Taip gyvenau maždaug dvi savaites. Darbo šiek tiek prisidėdavo, kai į restoraną užsukdavo daugiau lankytojų. Išsinuomavęs kambarį kur netoliese, kasdien būčiau sutaupęs po valandą, bet niekaip neradau laiko persikelti – juk neturėjau kada nei nusikirpti, nei peržvelgti kokį laikraštį, nei žmoniškai nusirengti guldamas miegoti. Po dešimties dienų šiaip ne taip pavyko nutaikyti laisvą ketvirtį valandos, ir aš parašiau savo draugui B. į Londoną prašydamas surasti man kokį nors darbą – bet kokį, kad tik galėčiau miegoti ilgiau nei penkias valandas. Aš tiesiog nepajėgiau dirbti septyniolika valandų per dieną, nors daugybei žmonių tai turbūt yra niekis. Kai būni mirtinai persidirbęs, nuo perdėtos savigailos labai padeda mintys apie tūkstančius Paryžiaus restoranų darbuotojų, kurie šitaip dirba ir dirbs ne keletą savaičių, kaip aš, o metų metus. Pažinojau merginą iš vieno bistro netoli mano viešbučio, ištisus metus dirbusią nuo septintos ryto iki vidurnakčio ir prisėsdavusią tik pavalgyti. Prisimenu, kartą pakviečiau ją ateiti pas mus pašokti, bet ji nusijuokė ir atsakė, kad jau keletą mėnesių nėra buvusi toliau savo gatvės kampo. Ji sirgo džiova ir mirė maždaug tuo metu, kai aš išvykau iš Paryžiaus.

Jau po pirmos savaitės mes visi iš nuovargio tapome neurastenikais, išskyrus, žinoma, Jules‘į, nuolat išsisukinėjantį nuo darbo. Pertraukos tarp barnių išnyko, ir jie pasidarė ištisiniai. Valandų valandas tęsdavosi beprasmių smulkių priekabių dulksna, kas kelios minutės perauganti į užgaulių liūtį. „Nuimk man tą puodą, idiote!“ – šaukdavo virėja, dėl mažo ūgio nepasiekianti lentynų, kur mes laikėme puodus. „Nusiimk pati, sena kekše“, – atšaudavau aš. Mūsų virtuvės atmosferoje tokios replikos tarsi savaime sprūsdavo nuo liežuvio.

Mes riedavomės dėl juokingai menkų priežasčių. Antai šiukšlių dėžė buvo neišsenkantis nesutarimų šaltinis – ar ji turi stovėti ten, kur aš noriu, bet nepatogu virėjai, ar ten, kur ji nori, tai yra tarp manęs ir kriauklės. Sykį virėja nesiliovė burbėjusi tol, kol aš – grynai iš piktumo – nepaėmiau tos šiukšlių dėžės ir nepastačiau į vidurį, tiesiai jai ant kelio.

– Karve tu, – tariau, – pati pasidėk, kur patinka.

Pakelti dėžę vargšei moteriškei buvo per sunku. Ji atsisėdo, užsikniaubė ant stalo ir pravirko. O aš iš jos tyčiojausi. Štai kokį poveikį nuovargis daro žmogaus manieroms.

Po keleto tokių dienų virėja liovėsi šnekėjusi apie Tolstojų ir savo menišką prigimtį, mudu apskritai liovėmės kalbėję, nebent darbo reikalais. Tarpusavyje nekalbėjo ir Boris su Jules’iu; su virėja nesikalbėjo nei vienas, nei kitas. Netgi mudu su Borisu balansavome ant nesikalbėjimo ribos. Su juo buvome susitarę, kad darbo metu tarpais pasitaikančių engueulades neimsime į galvą; tačiau mes koneveikdavome vienas kitą tokiais žodžiais, kuriuos sunku užmiršti, be to, tarp tų tarpų beveik nebūdavo tarpų. Jules juo toliau, juo labiau tingo ir nuolat vogdavo maistą – pasak jo, iš pareigos. Jei mes neprisidėdavome, išvadindavo mus visus jaunes – streiklaužiais. Jules buvo keistos, pagiežingos sielos vaikinas. Jis su pasididžiavimu man pasakojo, kaip kartais, prieš nešdamas sriubą klientui, išgręžia į ją nešvarią mazgotę – vien tam, kad atkeršytų buržuazijos atstovui.

Virtuvė darėsi vis purvinesnė, o žiurkės vis drąsesnės, nors mes keletą jų ir sugavome spąstais. Žiūrėdamas į apšnerkštą patalpą, į žalią mėsą, gulinčią tarp atliekų ant grindų, į visur išmėtytus priskretusius puodus, į užsikimšusią ir taukais aptekusią kriauklę, aš svarstydavau, ar kur nors pasaulyje yra blogesnis negu mūsų restoranas. Bet anie trys vienu balsu tvirtino dirbę ir baisesnėse vietose. Jules net jautė malonumą matydamas nešvarumus. Popietėmis, kai nelabai turėdavo ką veikti, jis stovėdavo tarpduryje ir šaipydavosi iš mūsų, kad per daug stengiamės:

– Kvaily! Kam plauni tą lėkštę? Patrink į kelnes, ir užteks. Kam rūpi tie klientai? Jie juk nieko nežino. Kaip dirbama restorane? Pjaustai vištą, o ji ima ir nukrenta ant grindų. Atsiprašai, pasilankstai, išneši, o po penkių minučių grįžti pro kitas duris su ta pačia višta. Štai kaip dirbama restorane... – Ir taip toliau.

Vis dėlto, nepaisant visos tos nešvaros ir mūsų neišmanymo, „Auberge de Jehan Cottard“, galima sakyti, klestėjo. Pirmomis dienomis ateidavo vien rusai, patrono draugai, vėliau pradėjo lankytis amerikiečiai ir kiti svetimšaliai, bet ne prancūzai. Paskui vieną vakarą mes visi smarkiai susijaudinome – atėjo pirmas prancūzas. Akimirksniu pamiršome tarpusavio nesantaikas ir sutelkėme pastangas, kad kuo geriau pasirodytume. Atstypsenęs į virtuvę Boris nykščiu parodė sau per petį ir suokalbininkiškai sušnabždėjo:

Po akimirkos atėjusi patrono žmona irgi pašnibždomis pranešė:

– Attention, un Français! Įdėkit jam dvigubą porciją visų daržovių.

Kol prancūzas valgė, patrono žmona pro virtuvės durų groteles stebėjo jo veido išraišką. Kitą vakarą tas prancūzas atsivedė dar du prancūzus. Tai reiškė, kad mes pelnome gerą vardą; tikriausias blogo restorano požymis – kai jame lankosi vien užsieniečiai. Matyt, prie mūsų sėkmės prisidėjo ir tai, kad patron, vienintelį kartą per visą restorano atidarymo epopėją parodęs krislą išminties, nupirko labai aštrius stalo peilius. O aštrūs peiliai, kaip žinia, yra pagrindinė restorano sėkmės paslaptis. Džiaugiuosi, kad taip atsitiko, nes tai sugriovė vieną iš mano iliuzijų – įsitikinimą, kad prancūzai gerą maistą atskiria iš pirmo žvilgsnio. O gal, vertinant Paryžiaus matais, mūsų restoranas iš tikrųjų buvo neblogas? Tokiu atveju blogo negaliu nė įsivaizduoti.

Praėjus vos keletui dienų po to, kai aš parašiau laišką B., gavau atsakymą, kad jis galįs parūpinti man darbą. Reikėtų prižiūrėti vieną apsigimusį silpnaprotį. Po „Auberge de Jehan Cottard“ tai man atrodė kaip nuostabi poilsio terapija. Įsivaizdavau save vaikštinėjantį kaimo takais, lazda kapojantį varnalėšoms galvutes, mintantį kepta aviena ir saldžiais pyragais, miegantį po dešimt valandų per dieną levandomis kvepiančiuose pataluose. B. pasiuntė man penkis svarus kelionei ir drabužiams iš lombardo išpirkti. Vos gavęs pinigus, pranešiau restoranui, kad nuo rytojaus išeinu. Nelaukta žinia sutrikdė patroną, kaip paprastai sėdintį be pinigų ir pritrūkusį trisdešimties frankų mano algai sumokėti. Tačiau jis pavaišino mane „Courvoisier ’48“ brendžiu ir, matyt, jautėsi atsilyginęs. Vietoj manęs jis pasamdė čeką, itin patyrusį plongeurą, o vargšę virėją po keleto savaičių atleido. Vėliau sužinojau, kad, virtuvėje triūsiant dviem profesionalams, plongeuro darbo laikas sutrumpėjo iki penkiolikos valandų per dieną. Dar sutrumpėti jis būtų galėjęs tik modernizavus pačią virtuvę.

______________