Tironai ir jų liokajai daugybę laiko ir pastangų skiria savo pavaldiniams įtikinti, kad moralus asmuo turi būti geras pilietis. Tamsiaisiais viduramžiais jie tai vadino „Dieviškąja Karalių Teise“. Dabar tai vadinama patrioto pareiga, civiline atsakomybe ar tuzinu kitų vardų, bet visi jie teigia, kad bet kuris garbingas, protingas žmogus virš savo asmeninės naudos turi iškelti visų žmonių interesus, o iš tikrųjų – valdančiųjų interesus.


      Blogi piliečiai patiria daugiau džiaugsmo, nes jie yra laisvesni

      Tikroje demokratijoje turėtų gyventi ne geri, o laisvi piliečiai. Todėl pirmiausias dalykas, kurį turi padaryti, kai atsibudęs ryte supranti, kad nebeturi visos tau priklausančios laisvės, – nustoti būti geru piliečiu. Jei negali būti laisvu piliečiu – būk blogu piliečiu.

      Bet kuris tironas, valdantis šalį, pilną blogų piliečių, susidurs su didelėmis problemomis. Jis žino daugybę būdų, kaip kovoti su maištininkais, nusikaltėliais, džiunglių kovotojais, sukilėliais ir politiniais aktyvistais. Jie lengvai atpažįstami, lyg turėtų ant krūtinės prikabintas lenteles. Tuos žmones galima aptikti kalėjimuose, tamsiose alėjose, rūsiuose, miškuose ir džiunglėse. Bet kaip jūs atskirsite gerą pilietį nuo blogo? Blogas pilietis nėra blogas žmogus. Jis nori pamaitinti savo vaikus, todėl jis ir toliau dirbs fabrike, sodins bulves ar melš karves.

      Blogas pilietis nenori, kad vyriausybė paverstų jo gyvenimą nelaimingu. Jis stengiasi, kad valdantiesiems tokia užduotis nebūtų pernelyg lengva. Jis nuolat bando iškovoti daugiau laisvės, net jei kartais reikia pažeisti ar ignoruoti kokį įstatymą.

      Blogas pilietis užpildo savo pajamų mokesčio deklaraciją, bet sukčiauja. Blogas pilietis mato prieš valstybę vykdomą nusikaltimą, bet apie jį nepraneša. Blogas pilietis padidina šildymo temperatūrą, kai valstybė liepia ją sumažinti. Blogas pilietis pameta ar neteisingai užpildo savo gyventojų surašymo kortelę. Blogas pilietis valstybinės įstaigos tualete nuleidžia per daug popieriaus. Valstybinėje įstaigoje dirbantis blogas pilietis išnaudoja visas nedarbingumo lapelio galimybes, nusiplauna iš darbo esant menkiausiai galimybei ir neša sąvaržėles namo vaikų žaidimams.

      Vyriausybinės įstaigos darbo apsunkinimui blogas pilietis skiria ne visą savo darbo laiką, bet jis ir neaukoja savo laimės bei malonumo vien todėl, kad vyriausybė tvirtina, jog jo pasiaukojimas bus skirtas bendram labui.


      Per daug blogų piliečių vyriausybės veiklą paverčia beveik neįmanoma

      Tai viena iš priežasčių, kodėl valdžios mechanizmai Sovietų Sąjungoje taip gerai neveikė. Per daug Sovietų piliečių suprato, kad jie iš vyriausybės niekada nesulauks sau priklausančios dalies, ir jie nustojo būti gerais piliečiais. Jie žiūrėjo savo, o ne valstybės gerbūvio.

      Protingas blogas pilietis neleis, kad jį pagautų blogai besielgiantį. Jis nesigirs draugams ar kaimynams, koks blogas pilietis jis yra. Jis nepapasakos vietiniam policijos komisarui, kaip jis didžiuojasi būdamas blogu piliečiu. Jis net savo vaikams nepasakys, kaip smagu būti blogu piliečiu. Jis laikys tai paslaptyje.

      Laisvoje demokratinėje sistemoje iš blogų piliečių nėra daug naudos. Jie paverčia pavojingais mūsų greitkelius, šiukšlina viešuose parkuose, priverčia nepatogiai jaustis mūsų moteris ir mus siutina. Laisvą visuomenę turėtų sudaryti geri piliečiai, kurie dalinasi išlaidų bei socialinių pareigų našta ir gauna už tai atitinkamą laisvo gyvenimo privalumų dalį.

      Tikrai laisva ir demokratiška visuomenė – tokią norėjo sukurti žmonės, parašę mūsų konstituciją. Bet kurioje kitos rūšies visuomenėje geri piliečiai yra mulkiai. Jie niekada neatgauna to, ką į ją įdėjo. Todėl, jei vyriausybė kišasi į tavo laisvę, elgtis su savo laiku ir pinigais kaip nori – nebūk mulkis. Išmok būti blogu piliečiu.

      Kuo daugiau blogų piliečių, tuo sunkiau išlaikyti galią laisvės grobikams. Tironas gali griebtis ginklo ir pasamdyti galvažudžius. Jis gali pristatyti koncentracijos ir priverstinio darbo stovyklų. Jis turės šnipų, kalėjimų ir gulagų. Bet jis negali visų sukišti į kalėjimą. Jam reikės žmonių arti žemei, vairuoti sunkvežimius, dirbti fabrikuose ir papildyti biurokratų gretas. Todėl jis turės įtikinti žmones, kad gyvenimas nėra toks blogas ir yra vilties, kad ateityje viskas bus dar geriau.

      Jis persekios pastebimus maištautojus, aplinkui besitrinančius vyrukus, aiškinančius geriems piliečiams, kaip nuversti valdžią, ar tuos, kurie kovoja su juo kalnuose. Tokių žmonių yra mažuma, juos lengva surasti ir nužudyti ar uždaryti stovyklose. Be laikraščių, skelbiančių tiesą apie tironą, be garsiai kalbančių drąsuolių tas išpera tikėsis, kad geri piliečiai ir toliau elgsis kaip geri piliečiai.


      Tironija įmanoma gerų piliečių dėka

      Nacistinė Vokietija nebuvo perpildyta žmonėmis, norinčiais sumesti žydus į krematoriumus, rytų europiečius paversti vergais ar valdyti pasaulį iš Berlyno. Nacistinė Vokietija buvo pilna gerų piliečių ir Hitleris padarė viską, ką galėjo, kad tik priverstų tuos gerus piliečius manyti, kad jiems geriau juo pasitikėti, net jei dėl to teks atsisakyti kai kurių laisvių. Hitleris mažiau bijojo priešų armijos nei to, kad visi tie geri piliečiai nustos būti tokiais. Jis įtikinėjo juos, jis linksmino juos, jis žadėjo jiems geresnius laikus. Ir vokiečiai išliko gerais piliečiais iki pat skausmingos pabaigos.

      Lenkija, Nikaragva, Kuba, Rusija, Čilė, Iranas ir Irakas yra užpildyti gerais piliečiais, besitikinčiais, kad būdami gerais piliečiais jie padės situacijos gerėjimui. Tačiau viskas tik blogėja. Geras pilietis dirba vis sunkiau, bet gauna mažiau maisto, mažiau pramogų, mažiau džiaugsmo gyvenimu ir mažiau vilties dėl geresnės ateities.

      Situacija gerėja tik tada, kai daugybė žmonių pradeda elgtis kaip blogi piliečiai. Rusijoje žemdirbiai pradėjo trumpinti laiką, praleistą kolektyviniuose laukuose, kad galėtų daugiau laiko skirti privatiems žemės lopinėliams, kurių derlių jie galėjo pasilikti sau ar parduoti. Dabar tie privatūs laukeliai gelbėja šalį nuo masinio bado.

      Lenkijoje geriems piliečiams trūko kantrybė, jie metė darbus, kad galėtų paremti nelegalios profsąjungos organizuotą streiką, taip pirmą kartą per daugelį metų atsirado laisvės plyšelis. Išsigandusi vyriausybė vis dar tebesistengia jį užtaisyti.


      Blogi piliečiai išsaugojo JAV laisvę

      1917 metais dauguma Amerikoje nusprendė, kad žino, kas geriausia visiems kitiems, ir prastūmė aštuonioliktą pataisą, kuri atėmė iš žmogaus galimybę po sąžiningos darbo dienos atsipūsti su alučio buteliuku rankoje. Staiga šimtai tūkstančių šios didžios šalies gyventojų pavirto blogais piliečiais. Jie nesusiorganizavo į „grąžinkime svaigalus“ partiją. Jie nerengė masinių streikų, trukdančių gyventi daugeliui kitų žmonių. Jie nepradėjo sprogdinti policijos nuovadų. Jie tiktai gėrė. O daugybė kitų blogų piliečių degė troškimu užsiimti kontrabanda, varyti spiritą ar alų ir prekiauti siekiant pelno.

      Tai tęsėsi iki 1933-ųjų, kada socialiniams manipuliatoriams ir geradariams teko nusileisti ir atsisakyti Didžiojo Eksperimento, o dešimtys tūkstančių žmonių vėl tapo gerais piliečiais.

      Septintame dešimtmetyje juodaodžius šalies pietuose užkniso jiems skirtos vietos autobuso gale, vaikymai nuo balsavimo urnų ir išprašymai iš geriausių viešbučių bei restoranų nežiūrint į tai, kiek pinigų jie turi. Todėl jie pradėjo elgtis kaip blogi piliečiai. Dabar juodaodis gali patekti į bet kurią viešą įstaigą.

      Tokie reiškiniai vyksta visoje šalyje. Ričardas Niksonas paliko mums 55 mylių per valandą greičio apribojimą, o tai yra absurdas daugelyje pagrindinių JAV greitkelių, ypač Vakaruose. Nuo to laiko nei vienam politikui neužteko drąsos jį panaikinti, nes draudimo kompanijos, didindamos savo pelnus, kiša politikams pinigus, kad mes ir toliau judėtume sraigės greičiu.

      Ar tu bandei greitkelyje važiuoti pastoviu 55 mylių per valandą greičiu? Šiuo metu populiariausias Amerikos žaidimas yra sužinoti, kiek gali viršyti leistiną greitį ir likti nepagautas. Visa antiradarų industrija praturtėjo pardavinėdama mums prietaisus, padedančius išvengti modernių greitkelių policijos technologijų.

      Narkotikų kontrolės administracija, kitos vyriausybinės jėgos struktūros ir visi valstybiniai bei vietiniai policijos skyriai kasmet išleidžia milijardus siekdami sustabdyti lengvų narkotikų vartojimą. Tačiau kiekvienais metais narkotikų kaina krenta, o jų gauti darosi vis lengviau. Kiekvienas, norintis papūsti žolytės, gali tai padaryti bet kurioje JAV vietoje.

      Tai iš vienos, tai iš kitos pusės nuolat atakuojamos ir kitos laisvės. Pasižiūrėkime į ginklų kontrolę. Spekuliuojantys šiuo totalitariniu įstatymu žmonės vis tvirtina mums, kad dauguma amerikiečių nori ginklų kontrolės. Tai kas! Laisvos šalies dauguma negali atimti laisvių iš bet kurios mažumos. Tai ir yra laisvė, o ginklo turėjimas yra geras būdas užsitikrinti, kad niekas nebandys kištis į tavo asmeninę laisvę. Kol žmonės, tikintys ir suprantantys reikalą, užsispyrę reikalaus teisės laikyti ginklus, mes juos ir laikysime.


      Blogi piliečiai gauna gerus įstatymus 

      Po daugelio spirališko mokesčių kilimo metų galų gale jie pradeda kristi. Ne todėl, kad to tikrai nori prezidentas ir kongresas. Jie neturi pasirinkimo. Kol reikalai nesuprastėjo, amerikiečiai buvo pakankamai geri mokesčių mokėtojai. Vieną rytą atsibudome ir pamatėme, kad visiems riebaus katino draugeliams kongrese suteiktos ypatingos privilegijos - jie moka mažiau nei priklauso.

      Tuomet daugybė gerų mokesčių mokėtojų pavirto blogais piliečiais. Jie ėmė aiškintis visus legalius ir nelegalius būdus, kaip sumažinti savo mokesčius. Dabar mes esame išsisukinėtojų nuo mokesčių tauta. Bet kuri priemonė, kuria siekiama padidinti mokesčius, atneša lygiaverčius ar net didesnius nuostolius, nes vis daugiau vidurinės klasės piliečių aiškinasi, kaip išsisukti nuo mokesčių. Vienintelis vyriausybės pasirinkimas – mažinti mokesčius ir parodyti, kad viskas vėl vyksta garbingai. Tai dar vienas pavyzdys, kaip blogi piliečiai gerina vyriausybę.

      Galbūt tu nesutinki su minėtais pavyzdžiais. Aš irgi nesutinku. Manau, kad narkotikų vartojimas yra kvailystė. Bet kiekvienas pavyzdys tik rodo, kokia blogų piliečių tauta mes esame. Todėl mes ir turime tiek daug laisvės. Todėl pastaraisiais metais ši šalis juda ne mažesnės, o dar didesnės laisvės link. Galų gale politikai pradeda suprasti, kad negalima lyg niekur nieko atiminėti amerikiečių laisvės.

      Verta atsiminti, kad blogas pilietis efektyviai veikia tik tada, kai viską daro savo paties labui. Stengtis kieno nors gyvenimą padaryti nelaimingu vien todėl, kad manai, jog vyriausybė tavo gyvenimą pavertė nelaimingu, nėra tai, ką turėtum daryti. Pažvelk į kelis pavyzdžius.

      Kiekvienas mylintis laisvę sutiks, kad vežioti mažus vaikus autobusais per visą miestą, tokiu būdu siekiant tinkamos rasinės sudėties mokyklose, yra beprotybė ir laisvi žmonės neturėtų to leisti. Vienintelė problema yra ta, kad nemažai tėvų klaidingai supranta protestą. Jie perkėlė jį ant mažų juodaodžių vaikų, sutikusių važiuoti autobusu skersai visą miestą į mokyklą, kuri buvo laikoma balta. Jei laisvas pilietis sutinka, kad jo vaikas kasdien praleis kelias valandas autobuse tam, kad vietoj daugumos būtu mažuma kitoje mokykloje – tai jo teisė.

      Kiti tėvai reiškia teisėtą nepasitenkinimą tuo, kad jų vaikai vežiojami autobusu, kai visai šalia yra puiki mokykla. Laisvas pilietis tokiu atveju laiko savo vaiką namie sakydamas, kad jis eis į artimiausią mokyklą arba išvis niekur neis. Tada TV žiniose bus rodomi reportažai apie socialinius darbuotojus, atiminėjančius vaikus iš tėvų tam, kad juos būtų galima pervežti per miestą. Ši idėja užsilenks, kai tik dauguma tėvų nebeleis savo vaikų vežioti autobusais.

      Pasiryžimas būti blogu piliečiu padeda išsaugoti pakankamą asmeninę laisvę ne tik šioje šalyje.


      Nelaisvoje šalyje blogi piliečiai gali būti laisvi

      Keletą metų gyvenau Azijoje, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodė gana totalitarinė. Šalį valdė militaristinis diktatorius, visi vyriausybės pareigūnai buvo skiriami iš sostinės, nebuvo renkamų atstovų, mokesčiai ir muitai buvo nepaprastai aukšti, beveik kiekvienai įmanomai veiklai buvo prikurta ribojančių įstatymų.

      Skamba nekaip, tačiau iš tikro gyvenimas ten buvo gana malonus. Dauguma žmonių ten turi daugiau laisvių nei šalyse, kurios save laiko laisvomis. Toje mažoje Azijos šalyje beveik kiekvienas žmogus buvo blogas pilietis. Jie neėmė į galvą, ką liepia daryti vyriausybė, o darė tai, kas jiems atrodė reikalinga. Jie nusukinėjo mokesčius, pirkdavo kontrabandinį spiritą vietoj to, kad mokėtų aukštus mokesčius, papirkinėjo vyriausybės atstovus iš kairės ir dešinės, pažeidinėjo visus jų asmeninei laimei ir gyvenimui trukdančius įstatymus.

      Nors šalis ir turėjo klestinčią laisvo verslo sistemą, bet verslą apibrėžiantys įstatymai buvo tokie komplikuoti, kad kiekvienas, sukantis verslą, automatiškai tapdavo nusikaltėliu. Daugybė žmonių pažeidinėjo daugybę įstatymų ir vyriausybei neliko nieko kito, kaip tik kontroliuoti kelių vis dar veikiančių įstatymų, kurių žmonės ir taip nebūtų laužę, laikymąsi. Taigi jie gaudė žudikus, plėšikus, politinius maištininkus, o visus kitus paliko ramybėje.

      Joje gyveno ir keli džiunglių kovotojai, norintys atgauti laisvę. Faktiškai jie norėjo ją atimti, o šalį paversti  komunistiniu pragaru. Laimei, daugeliui žmonių taip gerai sekėsi būti blogais piliečiais, kad jie neturėjo laiko revoliucijai. Jie jau turėjo visą įmanomą laisvę. Jie suprato, kad toks prastas įstatymų leidėjas ir toks nemokša tų įstatymų vykdytojas – jų militaristinis diktatorius – nevertas pastangų, kuriomis būtų siekiama nuversti vyriausybę.


      Žmonės nusipelno tokios vyriausybės, kokią turi

      Mano įsitikinimu, dauguma pasaulio žmonių galėtų būti laisvi, jei tik to panorėtų. Jei didžioji Rusijos, Kubos, Čilės, Pakistano, Irano ar dar kokios šalies žmonių dauguma nuo rytojaus nebebūtų gerais piliečiais ir darytų tik tai, kas naudinga jiems patiems, kiekvienoje iš tų šalių atsirastų laisva visuomenė. Nei viena vyriausybė negali suimti 90 % gyventojų, sušaudyti 50 % darbo jėgos ar trečdalį piliečių paversti policijos pareigūnais.

      Liūdna, bet gerai žinodamas žmogaus prigimtį, galiu tvirtinti, kad daugelyje tokių šalių to niekada nebus. Žmonės, gyvenantys tokiose šalyse, yra per daug įbauginti, kad prisiimtų net mažiausią buvimo blogu piliečiu riziką.

      Taigi buvimas blogu piliečiu tokioje šalyje kaip Rusija ar nacistinė Vokietija greičiausiai neatneštų daug naudos. Šiek tiek padidėtų galimybės kontroliuoti savo gyvenimą, bet iš esmės viskas liktų taip pat apgailėtina.


      Iš blogo piliečio išeis puikus slaptas laisvės kovotojas

      Tarkime, kad itin nedidelė piliečių dalis, gyvenanti nelaisvoje šalyje, norėtų šiek tiek daugiau, nei minimali rizika būnant blogu piliečiu. Sakykime, kad penki, o gal net ir visi dešimt procentų vienos iš tokių šalių piliečių slapta nusprendžia pradėti karą prieš atėmusią laisvę vyriausybę. Kuboje penki procentai gyventojų sudarytu 500 000 laisvės kovotojų armiją. Rusijoje tai būtu armija iš 13 milijonų žmonių. Kiek ilgai išsilaikytų bet kuri vyriausybė, jei toks žmonių skaičius, veikdamas nepriklausomai ir be jokios organizacijos, pradėtų vykdyti asmeninius karo veiksmus prieš pavergėjus? Totalitarinis valdymas taptų neįmanomu.

      Jei gyveni totalitarinėje valstybėje, įvaldyti meną būti blogu piliečiu tėra pirmas žingsnis. Tai slapto laisvės kovotojo parengiamoji stovykla. Ji pripratina tave nesiskaityti su autoritetais, ignoruoti įsakymus, kai boso nėra šalia, ir rūpintis savimi, o ne tais, kurie atėmė tavo laisvę. Ko gero, dar svarbiau priprasti veikti slaptai, atlikti slaptus sistemą žlugdančius veiksmus, tuo didžiuotis, bet nesigirti.

      Buvimas blogu piliečiu padeda suformuoti vidines nuostatas kitam žingsniui – pradėti vykdyti kai kuriuos, vis dar slaptus ir niekam nematomus veiksmus. Po šio žingsnio tu jau būsi pasiruošęs tapti slaptu laisvės kovotoju.

     Vertė rb
     Versta iš: Jefferson Mack. Secret Freedom Fighter - Fighting Tyranny without Terrorizing the Innocent. USA: Paladin Press, 1986.

     Skaityti toliau