą atsidurdavau šaltoje, prišnerkštoje virtuvėje – grindys nusėtos bulvių lupenomis, kaulais, žuvų uodegomis, nuo vakar laukianti sukibusių taukuotų lėkščių stirta. Pradėti nuo lėkščių negalėdavau, kol nesušildavo vanduo, o dar turėdavau atnešti pieno ir išvirti kavos, nes kiti, atėję aštuntą valandą, tikėjosi rasti ją padarytą. Be to, visada reikėdavo iššveisti keletą varinių prikaistuvių. Tie variniai prikaistuviai – tai plongeuro gyvenimo prakeiksmas. Kiekvieną iš jų reikia bent dešimt minučių grandyti gniužulu grandinėlių ir šveisti smėliu, o paskui iš išorės blizginti „Brasso“ skysčiu. Laimė, niekas nebemoka prikaistuvių daryti, ir jie palengva nyksta iš prancūzų virtuvių, nors naudotų dar galima nusipirkti.
Kai kibdavau į lėkštes, virėja atitraukdavo mane nuo jų, nes reikėdavo lupti svogūnus, o kai pradėdavau lupti svogūnus, atvykdavo patron ir išsiųsdavo mane pirkti kopūstų. Kai grįždavau su kopūstais, patrono žmona liepdavo eiti į krautuvę, esančią vos ne už kilometro, ir parnešti jai indelį skaistalų. Kai pareidavau, manęs laukdavo jau daugiau daržovių, ir lėkštes vėl tekdavo atidėti. Šitaip dėl mūsų neorganizuotumo darbai ištisą dieną lipdavo vienas ant kito, ir mes nieko nespėdavome padaryti laiku.
Iki dešimtos valandos viskas eidavo palyginti lengvai, be įtampos, nors mes dirbdavome gana sparčiai. Ant lentos smulkindama jautieną virėja suspėdavo ir pakalbėti apie savo menišką prigimtį, ir paklausinėti, ar aš nemanąs, kad Tolstoj yra épatant (1), ir padainuoti gražiu sopranu. Tačiau dešimtą padavėjai pradėdavo reikalauti pietų, mat jie valgydavo anksčiau, nes vienuoliktą jau pasirodydavo pirmieji klientai. Tada visi imdavo skubėti, ir nuotaikos subjurdavo. Tokio pašėlusio lakstymo ir šūkavimo kaip „Hôtel X“, aišku, nebuvo, veikiau maišaties, smulkių pykčių ir susierzinimo atmosfera. Ją lėmė nepatogumas. Virtuvėje buvo nepakenčiamai ankšta, patiekalus tekdavo dėti ant grindų, o po to saugotis, kad į juos neįliptum. Virėjai sukiojantis po virtuvę, platūs jos sėdmenys vis kliūdavo už manęs. O jai iš burnos nepaliaujamai sruvo priekaištai pramaišiui su įsakymais:
– Neišpasakytas idiotas! Kiek sykių aš tau sakiau, kad neištekintum burokėlių? Traukis, man reikia prie kriauklės! Mesk šalin tuos peilius, skusk bulves. Kur nukišai kiaurasamtį? Ak, palik ramybėje tas bulves. Argi neliepiau graibstyti putas nuo sultinio? Nuimk tą vandenį nuo viryklės. Spėsi suplauti, pjaustyk salierus. Ne, ne taip, kvaily, šitaip. Ei, kodėl leidai žirniams pervirti? Judinkis, silkės dar nevalytos. Klausyk, šitą lėkštę tu vadini švaria? Iššluostyk su prijuoste. Padėk tas salotas ant grindų. Taip, žinoma, man po kojomis, kad įlipčiau! Žiūrėk, puodas bėga! Pasiek man tą prikaistuvį. Ne, ne, kitą. Uždėk šitą ant ugnies, tegul kepa. Išmesk tas bulves. Negaišk laiko, mesk ant grindų. Sumindyk. Užpilk pjuvenų, nes čia jau darosi čiuožykla. Ar nematai, kvaily, kad bifšteksas dega? Mon Dieu, kodėl turiu vargti su tokiu idiotu? Tu ką, pamiršai, su kuo kalbi? Mano teta buvo rusų grafienė! – Ir taip toliau, taip toliau, taip toliau.
Šitai be didesnių nukrypimų tęsdavosi iki trečios valandos, tiesa, apie vienuoliktą virėją paprastai ištikdavo crise de nerfs (2), ir ji prapliupdavo verkti. Nuo trečios iki penktos šiek tiek galėdavo atsipūsti padavėjai, bet tik ne mes su virėja; man būdavo pats darbymetis, nes iki prasidedant vakarienės metui reikėdavo suplauti didžiulę krūvą – ar bent jos dalį – nešvarių lėkščių. Darbą ilgino primityvios sąlygos – per maža džiovykla, nekarštas vanduo, šlapios šluostės, kas valandą užsikemšanti kriauklė. Nuo septintos ryto neturėję progos nei pavalgyti, nei prisėsti, mudu su virėja tuo metu jau netvirtai laikydavomės ant kojų. Penktą valandą susmukdavome – ji ant šiukšlių dėžės, aš ant grindų, išgerdavome po butelį alaus ir atsiprašydavome vienas kito už tai, ką tądien būdavome prikalbėję. Mūsų jėgas palaikė arbata, kurios visada turėdavome užsiplikę ir per dieną išmaukdavome ne vieną litrą.
Pusę šeštos vėl prasidėdavo skuba ir barniai, tik kur kas piktesni, nes visi būdavo pervargę. Dar viena crise de nerfs užeidavo virėjai šeštą valandą, po to – devintą; jos kartodavosi taip reguliariai, kad pagal jas galėjai tikrinti laikrodį. Ji šleptelėdavo ant šiukšlių dėžės, imdavo isteriškai raudoti ir rykauti, kad niekada, ak, niekada nesitikėjo nusiristi iki tokio gyvenimo; kad jos nervai ne geležiniai; kad ji mokėsi muzikos Vienoje; kad jai reikia išlaikyti ligonį vyrą, ir taip toliau, taip toliau. Kitu laiku būtume virėją užjautę, bet tada, kai visi būdavome nusivarę nuo kojų, jos žliumbimas tik siutindavo. Jules stovėdavo tarpduryje ir pamėgdžiodavo jos verksmą. Patrono žmona nuolat burbėdavo, Boris su Jules’iu kiaurą dieną kivirčydavosi, nes Jules išsisukinėjo nuo darbo, o Boris, kaip vyriausiasis padavėjas, pretendavo į didesnę arbatpinigių dalį. Jau antrą dieną po atidarymo jiedu virtuvėje susimušė dėl dviejų frankų, ir mudviem su virėja teko juos skirti. Vien patron niekada neprarasdavo pusiausvyros. Restorane jis praleisdavo tiek pat laiko, kiek mes, tik neturėjo ką veikti, nes viskuo rūpinosi žmona. Vienintelis jo darbas, išskyrus produktų užsakymą, buvo stovėti bare, rūkyti cigaretes ir džentelmeniškai atrodyti – šitai jam sekėsi kuo puikiausiai.
Progą pavalgyti mudu su virėja paprastai nutaikydavome tarp dešimtos ir vienuoliktos valandos. Vidurnaktį virėja pavogdavo šiek tiek maisto savo vyrui, pasikišdavo jį po drabužiais ir iškeliaudavo namo verkšlendama, kad toks ilgas darbas ją pražudysiąs ir kad rytoj iš pat ryto ji pranešianti patronui, jog čia daugiau nebedirbs. Jules irgi išeidavo panašiu metu, prieš tai pasiginčijęs su Borisu, turinčiu prižiūrėti barą iki antros. Nuo dvyliktos iki pusės pirmos aš kiek įmanydamas apsitvarkydavau virtuvėje. Deramai viską išplauti nebūdavo kada, tad paprasčiausiai servetėlėmis nubraukdavau nuo lėkščių taukus, o kai dėl grindų, tai palikdavau jas neliestas, nebent pačias baisiausias šiukšles sušluodavau po viryklėmis – toliau nuo akių.
Pusę pirmos vilkdavausi paltą ir skubėdavau lauk. Kaip visada malonus patron sustabdydavo mane einantį pro barą.
– Mais, mon cher monsieur, koks jūs atrodote pavargęs! Gal teiktumėtės priimti stiklą brendžio?
Jis ištiesdavo man brendį taip pagarbiai, tarsi aš būčiau rusų kunigaikštis, o ne plongeur. Šitaip patron elgdavosi su mumis visais. Tai buvo kompensacija mums už septyniolikos valandų darbą.
Paprastai paskutinis metro būdavo beveik tuščias – didžiulis pliusas, nes galėdavai atsisėsti ir ketvirtį valandos pasnausti. Lovoje atsidurdavau pusę antros. Tiesa, kartais nespėdavau į traukinį ir miegodavau restorane ant grindų, bet tai neturėjo jokios reikšmės, nes tuo metu būčiau galėjęs miegoti net ir ant grindinio.
__________________
(2) Nervų priepuolis (pranc.).
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989.
