Jei nori naudotis ginklais, daryk taip, kad jie padidintų tavo galimybes išgyventi. Galimybė pačiam viską nuspręsti yra vienas iš slapto laisvės kovotojo privalumų. Tu pats spręsi apie galimą riziką ir savo išlikimo galimybes. Joks lyderis nepasiųs tavęs į savižudišką operaciją kuri atneš jam sėkmę, o tu liksi gulėti negyvas.


      Išlikti – pirmoji slapto laisvės kovotojo taisyklė

      Tu nenori įkliūti. Tu nori padaryti didžiausią žalą priešui su mažiausia rizika sau.

      Prieš pereinant prie diskusijos apie taktiką, reikia aptarti keletą esminių principų, kaip padidinti poveikį ir sumažinti riziką. Prisilaikydamas šių principų paveiksi engėją ir priversi jį suteikti daugiau laisvių kiekvienam. Tuo pačiu padidinsi savo šansus išlikti ir mėgautis pasiekta nauda.


      Būk slaptas laisvės kovotojas, o ne teroristas

      Per pastaruosius keturiasdešimt metų buvo nemažai nesusipratimų vartojant žodžius „teroristas“ ir „terorizmas“. Tą painiavą tikslingai sukūrė politikai, norėdami parodyti, kad jų požiūriu tai yra teisinga, o tų kitų vyrukų – neteisinga. Todėl mūsų šlovingieji lyderiai bet kokią prievartą, kylančią iš tų, su kurių politika jie nesutinka, vadina teroro aktu.

      Iš tikro, kuo skiriasi Afganistano valstietis, perpjaunantis gerklę rusų kareiviui, ir graikų politinis aktyvistas, darantis tą patį Graikijoje įsikūrusiam Amerikos kareiviui? Skirtumas slypi politikoje, o ne veiksme.

      Politiniais terminais klaidingai apibrėždami prievartos veiksmus, mūsų lyderiai ne tik klaidina visuomenę, bet ir sukelia painiavą savo galvose.

      Pernelyg dažnai toks melas trukdo teisingai reaguoti į visame pasaulyje vykstantį įvairaus pobūdžio smurtą. Mūsų lyderiai apie karo veiksmus kalba kaip apie kriminalinius teroro veiksmus, o apie teroro veiksmus – kaip apie karą.

      Geriausias pavyzdys – neseniai vykusi Irano įkaitų krizė. Tai buvo aiškus ir paprastas karo veiksmas, kurį rėmė Irano vyriausybė. Bet prezidentas Karteris į jį reagavo kaip į prieš niekuo dėtus civilius nukreiptą teroro aktą. Nieko nuostabaus, kad jokio sprendimo jis taip ir nerado, Amerikos žmonės galiausiai pašalino jį iš valdžios.

      Kažkas mūsų lyderiams turėtų paaiškinti tikrą skirtumą tarp dviejų smurto veiksmų, vykdomų siekiant politinių tikslų – karo veiksmų ir teroro veiksmų.

      Karo veiksmai nukreipti prieš politinio priešo tarnautojus, įstaigas ir struktūrą. Taikiniai paprastai būna militaristiniai, bet ne visada. Kai kliudomi civiliai taikiniai, paprastai tai būna turintys politinę galią ar dirbantys armijai pareigūnai. Teisėtų karo veiksmų metu visada stengiamasi kiek įmanoma išvengti pašalinių civilių aukų.

      Teroras yra smurtas prieš atakuojamos vyriausybės ir policijos valdyme nedalyvaujančius civilius. Teroristai mano, kad teroro veiksmų įbauginti žmonės privers savo vyriausybes sutikti su teroro veiksmus vykdančių asmenų reikalavimais. Tai silpna teorija. Ir ji neveikia. Beveik visada teroru užsiima nepopuliarios politinės grupės, savo tikslų negalinčios pasiekti rinkimais ar karo veiksmais. Negalėdamos laimėti karo, jos pereina prie teroro ir savo priešu paverčia visą pasaulį.

      Nežiūrint to, kokie atstumiantys bebūtų smurtaujančios grupės ar asmens politiniai tikslai, ne jie lemia, ar tai bus vadinama teroru, ar karu. Tai lemia pasirinkti taikiniai.

      Afganų sukilėlių ataka prieš rusų karinį konvojų yra karo veiksmas, o nuolatinis valstiečių kaimų bombardavimas manant, kad ten slepiasi maištininkai, yra teroras. Apgalvotas britų kareivių, tarnaujančių Šiaurės Airijoje žudymas, yra karas, o perpildytų barų ir restoranų bombardavimas yra teroras.

      Teroristas atliks kraštutinius smurto veiksmus tam, kad tu elgtumeisi taip, kaip jam reikia. Laisvės kovotojas smurtaus tik bandydamas užsitikrinti savo paties laisvę. Teroristas nori, kad padėtum jam pasiekti jo politinius tikslus, o šie paprastai atima laisvę kitiems žmonėms. Laisvės kovotojas tenori būti paliktas ramybėje ir mėgautis savo laisve.

      Bet kuris žmogus, tikrai tikintis laisve, niekada neturėtų pritarti ar dalyvauti teroro veiksmuose. Tikras laisvės kovotojas savo smurtą turėtų nukreipti tik prieš tuos, kurie tiesiogiai riboja jo laisvę.

      Tai ne tik filosofinis, bet ir praktinis klausimas.


      Teroristai nelaimi niekada. Laisvės kovotojai kartais laimi

      Paprasti piliečiai bijo teroristų. Dauguma bijo taip stipriai, kad atsisakytų bet kokios laisvės mainais už vyriausybinę apsaugą nuo teroro veiksmų.

      Tai aiškiai matyti iš visuomenės reakcijos į lėktuvų grobikus. Nei viena politinė grupė nepasiekė savo tikslų grobdama lėktuvus. Tų kelių žmonių pastangos būdavo visiškai nesėkmingos. Iš kitos pusės, visa keliaujanti visuomenės dalis džiugiai atsisakė savo teisių, saugančių nuo kratų ir konfiskavimo. Ji stropiai išsirikiavo prieš oro uostų saugumo agentus, kad jų lėktuvo niekas nepagrobtų.

      Būdamas laisvės kovotoju, tu nori persekioti tavo laisvę atėmusius niekšelius. Tuo pačiu metu tu nori būti tikras, kad nesužeisi nei vieno šalia esančio paprasto piliečio. Nors ir pyktum ant jų dėl bendradarbiavimo su pavergėjais, neleisk, kad kartu su tikrai blogais vyrukais nukentėtų ir keli paprasti žmonės. Net jei jie ir yra geri piliečiai, daugelis jų nemėgsta pavergėjų ne mažiau už tave. Kol nenukentės nuo tavo veiksmų, jie, nors ir neturėdami pakankamai drąsos patys veikti, slapčia linkės tau sėkmės.

      Tą realiai patyriau Pietų Azijoje aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Dirbau darbą, netiesiogiai susijusį su šalies pastangomis nugalėti maištininkus.

      Mes, amerikiečiai, priešus visada vadinome komunistų teroristais, bet dabar žinau, kad tai nebuvo teisingas apibūdinimas. Jie buvo komunistai, bet toje šalyje jie itin stengėsi, kad nenukentėtų civiliai gyventojai. Jie norėjo, kad civiliai būtų jų pusėje, o ne ieškotų valstybės apsaugos. Todėl jie kariavo karą, kuris nėra terorizmas.

      Kartą keliavau autobusu iš vieno miesto į kitą. Kiti keleiviai buvo vietiniai valstiečiai, verslininkai, studentai ir namų šeimininkės. Buvau apsirengęs paprastais rūbais, todėl tikriausiai visi manė, kad esu koks nuo įprastų maršrutų nukrypęs turistas ar Taikos korpuso savanoris.

      Autobusas važiavo per vietovę, kurioje veikė sukilėlių būrys. Nei aš, nei kas nors kitas negalvojo, kad kelionė yra pavojinga. Mes žinojome, kad sukilėliai niekada nebuvo užpuolę civilinio transporto. Už posūkio pamatėme, kas liko po surengtos pasalos. Sukilėliai prieš dvidešimt minučių buvo užpuolę tuo pačiu keliu važiavusį sunkvežimį, pilną policininkų. Į sunkvežimį pataikė raketa, jis nulėkė nuo kelio ir apvirto. Jis vis dar liepsnojo. Mirusių ar mirštančių policininkų kūnai buvo išsibarstę po visą kelią. Gerta kūnų nesimatė ginklų. Sukilėliai susirinko juos prieš pasitraukdami į džiungles.

      Autobusas sumažino greitį, bet nesustojo. Visi autobuso keleiviai spoksojo pro langus. Kažkas autobuse džiaugsmingai šūktelėjo, tuoj prisijungė dar keli. Sėdėjau apstulbintas. „Dieve mano!“ – pagalvojau, – „Mes esame čia tam, kad padėtume tiems žmonėms apsiginti, o jie sveikina komunistus“. Žinojau, kad vietinė policija nėra per daug gerbiama. Policininkai buvo korumpuoti, šiurkštūs ir labiau rūpinosi savo kišenių pripildymu nei visuomenės apsauga, bet mes, amerikiečiai, niekada nemanėme, kad jie taip nekenčiami. Būtent ten ir tada aš supratau, kad karas pralaimėtas.

      Tuo istorija dar nesibaigia. Maždaug už dvidešimties mylių pravažiavome pro skubantį mažą armijos konvojų. Konvojus vyko gelbėti policininkų, nors ir buvo per vėlu. Autobusas pasitraukė į kelkraštį, kad netrukdytų konvojui. Ir vėl pasigirdo džiaugsmingi šūksniai, tik šį kartą šaukė visas autobusas. Jie sveikino savo armiją.

      Tada aš visai susipainiojau. Paklausiau bendrakeleivių, kas čia vyksta. Atsakymas buvo paprastas. Nors visi nekentė policijos, tačiau jiems patiko nacionalinė armija. Nei vienam iš jų neteko paklusti armijos nurodymams. Niekas iš armijos jų neapvoginėjo, neprievartavo jų dukterų ir nedraudė jiems mėgautis paprastais kaimo malonumais (pavyzdžiui, lošti iš pinigų ar gerti nelegalų spiritą). Dar daugiau, armijos karininkai buvo mėgiami, o armijos vadas – labai populiarus karalius.

      Prireikė dar dvylikos metų, kol ši Pietų Azijos šalis pagaliau įveikė komunistinį pasipriešinimą ir nuo sąlyginai palankios karinės diktatūros perėjo prie ribotos demokratijos. Vyriausybės lyderiai net sugebėjo šiek tiek apvalyti policiją. Dauguma gyventojų mano, kad jie yra pakankamai laisvi, bent jau tiek, kad nematytų prasmės ginkluotam maištui.

      Taigi jei nori būti laisvės kovotoju, rinkis tik tuos taikinius, kurie daro žalą paprastam piliečiui ir yra labiausiai nekenčiami.

      Jokiomis aplinkybėmis nesiimkite šioje knygoje rekomenduojamų veiksmų, kol visiškai neįsitikinsite, kad nenukentės nė vienas nekaltas civilis. Koks bebūtų svarbus generolas, nemeskite granatos į perpildytą restoraną, jei galite sužeisti paprastus piliečius. Nenaikinkite vyriausybinių įrašų, jei dėl to žmonės nebegalės susigrąžinti savo mokesčių. Slaptas laisvės kovotojas nekelia pavojaus paprastiems piliečiams. Nepakenks tai pakartoti dar ir dar kartą.

      Kol kovosi tik su tikslinėmis grupėmis, paprastas pilietis slapta sveikins tave. Jis taip pat piktinsis ir prieštaraus, kai tave norės sugauti ir sustabdyti vyriausybės vykdomomis saugumo priemonėmis. Bet kai tik pradėsi kenkti paprastiems piliečiams, jie išsirikiuos prie vyriausybės, norėdami bendradarbiauti ir atsisakyti savo laisvių vien tam, kad tave sustabdytų.


      Žinok ir veik pagal savo galimybes

      Jei neturi karinės patirties ir niekada nepataikei į taikinį iš šimto jardų, nebandyk automatu ar snaiperio šautuvu nužudyti rusų pulkininko. Jei visada nekentei bėgioti, neplanuok asmeninės atakos prieš vyriausybinį objektą, po kurios reiks bėgti tris mylias mišku. Jei niekada nebandei prijungti detonatoriaus, net nebandyk vogti dinamito, kad galėtum susprogdinti karinį konvojų.

      Visa šitos knygos esmė – tai noras įtikinti daugybę piliečių, norinčių būti laisvais, kad jie prisidėtų prie kovos už laisvę tik įvertinę savo galimybes. Jų indėlis bus svarbus, jei tą patį darys ir kiti laisvę mylintys piliečiai.

      Todėl jei nusprendei tapti slaptu laisvės kovotoju, pirmas dalykas, ką tau reikia padaryti, – atsisėsti ir įsigilinti į save, pergalvoti savo privalumus ir įvertinti trūkumus. Tada gali pradėti protingai planuoti savo veiksmus ir džiaugtis rezultatais.

      Prie apribojimų, susijusių su fizine sveikata, patirtimi bei protu, prisideda geografiniai, šeimos ir darbo apribojimai. Numatoma veikla labai stipriai priklausys nuo to, kur gyveni ir kur dirbi.

      Pavyzdžiui, jei gyveni nuošalioje kaimo vietovėje, netoli poilsiavietės, kur šiek tiek atsipūsti mėgsta aukšto rango vyriausybiniai pareigūnai, tai palaukus tris dienas tau galbūt pasitaikys puiki proga nukalti šlykštų komisarą, pasivaikščiojimo metu papuolusį į tavo optinio taikiklio akiratį. Bet tu tik švaistytum savo laiką mieste, autobuso stotelėje mėtydamas antivyriausybines proklamacijas. Tokio tipo propagandą palik miesto vaikams. Daryk tai, ką moki geriausiai.

      Pagrobęs svarbią bylą, kuri, tarkime, atspindi pinigų judėjimą generolo valdomame rajone, gali kelioms dienoms sukelti moralinį chaosą tarp karininkų ir pristabdyti vykdomą operaciją. Bet tam, kad atliktum tokį triuką, arba, dar geriau, pradangintum savo mokesčių bylą, tau nepakaks tiesiog įeiti į įstaigą iš gatvės. Norėdamas turėti tokią galimybę, tu turėsi dirbti tokioje įstaigoje tarnautoju ar sekretoriumi.

      Ir negalvok, kad nėra reikalo plėsti savo galimybes, ypač jei tu vis dar džiaugiesi turimomis laisvėmis, dėl kurių tau vieną dieną gali tekti ir pakovoti.


      Niekada atvirai nekovok su valdžia

      Žmonės, dalinantys įsakymus, mėgsta kovą. Jie mėgsta šūvius. Jiems patinka išsitraukti ginklą ir suimti žmones. Jiems patinka malšinti riaušes. Jie mėgsta rezonansinius teismus, susilaukiančius ypatingo spaudos dėmesio, ypač tada, kai jiems pavyksta pakarti kokį nors seilių. Jiems tai galimybė parodyti savo galią. Jie įrengs sulaikymo stovyklas, įsigys riaušių malšinimo įrangą, suburs slaptą policiją ir visą nacionalinę armiją, paruoštą persekioti tuos, kurie drįsta atvirai priešintis vyriausybei.

      Atviras, taikus pasipriešinimas gali būti efektyvus demokratinėje vyriausybėje ar net palankioje diktatūroje. Bet beveik niekada neveikia totalitarinėje valstybėje ar karinės okupacijos sąlygomis.

      Kai tik tave priskirs prie pavojingų, būsi nuolatos stebimas, o galimybė ką nors nuveikti ir likti nepagautu bus lygi nuliui. Slaptas laisvės kovotojas turi būti nematomas žmogus, apie kurį vyriausybė niekada nepagalvos, kad jis leidžia laiką planuodamas, kaip jai pakenktų.

      Tai reiškia, kad norint tapti slaptu laisvės kovotoju, nereikia jungtis prie protesto grupių, rėžti kalbų sankryžose ar lakstyti su minia, svaidančia akmenis į policijos automobilius. Tu turi atrodyti kaip geras pilietis.

      Jei slaptas laisvės kovotojas vengia atviros kovos, tai dar nereiškia, kad jis taip trokšta būti geru piliečiu, kad išduotų save bendradarbiavimo su tais niekšeliais vardan. Ko tu trokšti daugiausiai, tai kiek įmanoma ignoruoti vyriausybę. Niekada savanoriškai nedaryk to, kas vienu ar kitu būdu padėtų vyriausybei.

      Nusukinėk mokesčius, bet daryk tai gudriai. Jei įmanoma, daiktus įsigyk nelegaliai arba juodojoje rinkoje. Brakonieriauk. Bet kokia pasitaikiusia proga leisk savo vaikams neiti į mokyklą, ypač jei mokytojai skleidžia valstybinę propagandą. Nepildyk jokių dokumentų ir nepateikinėk informacijos apie save, nebent šalia stovintis valstybės pareigūnas to reikalautų. Nesavanoriauk jokiose valstybės veiklose nežiūrint to, kokios naudingos jos būtų. Nemažink šildymo temperatūros, nebent pasidarys karšta, ir neišjunk šviesų nakčiai, jei gali susimokėti už elektrą. Tarkime, pro užtvanką prasiveržė vanduo ir jie prašo visus piliečius padėti užtaisyti pralaužą. Vagianti laisvę vyriausybė neturėtų susilaukti jokios pagalbos. Tegu jie samdo žmones tampyti smėlio maišus.

      Savaime aišku, kad totalitarinėje valstybėje kas nors pasibels į jūsų duris ir, atkišęs ginklą, privers jus savanoriauti. Kai taip atsitiks, neprieštarauk. Eik, bet pradėk galvoti apie saugaus visos operacijos sabotavimo galimybes. Tu gali apsimesti dirbančiu, bet iš tikro nieko neveikti, kai niekas nemato, gali paskandinti įrankius dumble, gali dairytis aplink besimėtančių įrankių, kuriuos būtų galima sulaužyti, pamesti, paslėpti ar pavogti.

      Niekada neišduok šalia dirbančio žmogaus. Kuo daugiau laiko bus skiriama nereikšmingų nusikaltimų išaiškinimui, energetinių krizių įveikimui, juodosios rinkos naikinimui ir narkotikų prekeivių gaudynėms, tuo mažiau laiko liks tokių žmonių kaip tu medžioklei.


      Susidūręs su vyriausybe, visada neik savo kaltę ir apsimesk nieko nežinančiu

      Sunku patikėti, kiek žmonių per savo ilgą liežuvį atsiduria kalėjime. Net JAV, kur veikia apsauga nuo liudijimo prieš save patį, dauguma žmonių atsidūrė kalėjimuose todėl, kad per daug kalbėjo.

      Jei gyveni totalitarinėje valstybėje ir vengi atlikti savo pilietines pareigas, anksčiau ar vėliau koks nors valstybės pareigūnas pasidomės, kodėl taip elgiesi. Protingas žmogus tokioje situacijoje tampa kvailiausiu šalies piliečiu. Jis neskaitė laikraščių, neklausė radijo, jis neturi jokio supratimo apie tai, kas vyksta. Bet jis myli vyriausybę ir nori atlikinėti savo pilietines pareigas.

      Atsakydamas į konkretų klausimą, jis pateiks kiek įmanoma mažiau informacijos. Jei tik yra mažiausia galimybė, jis atsakys neteisingai. Jis niekada nekalbės apie tai, ko nebuvo klausta. Jis atsakinės mandagiai, o jo tonas ar laikysena rodys jo begalinį norą bendradarbiauti.

      Viskas atrodo taip paprasta, bet neįtikėtinai daug žmonių nesugeba laikytis šių patarimų. Gudrus policininkas, suktas IRS agentas ar geras detektyvas panaudoja mažą, beveik visada suveikiančią gudrybę. Savo aukai jie užduoda klausimą. Nesvarbu, ką atsako nelaimėlis, jie sėdi ir laukia tęsinio. Devyniais atvejais iš dešimties prigriebtasis vyrukas neatlaiko tylos ir pradeda kalbėti bei dalintis informacija. Tai informacija, kurios dėka jis atsidurs už grotų arba prirašys dar vieną nulį prie savo pajamų mokesčio sumos.

      Jei nori būti slaptu laisvės kovotoju, išmok laikyti liežuvį už dantų. Šypsokis ir stebeilykis į tos siurbėlės veidą. Gali būti, kad jis irgi neatlaikys tylos ir leptelės ką nors, kas vėliau tau pravers. Jei tavęs klausia, pavyzdžiui, kodėl neužpildei mokesčių deklaracijos, neatidavei ginklo, nepasirūpinai licenzija radijo aparatui ar nedeklaravai grūdų derliaus, sakyk, kad nežinojai, jog reikia, ir pažadėk, kad tučtuojau viską sutvarkysi.

      Apsimesti nežinančiu paprastai padeda ne todėl, kad valdžia patiki tavo nekaltumu, o todėl, kad ji susidaro nuomonę, jog esi kvailas. Visi pasaulio autoritarinio valdymo šalininkai mano, kad vidutinis pilietis yra toks kvailas, kad nesugeba ką nors savarankiškai nuspręsti.

      Kai turite reikalų su vyriausybe, apie tai neverta diskutuoti. Tegu jie mano, kad tavo akyse Mortimeris Snerdas (TV šou veikėjas) yra genijus. Gal būt tai sutrukdys jiems suprasti, kas iš tikro tu esi.


      Pasiruošk iš anksto

      Išlikimo sąjūdžiai daug laiko, pastangų ir pinigų skiria tam, kad pasiruoštų išgyventi žlugus visuomenei. Jie mano, kad netrukus įvyks visiškas ekonominis ir politinis krachas, po kurio įsigalės anarchija. Subyrėjus maisto paskirstymo struktūroms, miestų gyventojai kentės nuo masinio bado, o klajojančios gaujos naršys po šalį, ieškodamos ir kovodamos dėl maisto likučių.

      Pagal įprastą scenarijų po branduolinio karo nei viena pusė nelaimės, abiejose pusėse bus sunaikintos visos vyriausybinės struktūros. Kita svarstoma galimybė – gamtinės katastrofos (pvz., į žemę atsitrenkus didžiuliam asteroidui). Kai kurie net pranašauja chaosą, sukeltą politinių ir ekonominių sukrėtimų dėl vyriausybės klaidų, panikos bankų sektoriuje ir didžiulio ekonomikos nuosmūkio, suplakto su rasine ir etnine neapykanta.

      Žinoma, gali nutikti visko, tad išlikimo sąjūdžiai tam protingai ruošiasi. Bet paskutinių trijų šimtų metų istorijos pavyzdžiai rodo, kad totalinio žlugimo nebus. Anksčiau ateidavo ginkluoti galvažudžiai, paimdavo valdžią ir sukurdavo naują tvarką. Visais atvejais, išskyrus Japonijos ir Vokietijos okupaciją po II Pasaulinio karo, nauja tvarka buvo mažiau laisvesnė nei iki „išlaisvinimo“. Dvidešimtajame amžiuje totalines ekonomikos ir politikos griūtis patyrė dvi šiuolaikinės valstybės: Rusija – 1916 m. ir Vokietija – apie 1930 m. Pažiūrėk, kokios vyriausybės atsirado po to.

      Kartu su branduolinių ginklų košmaru atsiranda naujas pavojus. Kasandros pranašystės gali išsipildyti. Po katastrofos išgyvenę amerikiečiai gali atsidurti branduolinio konflikto nuniokotoje šalyje.

      Numanomas chaosas turbūt neprasidėtų net tada. Mūsų nuostabieji Vašingtono išminčiai jau turi tokiai situacijai pritaikytą veiksmų planą. Visų pirma, jie pasirūpino, kad atsidurtų tarp tų išgyvenusių. Mūsų nacijoje geriausiai pasiruošusi išgyventi išrinktos valdžios viršūnėlė ir jos parinkti žmonės. Gelbėdamiesi nuo netikėtos branduolinės atakos prieš Vašingtoną, jie savo malūnsparniais ir reaktyviniais lėktuvais pasitrauks į kalnų slėptuves. Iš ten bus palaikomas ryšys su visomis išlikusiomis karinėmis pajėgomis. Kai tik dūmai prasisklaidys, jie vėl pasirodys ir užims valdžią. Jų pačių kvailumo dėka įvykusią branduolinę katastrofą jie panaudos kaip priežastį padėti ant lentynos Konstituciją.

      Išlikę žmonės kovos ne su maisto, atsargų ir ginklų ieškančiomis buvusių kaimynų gaujomis. Jie kovos su organizuotais kariniais daliniais, vyriausybės pasiųstais konfiskuoti jų gėrybes „bendram labui“.

      Esu įsitikinęs, kad didžiausias ateities pavojus yra ne chaosas, o totalitarinės vyriausybės primestas visiškas laisvės praradimas. Šis košmaras gali būti primestas karine jėga po netikėtos branduolinės atakos, jį gali primesti mūsų išrinkti pareigūnai, panaudoję bet kurią iš numanomų katastrofų kaip priežastį atimti laisvę.

      Aš visiškai įsitikinęs tokio scenarijaus galimybe ir manau, kad kiekvienas mylintis laisvę Amerikos pilietis turi ruoštis tuoj pat pradėti kovą dėl laisvės. Todėl ir rašau šią knygą. Jei pakankamas žmonių skaičius kovos ne organizuotose grupėse, o kaip laisvi individai, mes atgausime laisvę. Demonstruodami savo pasirengimą mes galbūt taip išgąsdinsime pavergėjus, kad mums net nereikės kovoti.

      Tai nereiškia, kad išlikimo sąjūdžiai tik veltui švaisto savo laiką, pastangas ir pinigus. Beveik viskas, kam jie ruošiasi, pravers mano nusakytoje situacijoje. Jų pasiruošimas išgyventi chaoso sąlygomis padės jiems tapti slaptais laisvės kovotojais. Jei ir pareikščiau kokią kritiką jų pastangų atžvilgiu, tai ji būtų tik dėl per didelio viešumo. Didelė tokių žmonių dalis bus lengvai atpažinta ir sutvarkyta valdančiųjų.

      Pažiūrėkime, pavyzdžiui, į mormonus. Kiekvienas šioje šalyje žino, kad geras mormonas turėtų sukaupti maisto atsargų vieneriems metams. Įvykus krachui, vietinis karinio diktatoriaus atstovas peržiūrės pavaldžių žmonių sąrašus.  Po savaitės mormonai kartu su kitais stovės eilėse prie sriubos, tik tiek, kad tai bus jų pačių sriuba.

      Daugybė žmonių, kuriuos išlikimo sąjūdžiai nurašo kaip tam tikrų nelaimingų atsitikimų aukas, mano numatomame scenarijuje išliks gyvi ir sveiki. Ypač tie, kurie gyvena miestuose. Jie vis dar gyvens savo namuose, butuose ir vis dar turės savo nuosavybę. Dauguma vis dar kasdien eis į darbą. Vienintelis prarastas dalykas bus jų laisvė. Tokie miesto žmonės, jei jie pasiruošę, vaidins lemiamą vaidmenį kovoje dėl laisvės atgavimo. Vidutinis miestietis faktiškai turės žymiai daugiau galimybių kovoti nei rajono gyventojas, nes jis bus arčiau pavergėjo.


      Kaip tapti slaptu laisvės kovotoju?

      Taigi kaip rengtis tapti slaptu laisvės kovotoju? Visų pirma, niekam nesakyk, kad tu tai darai. Antra, pagalvok, ką galėtum nuveikti atsižvelgdamas į savo galimybes. Pradėk ruoštis rinkdamas informaciją ir kaupdamas įrangą.

      Žemiau pateikiamas sąrašas tėra tik pasiūlymai ir tikrai neapima visumos. Slapto laisvės kovotojo strategijos puikumas glūdi kiekvienos operacijos individualume. Tai viena iš savybių, dėl kurios tironui beveik neįmanoma apsiginti nuo slapto laisvės kovotojo.

      1. Ginklai. Manau, kad kiekvienas laisvę mylintis amerikietis turėtų gerai išmanyti šaunamuosius ginklus ir turėti keletą jų savo žinioje. Jei dėl kokios nors priežasties taip nėra, tegu tai tampa tavo prioritetu.

      Nauja totalitarinė vyriausybė visų pirma bandys surinkti visus privačiose rankose esančius ginklus. Taigi turėk bent vieną ginklą, o gal ir daugiau, kurie neužregistruoti tavo vardu ar adresu. Tai nėra taip sunku kaip atrodo, ypač kalbant apie medžioklei skirtus ginklus.

      Našlės, senukai, žmonės, kurie jau nebemedžioja ir turi finansinių sunkumų, dažnai siūlo parduoti naudotus šautuvus ar net pistoletus. Kartais tokie ginklai būna pakankamai seni ir neregistruoti nuo pat jų įsigijimo datos. Jei jie ir būtų registruoti, žmonės, pardavinėjantys savo naudotus ginklus, paprastai neprašo dokumentų ir nesivargina užsirašyti pirkėjo vardo.

      Net jei visus savo ginklus įsigijai iš legalaus prekeivio ir užpildei visas reikalingas formas, vis dar gali užsimaskuoti persikeldamas į kitą vietą. (Atmink, kad vidutinis amerikietis keičia gyvenamą vietą kas ketveri metai.) Nepalik naujo adreso paštui, vietos pareigūnams, nuomotojui, kaimynams ar naujam gyventojui. (Yra ir daugybė kitų priežasčių, dėl ko verta taip elgtis.) Nepamiršk po ranka turėti ir pakankamai amunicijos, pirktos mažais kiekiais skirtingose vietose.

      Neužtenka tik įsigyti šaunamąjį ginklą ir išmokti juo naudotis. Išsiaiškink, kaip jie pagaminti, kaip atlikti nesudėtingus remonto darbus. Taip pat atkreipk dėmesį į savadarbius šaunamuosius ginklus. Paauglių gaujos miestuose tokius ginklus naudoja jau keturiasdešimt metų. Jei iš plieno vamzdžio, startinio pistoleto ir automobilio kameros gabalo jie sugeba pasigaminti tikromis kulkomis šaudantį ginklą, vadinasi, sugebėsi ir tu. Tą išmokti reikia anksčiau nei tau to prireiks.

      Geriausias šaunamasis ginklas yra ginklas su duslintuvu. Nors kai kurie skaitytojai ir nenorės tokio daikto įsigyti ir laikyti namuose jau dabar, bet jie bent jau turėtų perskaityti keletą gerų knygų apie duslintuvus, ypač tokių, kuriose pateikiamos instrukcijos, kaip jį pasigaminti pačiam namų dirbtuvėje. Net jei ir nenori gaminti duslintuvo dabar, turi išmokti, kaip tai padaryti. Įsitikink, kad saugioje vietoje turi visas tam reikalingas medžiagas.

      Neatsisakyk ir kitų potencialių ginklų. Jei norėčiau nužudyti vietinį diktatorių, jei tik būtų galimybė, rinkčiausi .45 kalibrą su duslintuvu, o ne arbaletą. Tačiau gali ateiti toks laikas, kai pastaruoju metu išpopuliarėjęs pistoleto dydžio arbaletas bus vienintelė galimybė.

      Nepamiršk susipažinti su kitais lengvai slepiamais ginklais, naudojamais artimoje kovoje, – peiliais, ledo kirtikliais, kardais ir kirviais. Rinkdamasis ginklus būsimai slapto laisvės kovotojo veiklai, orientuokis į mirtinus ginklus. Pamiršk dviračio grandinės, nindzių šurikeno ar medinių lazdelių. Nusprendęs būti tikrai pavojingu, slaptas laisvės kovotojas toks ir turi būti.

      2. Įranga. Surink įrankių ir reikmenų, kurių galbūt prireiks kovojant su pavergėju, kolekciją. Daugybę slaptam laisvės kovotojui reikalingų reikmenų jau turi išlikimo sąjūdžių žmonės. Tau gal dar neprisireikė vielos kirpimo žirklių ar laužtuvo, bet jie gali nulemti atakos baigtį. Pirmenybę teik įrankiams, kurie gali būti paversti ginklais, pavyzdžiui, mačetei ar kirviui. Nepamiršk virvės ir keleto rūšių klijų. Jei turi daugiau vietos sandėliuke, būtinai laikyk ir nedideles benzino atsargas. Jei ateityje prireiks Molotovo kokteilių, pakaks keleto degaus skysčio butelių, naudojamų turistinėse viryklėse. Ir niekas neįtars ko nors negero, jei jūs juos laikysi savo namie.

      Labai gerai turėti indų plovimui ir buities darbams naudojamas gumines pirštines. Dar geriau – lateksinės pirštinės. Kaip laisvės kovotojui tau kartais teks laikyti rankose daiktus, ant kurių geriau nepalikti pirštų antspaudų.

      3. Informacija. Šios knygos tikslas – ne patarti, kaip tau kovoti, bet įtikinti, kad kovoti reikia ir kad šiai kovai reikia ruoštis jau dabar. Nepakaks vietos išdėstyti visoms ginklų ir kovos technikų detalėms. Jei esi rimtas potencialus slaptas laisvės kovotojas, tai neturėtų būti problema, nes paruoštos informacijos yra užtektinai. Rasi daugybė publikacijų apie sprogmenis, savigyną, kovos technikas ar spąstus žmonėms.

      Išmok viską, kas įmanoma, apie nuodus, parduodamus chemikalus ir buitinės chemijos priemones. Kartais pakaks perskaityti užrašą skardinės etiketėje. Jei tik etiketėje nurodoma, ką daryti prarijus produktą, reiškia – jis gali būti mirtinas. Tau tereiks padaryti, ką etiketės įrašas draudžia.

      Paimkime, pavyzdžiui, aerozolio buteliuką. Užrašas ant plaukų lako buteliuko – ko gero, paties nepavojingiausio produkto buitinės chemijos produktų rinkoje: „Nepradurkite ir nelaikykite aukštesnėje nei 120 laipsnių temperatūroje. Neužšaldykite”. Kodėl gi negalima kaitinti? Nes jis gali pavirsti į bombą. Aerozolio buteliuką pritvirtink prie policijos komisaro automobilio variklio bloko. Komisaras ir jo vairuotojas bus velniškai nustebę, kai ims kilti į kalną 60 mylių per valandą greičiu. Užkišk pilną buteliuką už radiatoriaus, šildytuvo ar įkišk į dujų katilą. Gali tai padaryti esant šiltam orui, kol šildymas dar neveikia, ir būsi tikrai pakankamai toli, kai termostatas įjungs šildymą.

      Šios priemonės ne visada suveiks, bet jos yra tokia saugi sabotažo forma, kad gali bandyti tol, kol pavyks. Tiks bet koks aerozolio buteliukas. Jis turi būti pilnas ir veiks geriau, jei turinys bus degus ar kaip kitaip pavojingas. Geras pavyzdys yra purškiami dažai, orkaičių valikliai ar insekticidai, ant kurių etiketės įspėjama, kad naudojant priemonę patalpa turi būti gerai vėdinama.

      Rink kelių ir upių žemėlapius, kanalizacijos ir vandentiekio įrengimų brėžinius. Sužinok, kur tavo mieste ir regione išdėstyti vyriausybiniai pastatai ir įrengimai. Sužinok viską, kas įmanoma, apie karinius objektus savo apylinkėse. Nauja totalitarinė vyriausybė, net jei ji ir bus okupacinė kariuomenė, greičiausiai naudosis tais pačiais objektais. Jei įmanoma, išsiaiškink, kaip į tuos objektus atiteka vanduo, elektra, kaip palaikomas ryšys.

      Pasistenk nustatyti vyriausybinėse įstaigose dirbančius žmones ir jų veiklos pobūdį. Totalitarinė vyriausybė bent jau dalį darbuotojų paliks savo vietose.

      Jei gyveni daugiabučiame name, susirask visus išėjimus, ypač pro rūsio langus ir stogo duris. Išsiaiškink, kaip jie užrakinti ir pasirūpink reikiamais įrankiais, kad esant reikalui galėtum atsirakinti. Pažink savo apylinkių gatves ir skersgatvius. Pagalvok, kaip galėtum grįžti į savo namą ar butą nepastebėtas.

      Bet kokia tavo įsisavinta mirtina kovos priemonė bus tikrai naudinga. Pavyzdžiui, sužinok apie apylinkėse augančius nuodingus augalus. (Dažnai vietos laikraščiai ar žurnalai įspėja apie tokių augalų keliamą pavojų.) Apsilankyk miesto bibliotekoje. Tu nustebsi pamatęs, kokių knygų yra informacijos ir mokslo skyriuose.

      4. Slėptuvės. Savo name, bute ar apylinkėse surask vietas, kur galėtum slėpti priemones, ginklus, planus, dokumentus ir pan. Ypač svarbi slėptuvė namuose. 100% saugios vietos namuose nėra, ypač jei esi įtariamasis. Bet tavo slėptuvės turi likti nepastebėtos, kai ginkluoti galvažudžiai krato visus kvartalo namus ieškodami ginklų. Slėptuvės reikalingos ir maskuojant savo veiklą nuo kaimynų, draugų, giminių ir vaikų.

      Jei turi didelį kiemą ar gyveni kaimo vietovėje, įsirenk slėptuvę toliau nuo namų. Tai gali būti užkastos ginklų, amunicijos ir įrankių atsargos. Tam, kad ateityje galėtum be problemų įsitraukti į propagandinį karą, čia gali būti paslėptas net toks daiktas, kaip atsarginis spausdinimo mašinos būgnas.

      5. Fizinė būklė. Įgauk sportinę formą. Jei esi tipinis amerikietis, tai tikriausiai to nori, tik vis neprisiruoši. Kam tau ta dabar turima laisvė, jei negali ja pilnai naudotis dėl savo paties fizinių apribojimų? Jei prireiks atsikovoti laisvę, fizinė forma bus kaip ginklas.

      Šis sąrašas toli gražu nėra pilnas. Pabaigsi jį pats. Galų gale, tai juk tavo kova!

       Vertė rb
     Versta iš: Jefferson Mack. Secret Freedom Fighter – Fighting Tyranny without Terrorizing the Innocent. USA: Paladin Press, 1986.

     Skaityti toliau