Reikia, kad kokie nors didingi įvykiai staiga pertrauktų istorijos giją, išmestų žmoniją iš vėžių, kuriose ji užstrigo, ir stumtelėtų naujų kelių link – į nežinomybę ir naujų idealų paieškas. Reikalinga revoliucija – gili, negailestinga, – kuri ne tik pertvarkytų ekonominę santvarką, pagrįstą grobuoniškumu bei apgaule, ne tik sugriautų politines institucijas, paremtas viešpatavimu tos mažumos, kuri spėjo užgrobti valdžią melu, klasta bei prievarta, – bet ir sukrėstų visą intelektualinį ir moralinį visuomenės gyvenimą, į menkų ir apgailėtinų potraukių terpę atneštų gyvybingą aukštųjų idealų, kilnių polėkių ir didžių pasiaukojimų dvelktelėjimą. Tokiais laikais, kai išpuikusi vidutinybė užgniaužia bet kokį balsą, nesilankstantį jos žyniams, kai vulgari „palaimintojo vidurio” dorybė tampa įstatymu ir visur viešpatauja niekšybė, revoliucija tampa tiesiog būtina. Dori visų sluoksnių žmonės patys ima trokšti audros, kad ši savo kaitriu dvelksmu išdegintų visuomenę ėdančias žaizdas, nupūstų susikaupusius pelėsius bei puvėsius, aistringu gūsiu nublokštų visas praeities liekanas, gniuždančias visuomenę, atimančias iš jos šviesą ir orą. Jie trokšta audros, kad sukriošusiame pasaulyje pagaliau pūstelėtų naujo gyvenimo, jaunystės ir nuoširdžių tiesos paieškų vėjai.
Tokiais laikais visuomenei iškyla ne tik kasdienės duonos, bet ir viso jos tolesnio vystymosi klausimas, kaip išbristi iš sąstingio ir supuvusios pelkės – gyvenimo ir mirties klausimas.
Istorija mums išsaugojo atmintį apie panašius laikus Romos imperijos žlugimo išvakarėse. Šią minutę mes irgi pergyvename tokius pat laikus.
Kaip pirmųjų mūsų eros amžių romėnai mes matome, kaip protuose bręsta gilūs visų požiūrių pokyčiai ir kaip jie laukia tik patogių sąlygų, kad įgyvendintų užgimusius sumanymus. Mes jaučiame taip, kaip tada jautė romėnai, kad žmonių ekonominių santykių ir politinės santvarkos perversmui tapus būtinybe, toks perversmas dar labiau reikalingas mūsų dorovinių sąvokų pertvarkai.
Be visiems gerai žinomo žmonių dorovinio ryšio, be tam tikrų dorovinių įsipareigojimų, prisiimtų savo noru ir ilgainiui tapusių įpročiais, n e į m a n o m a n e i v i e n a v i s u o m e- n ė. Tokie doroviniai tarpusavio ryšiai ir visuomeniniai įpročiai tikrai egzistuoja tarp žmonių net pačiose žemiausiose vystymosi pakopose. Jie sutinkami ir tarp pirmykščių laukinių.
Šie doroviniai ryšiai, apjungę laukinių bendruomenes, buvo sutraukyti dabartinėje visuomenėje, kurioje turtinė įvairių sluoksnių nelygybė, žmonių išnaudojimas ir vergija tapo pačia išsilavinusių tautų gyvenimo esybe. Dorovinės sąvokos, būdingos pirmykščiams žmonėms, nebegali gyvuoti greta šiuolaikinės pramonės, įstatymu paverčiančios valstiečių ir darbininkų vergovę, grobuonišką savo kovą dėl pasipelnymo; jos nebegali sugyventi su prekyba, grindžiama apgavystėmis ir kitų žmonių neišmanymo panauda; su politinėmis institucijomis, kurios siekia įtvirtinti kelių žmonių valdžią visiems likusiems. Tokiose sąlygose negali išlikti jokia dorovė, paremta visų genties žmonių v i e n y b ė s s u p r a t i m u bei s a v i t a r p i o p a g a l b o s poreikiu. Iš tikrųjų, kokios savitarpio pagalbos, kokios kolektyvinės atsakomybės galima susilaukti tarp šeimininko ir darbininko? Tarp žemvaldžio ir valstiečio? Tarp kariuomenės vado ir kareivių, kuriuos jis siunčia į mirtį? Tarp valdančiųjų ir pavaldinių? – Jos nėra ir negali būti.
Todėl ši pirmykštė dorovė, pagrįsta k i e k v i e n o ž m o g a u s s u s i t a p a t i n i m u s u v i s a i s j o g e n t i e s ž m o n ė m i s, – išnyko. Vietoj jos užgimsta fariziejiškos religinės dorovės, kurios apgaulingų samprotavimų (sofizmų) dėka iš esmės siekia pateisinti egzistuojančią vieno žmogaus vergovę kitam žmogui ir pasitenkina tik pačios grubiausios prievartos pasmerkimu. Jos nuima žmogaus atsakomybę visų kitų žmonių atžvilgiu ir uždeda prievolę tik prieš aukščiausiąją būtybę – t.y. prieš nematomą abstrakciją, kurios rūstybę galima sutramdyti tik paklusnumu arba dosniomis dovanomis tiems, kurie sakosi esą jos tarnai.
Tačiau vis glaudesni ir glaudesni santykiai tarp atskirų žmonių, šalių, visuomenių, tautų ir tolimų žemynų ima kelti žmonijai naujus įpareigojimus. Žmogaus teises tenka pripažinti visiems žmonėms, be jokios išimties, ir kiekviename žmoguje, kokios jis bebūtų kilmės ir genties, matyti savo brolį; šio brolio kančios, kad ir kas jas sukeltų, vienodai jaudina visus žmones. Religijos atskyrė žmones; glaudūs tarpusavio ryšiai juos neišvengiamai jungia į bendrą visumą – žmonių giminę. Nykstant religiniams tikėjimams žmogus pastebi, jog tam, kad būtų laimingas, jis turi įsipareigoti ne nežinomai aukščiausiajai būtybei, o v i s i e m s ž m o n ė m s, su kuriais susiduria savo gyvenime.
Žmogus ima suprasti, kad pats vienas laimės nepasieks: kad asmeninės laimės reikia ieškoti v i s ų laimėje – visos žmonijos laimėje. Vietoj neigiančių krikščioniškos dorovės priesakų: „nežudyk, nevok” ir t.t., atsiranda teigiami bendražmogiškos dorovės reikalavimai, nepalyginamai platesni ir nepaliaujamai besiplečiantys toliau. Vietoj Dievo priesakų, kuriuos visada buvo leidžiama pažeisti, kad nuodėmę vėliau išpirktum atgaila, pasireiškia paprastas, bet nepalyginamai gyvybingesnis ir kūrybingesnis vienybės, bendrumo, solidarumo su visais ir kiekvienu jausmas. Ir šis jausmas kužda žmogui: „Jei nori būti laimingas, elkis su kiekvienu žmogumi taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. O jeigu savyje jauti jėgų, meilės, proto ir energijos perteklių, tai atiduok jį visiems, negailėdamas, kitų laimei: šitaip tu surasi didžiausią savo laimę”. Šie paprasti žodžiai – mokslinio mąstymo apie žmogaus gyvenimą vaisius, neturintis nieko bendro su religiniais priesakais, - iškart atveria patį plačiausią erdvę žmonijos tobulinimuisi ir vystymuisi.
Vis labiau ir labiau jaučiama būtinybė pertvarkyti žmonių santykius sutinkamai su šiomis paprastomis ir didingomis idėjomis. Tačiau pertvarka neįvyks ir negalės įvykti, kol mūsų visuomenių pagrindą sudaro žmogaus vergystė kitam žmogui ir vienų viešpatavimas kitiems.
Tūkstančiais pavyzdžių būtų galima įrodyti tai, kas pasakyta. Bet užtenka ir vieno – pačio baisiausio, nes kalbame apie mūsų vaikus. Ką šiuolaikinėje visuomenėje mes darome iš savo vaikų?
Pagarba vaikiškam amžiui yra vienas geriausių žmonijos bruožų. Tačiau ši pagarba nyksta: šiuolaikinėje visuomenėje vaikas tampa paprastu pasipelnymo šaltiniu arba pačių žemiausių aistrų tenkinimo priemone.
Niekur, netgi pačiose primityviausiose Afrikos gentyse, vaikas nėra alinamas nepakeliamu darbu. Visur jis laisvas ir kaupia sau jėgas, kad ir kaip sunku būtų pramisti jo tėvui ir motinai. Išsilavinusiose visuomenėse mes sugebėjome iškreipti netgi ir šį požiūrį į vaikus. Juos uždaro fabrikuose arba dirbtuvėse ir verčia alinamai dirbti dėl duonos kriaukšlės, - nepaisant tų visų globėjiškų įstatymų, kuriuos laikas nuo laiko leidžia mūsų įstatymdaviai. Besilankydama Masačiusetso valstijoje Amerikoje, Emma Brown kiekviename fabrike rado ištisus būrius vaikų, o kiekvienos šios mažos būtybės išvaizda bylojo, kad liesutėliame kūne jau vystosi visokiausių ligų užuomazgos: mažakraujystė, kaulų ligos, džiova. K e t u r i a s d e š i m t k e t u r i p r o c e n t a i , t.y. beveik pusė visų fabrikų darbininkų šioje dievobaimingoje Amerikos valstijoje – tai m a ž e s n i n e i p e n k i o l i k o s m e t ų vaikai. Ir moka jiems tik ketvirtadalį to, ką uždirbtų suaugęs darbininkas.
Ir tas pats – visur! Po kiekvieno sprogimo Anglijos anglies kasyklose tarp žuvusiųjų būna ir jaunesnių nei 12 metų berniukų. Tirštos nuo žmonių kurortų pakrantės ir prašmatnios sostinių gatvės naktį perpildytos vaikais, drebančiais iš šalčio vėjyje, pardavinėjančiais laikraščius ir norinčiais užsidirbti dvi ar tris kapeikas. Anglijos audimo fabrikuose dirba 45 560 jaunesnių nei 13 metų mergaičių ir 40 560 – berniukų. Nuo trylikos metų mergaitės jau dirba visą dieną lygiai su suaugusiais, t.y. po dešimt ar vienuolika valandų per parą, nevedama netgi jokia atskira apskaita: jos priskaičiuojamos prie 610 600 „moterų”. Nesunku suprasti, kodėl visuose Anglijos audimo fabrikuose dirba tik 327 000 vyrų. Likusieji darbininkai – „moterys”, t.y. daugiausia 13-metės arba dar jaunesnės mergaitės ir merginos, nes šeimininkai itin mielai pastato prie staklių ir vienuolikmetį vaiką. Užtai reikia pamatyti šitas mergaites: dauguma jų pagal ūgį ir jėgą – visiški vaikai, net ir tada, kai joms teko pažinti, ką reiškia motinystė.
Štai ką su savo vaikais daro išsilavinusi visuomenė. Kūdikiai siaubingiausiai mušami tose valstybėse, kurios turi pačias laisviausias politines įstaigas ir pakankamai įstatymų, parašytų neva tam, kad apgintų darbininkus. Apie Rusiją neverta net kalbėti.
Mokyklinį išsilavinimą suvesdami į patį rutiniškiausią apmokymą, kuris niekaip neskatina gerų jaunatviškų siekių, būdingų daugeliui vaikų tam tikrame amžiuje, mūsų valdovai padarė taip, kad bet kuris jaunuolis, būdamas nors mažumėlių mažumėlę nepriklausomas, poetiškas ir išdidus, ima nekęsti mokyklos ir užsidaro savyje arba savo jaunatviškus siekius įgyvendina kokiu nors apgailėtinu būdu. Poezijos, kurios nesuteikia gyvenimas, jie ieško romanuose; prisikemša galvas tos purvinos literatūros, kuria perpildyti buržuazijos leidžiami laikraščiai ir baigia taip, kaip jaunasis Lemaitre’as, perpjovęs gerklę ir išskrodęs vidurius kitam vaikui, kad taptų „garsiu žudiku”. Kiti pasiduoda įvairiausioms nuodėmėms. Ir tik vaikai iš „palaiminto viduriuko”, t.y. tie, kurie nepažįsta nei siekių, nei aistrų, sėkmingai užbaigia mokyklą be jokių nuotykių. Šitie „nuosaikūs ir tvarkingi” savo laiku taps geradėjais buržua. Jie nekurstys gyvenimo laužo, nekniauks nosinaičių iš praeivių kišenių, o „sąžiningai” apvoginės savo klientus; aistros bus jiems svetimos, tačiau ant jų pečių laikysis visas gatvės turgus; jie lindės savo baloje ir piktai rėkaus „Nubausk jį” kiekvienam, kuris išdrįs sudrumsti jų liūną.
Taip auklėja berniukus. Mergaites gi buržuazija, ypač prancūziška, tvirkina nuo pat mažų dienų. Kvailiausios knygutės, lėlės, aprėdytos kaip kamelijos, ir pamokantys motinos pavyzdžiai – visa tai kartu paėmus padaro iš mergaitės moterį, pasiruošusią parsiduoti tam, kuris daugiau sumokės. Tada tas vaikas jau nebesisvaido jokiomis paikystėmis: darbininkų vaikai su pavydu nužvelgia tokią brangiai aprengtą palaido būdo lėlytę. Dar blogiau, jei jos motina – sąžininga buržujė. Jei mergaitė nėra kvaila, ji greit įvertins dviveidę motinos moralę, kurią liudija tokie pamokymai: „Mylėk savo artimą ir apiplėšinėk jį kiek tik gali. Būk geradėjiška, bet tik iki tam tikros ribos” ir t.t., ir – dusdama tokioje aplinkoje, gyvenime nerasdama nieko gražaus, pakilaus ir patrauklaus, ji atsiduos pirmam sutiktam, kad šis tik patenkintų jos prabangos poreikius.
Atsirinkite tokius faktus, apmąstykite jų priežastis ir pasakykite patys: argi mes neteisūs teigdami, jog reikalinga gili revoliucija, nušluosianti visas tas šiuolaikinėje visuomenėje susikaupusias šlykštybes ir sukrėsianti jos pamatus?
Kol pas mus išliks žmonių kasta, nuolat dykaduoniaujanti ir teigianti, jog jie reikalingi, kad mus valdytų, – tol šie dykaduoniai bus užkrėstos moralės šaltinis mūsų visuomenėje. Dykaduoniaujantis žmogus, amžinai ieškantis naujų pramogų, tas, kurio solidarumą su kitais žmonėmis nužudo pačios jo gyvenimo sąlygos, – toks žmogus visada pasižymi grubiais jausmais: jis būtinai apdergs viską, prie ko tik prisilies. Su savuoju kietai prikimštu kapšu ir grubiais instinktais jis tvirkins moterį ir vaiką: jis tvirkins meną, teatrą ir spaudą – jis tai jau padarė; jis parduos savo tėvynę priešui, parduos jos gynėjus; kadangi jis pernelyg bailus, kad lįstų į muštynes, tai tą dieną, kai maištą sukėlusi liaudis privers jį drebėti dėl savo kapšo – vienintelio malonumų šaltinio, - jis pasiųs samdinius, kad šie sumuštų geriausius savo tėvynės žmones.
Kitaip būti negali: čia niekuo nepadės jokie šventraščiai ir doroviniai pamokslai. Vargas ne dėl tabako ar bedievystės, kaip mano Tolstojus, o dėl pačių visuomenės gyvenimo sąlygų ir pobūdžio. Užkratas slypi giliai užkastas pačiame šeimos židinyje, kurį kursto kitų žmonių išnaudojimas. Ir šį užkratą reikia būtinai išnaikinti, nesvarbu, kad naikinti teks ugnimi ir kalaviju. Jokių abejonių kilti negali. Juk reikia gelbėti tai, kas žmonijai visų brangiausia: jos visuomeninio gyvenimo dorovę.
Iš rusų k. vertė Darius Pocevičius
Кропоткин П.А. „Речи бунтовщика”, Пб.-М., 1921.
