Tęsinys. Skaityti pradžią

      Labiau susimąstęs stebėjau, kaip įkalinamas įstatymo pažeidėjas, nei kaip konfiskuojamos jo prekės, nors ir viena, ir kita tarnauja tam pačiam tikslui, - juk tie, kurie teigia gryniausią teisybę ir dėl to yra pavojingiausi sugedusiai Valstybei, paprastai negaišta daug laiko turto kaupimui. Tokiems Valstybė palyginti mažai kuo pasitarnauja, ir net nedidelis mokestis gali atrodyti lupikiškas, ypač jei jie turi uždirbti jį savo rankų triūsu. Jei rastųsi žmogus, kuris gyventų visiškai nevartodamas pinigų, pati Valstybė dvejotų jų reikalauti iš tokio žmogaus. Tačiau turtingas žmogus - neturiu omeny kokio nors žeidžiančio palyginimo -visuomet parduodamas institucijai, kuri jį daro turtingą. Apskritai kalbant, kuo daugiau pinigų, tuo mažiau dorybės, nes pinigai įsitvirtina tarp žmogaus ir jo daiktų ir juos jam įgyja; ir, žinoma, nedidelė dorybė juos įgyti. Jie nustumia į šalį daug klausimų, į kuriuos jam kitu atveju tektų atsakyti; tuo tarpu vienintelis naujas klausimas, kurį jie iškelia, yra sunkus, bet tuščias - kaip juos išleisti. Šitaip jam iš po kojų išslysta moralinis pagrindas. Gyvenimo progų sumažėja lygiai tiek, kiek padaugėja to, kas vadinama jo „priemonėmis". Geriausia, ką žmogus gali padaryti savo kultūrai, kai jis yra turtingas, - pamėginti įgyvendinti sumanymus, kuriuos jis puoselėjo, kai buvo neturtingas. Kristus atsakė erodininkams, atsižvelgęs į jų padėtį. „Parodykite man mokesčių pinigą", tarė jis. Jie padavė jam denarą. Jeigu vartojate pinigus, ant kurių yra Ciesoriaus atvaizdas ir kuriuos jis padarė vartojamus ir vertingus, taigi, jei esate Valstybės žmonės ir tenkinatės Ciesoriaus valdžios privalumais, tuomet atlyginkite jam tuo, kas yra jo paties, kai jis to reikalauja; „Grąžinkite tad, kas Ciesoriaus, Ciesoriui, o kas Dievo - Dievui", šitaip atsakė nė kiek nepraturtinęs jų žinojimo apie tai, kas yra kas; nes jie nenorėjo žinoti.

      Kai kalbu su laisviausiais iš savo kaimynų, suvokiu, - kad ir ką jie sakytų apie šio klausimo svarbą bei rimtumą ir jų susirūpinimą dėl visuomenės ramybės - visa šio reikalo esmė yra ta, kad jie negali išsiversti be esamos valdžios globos ir baiminasi dėl savo nepaklusnumo padarinių jų pačių nuosavybei ir šeimoms. Kai dėl manęs, tai nenorėčiau galvoti, kad apskritai pasikliauju Valstybės globa. Tačiau, jei neigsiu Valstybės autoritetą tuomet, kai ji man pristato mokesčių sąskaitą, ji bemat perims ir iššvaistys visą mano nuosavybę ir šitaip jau niekada nepaliks ramybėje nei manęs, nei mano vaikų. Tai nepakeliama. Tokiomis aplinkybėmis neįmanoma gyventi dorai ir tuo pat metu išoriškai patogiai. Neverta kaupti turtųj jie vis tiek pradings. Geriau jau būk nuomininku ar skvateriu, rink kuklų derlių ir greit jį suvartok. Turi gyventi savyje ir priklausyti nuo savęs, visada pasiraitojęs rankoves ir pasiruošęs startui, ir neturėti per daug reikalų. Gali tapti turtingu žmogumi netgi Turkijoje, jei tik visais atžvilgiais būsi geras Turkijos valdžios valdinys. Konfucijus sakė: „Jei Valstybė tvarkoma proto principais, tuomet skurdas ir vargas yra gėdos dalykai; jei Valstybė nėra tvarkoma proto principais, tuomet turtai ir titulai yra gėdos dalykai." Ne: tol, kol noriu, kad Masačūsetso globa pasiektų mane tolimiausiame Pietų uoste, kur mano laisvei iškyla pavojus, arba kol man rūpi įsikurti sodybą kokiu nors ramiu užsiėmimu, galiu atsisakyti lojalumo Masačūsetsui ir jo teisės į mano nuosavybę bei gyvenimą. Bet kuriuo atveju man pigiau užsitraukti baudą už nepaklusnumą Valstybei, nei būti jai paklusniam. Tuo atveju jausčiausi taip, tarsi būčiau mažiau vertas.

      Prieš keletą metų Valstybė susidūrė su manimi dėl Bažnyčios ir liepė įmokėti tam tikrą sumą kaip paramą vietiniam dvasininkui, kurio pamokslavimų klausė mano tėvas, bet pats jų niekad neklausiau. „Mokėk, - buvo pasakyta, - arba būsi uždarytas į kalėjimą." Aš atsisakiau mokėti. Tačiau, deja, kitam žmogui pasirodė geriau jau mokėti. Aš nesupratau, kodėl mokytojas turėtų būti apmokestintas, kad remtų dvasininką, o ne dvasininkas - kad remtų mokytoją: nebuvau Valstijos mokytojas, bet parėmiau save savanoriška įmoka. Aš nesupratau, kodėl licėjui nepateikus savo mokesčių sąskaitos Valstybei ir nepri-vertus Valstybės, taip pat kaip Bažnyčios, jį paremti. Tačiau miesto valdžios prašymu sutikau pareikšti raštu štai tokį dalyką: „Težino kiekvienas šiuo prisistatymu, kad aš, Henry Thoreau, nesutinku būti laikomas bet kokios registruotos draugijos, į kurią pats nesu įstojęs, nariu." Šį pareiškimą įteikiau savivaldybės klerkui, ir jis jį tebeturi. Valstybė, šitaip sužinojusi, kad nenoriu būti laikomas Bažnyčios nariu, nuo to laiko niekada daugiau nebereikalavo panašaus dalyko iš manęs, nors ir sakė privalanti laikytis savo pradinės nuostatos tąkart. Jei būčiau žinojęs, kaip vadinasi visos tos draugijos, į kurias niekuomet nebuvau įstojęs, būčiau pasirūpinęs kuo greičiau ir smulkiausiai išstoti iš kiekvienos juj bet nežinojau, kur rasti tą išsamų jų sąrašą.

      Šešerius metus nemokėjau jokių asmens mokesčių, kartą dėl to buvau vienai nakčiai patupdytas į kalėjimą; ir tuomet, spoksodamas į tas tvirto akmens dviejų ar trijų pėdų storio sienas, į pėdos storio duris iš medžio bei geležies ir į geležines grotas, užtveriančias šviesą, negalėjau atsistebėti kvailumu šios institucijos, mačiusios manyje tik mėsą, kraują ir kaulus, kuriuos reikia užrakinti. Stebėjausi, kad ji galiausiai padarė išvadą, jog šitaip galėčiau būti jai naudingiausias, ir niekuomet nepagalvojo pasinaudoti manimi kitokiu būdu. Supratau, kad jei tarp manęs ir kitų miestelėnų ir buvo akmens siena, kur kas sunkiau bus perlipti ar pralaužti tą kitą mus skiriančią sieną tol, kol jie nesugebės tapti tokie pat laisvi, koks buvau aš. Aš nė akimirkos nesijaučiau įkalintas, o tos sienos man atrodė nepateisinamas akmens ir skiedinio švaistymas. Jaučiausi tarsi vienintelis iš visų miestelėnų būčiau sumokėjęs savo mokestį. Jie aiškiai nežinojo, kaip pasielgti su manimi, tačiau elgėsi kaip prastai išauklėti žmonės. Jie klydo kiekvienu savo grasinimu ir kiekvienu pagyrimu, nes manė, kad labiau už viską trokštu būti kitoje šios akmens sienos pusėje. Negalėjau nesišypsoti matydamas, kaip stropiai jie užrakindavo duris mano apmąstymams, kurie juos išlydėdavo be leidimo ir kliūčių, o juk jie, tie apmąstymai, ir buvo patys pavojingiausi. Kadangi jie negalėjo pasiekti manęs, tai nusprendė nubausti mano kūną; visai kaip berniūkščiai, kai, negalėdami prieiti prie žmogaus, kuriam jaučia pagiežą, ima plūsti jo šunį. Mačiau, kad Valstybė yra puskvailė, baili kaip vieniša moteris, sauganti savo sidabrinius šaukštus, ir kad ji neskiria savo draugų nuo savo priešų, ir aš netekau paskutiniųjų mano pagarbos jai trupinių, ir pajutau jai vien gailestį.

      Taigi Valstybė niekuomet sąmoningai nestoja prieš žmogaus nuovoką - intelektualią ar moralią, bet tik prieš jo kūną, jo jusles. Ji apsiginklavusi ne didesne išmintimi ar padorumu, bet didesne fizine galia. Aš gimiau ne tam, kad būčiau prievartaujamas. Aš noriu kvėpuoti taip, kaip pats tą išmanau. Pasižiūrėkime, kas iš mūsų stipresnis. Kokia yra daugumos galia? Mane gali versti tik tie, kurie paklūsta įstatymui, aukštesniam už tą, kuriam paklustu aš. Jie verčia mane tapti panašiam į juos pačius. Nesu girdėjęs apie žmones, kuriuos masės būtų privertusios gyventi vienaip ar kitaip. Koks gi būtų tas gyvenimas? Kai susiduriu su valdžia, kuri man sako „Tavo pinigai arba tavo gyvybė", kodėl turėčiau skubėti atiduoti jai savo pinigus? Ji gali būti patekusi į sunkią padėtį ir nežinoti, ką daryti: aš negaliu jai padėti. Ji turi padėti pati sau: daryti taip, kaip aš darau. Neverta dėl to verkšlenti. Aš neatsakau už sėkmingą visuomenės mechanizmo darbą. Nesu inžinieriaus sūnus. Aš matau: kai gilė ir kaštonas krinta vienas šalia kito, vienas nesustoja tam, kad paruoštų kelią kitam, bet abu paklūsta saviems dėsniams ir dera, auga ir tarpsta, kaip patys sugeba, kol vienas galbūt nustelbia ir sunaikina kitą. Jei augalas negali gyventi pagal savo prigimti jis miršta; taip ir žmogus.

      Naktis kalėjime buvo naujovė ir ganėtinai įdomi. Kai įėjau, tarpduryje kaliniai trumpomis rankovėmis mėgavosi pasiplepėjimu ir vakaro oru. Bet prižiūrėtojas tarė „Na, vaikinai, laikas jus užrakinti", ir jie išsisklaidė, o aš girdėjau sugrįžtančiųjų į tuščius apartamentus žingsnius. Prižiūrėtojas pristatė mano kambario draugužį kaip „pirmos rūšies vaikiną ir protingą žmogų". Kai durys buvo užrakintos, pastarasis parodė, kur kabinti kepurę ir kaip apskritai jis čia tvarkosi. Kambariai buvo baltinami kalkėmis kartą per mėnesį; o šis, ko gero, buvo balčiausias, paprasčiausiai apstatytas ir turbūt švariausias visaitfe miestelyje. Jis, suprantama, norėjo sužinoti, iš kur aš ir užltą čia patekau; kai tai papasakojau, savo ruožtu paklausiau, kaip jis čia pakliuvo, tardamas, žinoma, kad jis doras žmogus; ir, kaip būna gyvenime, manau, kad jis toks ir buvo. „Nagi jie kaltina mane padegus klėtį, sakė jis, bet niekada to nedariau." Visa, ką man pavyko išsiaiškinti, buvo tai, kad jis, greičiausiai būdamas girtas, nuėjo miegoti į klėtį ir ten rūkė pypkę, ir šitaip padegė klėtį. Turėjo protingo žmogaus reputaciją, čia išbuvo trejetą mėnesių, laukdamas teismo ir antrątiek dar turės jo laukti. Tačiau jis buvo visai apsipratęs ir patenkintas, kad jį dykai išlaiko, ir manė, kad su juo gerai elgiamasi.

      Jis užėmė vieną langą, o aš - kitą; supratau, kad ilgiau čia būnant, svarbiausias dalykas esti spoksoti pro langą. Greit perskaičiau visus čia paliktus traktatus ir ištyriau, kur buvo pra-silaužę mūsų pirmeiviai, kur buvo perpjautos grotos, ir išgirdau įvairių šio kambario gyventojų istorijas; sužinojau, kad netgi čia yra ir sava istorija, ir savos paskalos, niekuomet neperžengiančios šio kalėjimo sienų. Turbūt tai vienintelis miestelio namas, kuriame kuriamos eilės, kurios po to spausdinamos cirkuliaro forma, bet neskelbiamos. Man parodė gan ilgą sąrašą eilėraščių, kuriuos sukūrė kažkokie jaunuoliai, sučiupti, kai mėgino pabėgti, ir atsikeršijo juos dainuodami.

      Išsiurbiau savo kameros bičiulį iki paskutinio lašo, bijodamas, kad jau niekada jo nebepamatysiu; bet galiausiai jis parodė, kuri yra mano lova ir paliko man užpūsti lempą.

      Viena čia praleista naktis buvo nelyginant kelionė į tolimą šalį, tokią, kurios niekada nesitikėjau pamatyti. Man atrodė, kad niekada anksčiau negirdėjau nei miestelio laikrodžio dūžių, nei vakaro garsų; mat miegojome pravėrę langus, kurie buvo tarp grotų. Tarsi būčiau pamatęs savo gimtąjį miestelį viduramžių šviesoje, o mūsų Konkordas būtų pavirtęs Reino upe, ir prieš mano akis slinktų riterių bei pilių vaizdai. Gatvėje girdėjau senųjų miestelėnų balsus. Nesąmoningai stebėjau ir girdėjau viską, kas vyko ir kas buvo sakoma gretimos užeigos virtuvėje - man tai buvo visiškai nauja ir reta patirtis. Tarsi būčiau iš arčiau pažvelgęs į savo gimtąjį miestą. Buvau pačiame jo viduje. Anksčiau niekada nebuvau matęs jo institucijų. O ši buvo viena iš ypatingesnių, nes tai - grafystės miestas. Pradėjau suprasti, ką gi veikia jo gyventojai.

      Ryte pro skylę duryse buvo patiekti pusryčiai mažose pailgose specialiai tam pritaikytose skardinėse, kuriose buvo po pintą šokolado su juoda duona ir geležinis šaukštas. Kai vėl atėjo indų, iš nepatirties ketinau grąžinti nesuvalgytą duoną, bet mano draugužis stvėrė ją, pasakąs, kad turėčiau ją pasilikti pietums ar vakarienei. Netrukus jis buvo išleistas šieno darbams gretimame lauke, į kurį eidavo kasdien ir grįždavo tik pusiaudienį; taigi jis atsisveikino su manimi, pasakęs, jog abejoja, ar dar kada nors bepasimatysime.

      Kai išėjau iš kalėjimo, - kažkas įsikišo ir sumokėjo tą mokestį, - nepastebėjau, kad apskritai kas nors ypatingai būtų pasikeitę, kaip tą pastebi tas, kuris čia patenka jaunystėje, o iš čia išeina jau gerokai paliegęs žilagalvis vyras; ir vis dėlto kai kas mano akims buvo pasikeitę šioje scenoje - miestelis, Valstija ir šalis -labiau nei vien tik dėl laiko. Aš dar aiškiau pamačiau Valstybę, kurioje gyvenau. Pamačiau, kiek galiu pasikliauti žmonėmis, tarp kurių gyvenau, kaip gerais kaimynais ir draugais; kad jų draugystė buvo tik vasaros sezonui; kad jie anaiptol ne per labiausiai siekė elgtis teisingai, kad jie nuo manosios rasės skyrėsi savo prietarais ir nusistatymais, nelyginant kinai ar malajiečiai; kad savo pasiaukojimu žmonijai jie nerizikavo niekuo, netgi savo turtu; kad galų gale jie nebuvo tokie kilnūs, o su vagimi elgėsi taip pat, kaip jis elgėsi su jais, ir vylėsi, išoriškai laikydamiesi tam tikrų taisyklių ir šiek tiek pasimelsdami bei retsykiais pasirinkdami tiesų, nors ir nenaudingą, taką išgelbėti savo sielas. Gal pernelyg žiauriai sprendžiu apie savo kaimynus, nes, manau, daugelis jų net nežino, kad savo miestelyje turi tokią instituciją kaip kalėjimas.

      Anksčiau mūsų miestelyje buvo įprasta, kad išėjusį iš kalėjimo skolininką jo pažįstami pasveikintų žiūrėdami į jį pro sukryžiuotus pirštus tarsi pro grotuotą kalėjimo langą - „Sveikas gyvas!" Mano kaimynai manęs šitaip nepasveikino, bet pradžioje pažiūrėjo į mane, paskui vienas į kitą, tarsi būčiau grįžęs iš ilgos kelionės. Mane pasodino kalėjiman, kai ėjau pas batsiuvį atsiimti pataisytų batų. Kai kitą rytą paleido, tęsiau savo sumanymą ir, apsiavęs pataisytą batą, pasukau mėlynių, kurios nekantravo paklusti mano valiai, ir po pusvalandžio - žirgas buvo greit pabalnotas - jau buvau mėlynių lauko vidury ant vienos mūsų aukščiausių kalvų, už dviejų mylių, ir Valstybės jau niekur nebesimatė.

      Štai ir visa „Mano kalėjimų" istorija.

      Niekada neatsisakiau mokėti kelių mokesčio, nes trokštu būti geras kaimynas lygiai taip, kaip ir blogas pilietis; kai dėl mokyklų rėmimo, tai ir dabar, kiek man priklauso, auklėju savo bendrapiliečius. Aš atsisakau mokėti mokesčius ne dėl kokio konkretaus jų straipsnio. Paprasčiausiai noriu paneigti lojalumą Valstybei, pasitraukti ir būti veiksmingai atokiai nuo jos. Net jei galėčiau, man nerūpėtų eiti paskui mano dolerį, iki jis nupirks kokį žmogų ar muškietą, kuriuo jį galima nudėti, - doleris nekaltas, - bet man rūpi nustatyti mano lojalumo pasekmes. Iš tikrųjų aš savaip tyliai skelbiu karą Valstybei, nors, kaip įprasta tokiais atvejais, noriu išgauti iš jos visą įmanomą naudą, pasinaudoti, kaip sugebu, jos privalumais.

      Jeigu kiti sumoka mokestį, kurio reikalaujama iš manęs, užjausdami Valstybę, tai jie daro tik tai, ką jau darė savo pačių atveju, arba veikiau, jie dar labiau, nei reikalauja pati Valstybė, skatina neteisybę. Jeigu jie moka mokestį dėl klaidingo susirūpinimo apmokestinamu individu, kad gelbėtų jo nuosavybę, ar sukliudytų jo įkalinimą, taip yra dėl to, kad išmintingai ne-pasveria, kokiu laipsniu jų asmeniniams jausmams leistina kištis į visuomenės gėrį.

      Tokia tad yra šiuo metu mano nuostata. Tačiau tokiu atveju negali būti pernelyg atsargus, kad tavo veiksmai nebūtų šališki dėl užsispyrimo arba per daug paisant žmonių nuomonės. Pasirūpink, kad darytum tik tai, kas, tavo požiūriu, dera tau ir tavo laikui.

      Kartais pagalvoju: juk žmonės tokie geranoriai; bet jie paprasčiausiai nežino; jie darytų geriau, jei žinotų kaip; kam skausmingai versti kaimynus, kad jie elgtųsi su tavimi taip, kaip jie nėra linkę elgtis? Bet ir vėl mąstau, jog tai ne priežastis, dėl kurios turėčiau daryti taip, kaip daro jie, arba leisti kitiems kęsti dar didesnį kitokį skausmą. Ir vėl kartais sakau sau pačiam: kai milijonai žmonių be pykčio, be blogos valios, be jokių asmeninių jausmų pareikalauja iš tavęs tiktai kelių šilingų, negalėdami -tokia yra jų konstitucija - atšaukti ar pakeisti dabartinį reikalavimą, ir kai tu pats neturi galimybės kreiptis į kitus milijonus, kodėl priešini save šiai visa nugalinčiai brutaliai jėgai? Juk šitaip atkakliai nesipriešini nei šalčiui, nei alkiui, nei vėtroms, nei bangoms; romiai paklūsti tūkstančiui panašių neišvengiamybių. Juk nekiši galvos į ugnį. Bet kaip tik dėl to, kad žiūriu į ją ne tik kaip brutalią, bet iš dalies ir žmogiškąją jėgą, ir manau, jog esu susijęs su tais milijonais kaip su žmonių, o ne tik brutalių ar negyvų daiktų milijonais, matau, kad šitaip kreiptis yra įmanoma pirmų pirmiausia ir tiesiai nuo jų į jų Kūrėją ir, antra, nuo jų į juos pačius. Tačiau jei sąmoningai kišu galvą į ugnį, tai nėra ko kreiptis nei į ugnį, nei į tą, kuris ją sukūrė, tuomet galiu kaltinti tiktai patį save. Jei galėčiau įtikinti save, jog turiu pagrindo priimti žmones tokius, kokie jie yra, ir atitinkamai su jais elgtis, ir netaikyti jiems tokių reikalavimų ir lūkesčių, kuriuos jie ir aš turėtume atitikti, tuomet, kaip geras musulmonas ir fatalistas, turėčiau stengtis būti patenkintas tokiu pasauliu, koks jis yra, ir sakyti, jog tokia yra Dievo valia. Ir pagaliau ne tas pat priešintis šiai ar kokiai grynai brutaliai ar gamtos jėgai: galiu veiksmingai priešintis šiai jėgai, bet negaliu tikėtis kaip Orfėjas pakeisti uolų, medžių ir žvėrių prigimties.

      Nenoriu pyktis su jokiu žmogumi ar tauta. Nenoriu būti smulkmeniškas ar ieškoti subtiliausių skirtumų, arba dėtis geresniu už savo kaimynus. Galiu pasakyti, jog greičiau ieškau netgi atleidimo už tai, kad paklustu šalies įstatymams. Esu net per daug linkęs prisitaikyti prie jų. Iš tikrųjų turiu pagrindo šituo save įtarti; ir kiekvienais metais, kai tik pasirodo mokesčių rinkėjas, esu linkęs peržiūrėti federalinės ir Valstijų valdžių aktus bei nuostatas, ir žmonių nuotaikas, kad rasčiau dingstį tokiam prisitaikymui.

      Privalome veikti savo šalį, kaip mūsų tėvai tą darė,
      O jei kuriuo metu meilę ir darbštumą atskiriame nuo reikštino jai pagarbumo,
      Turime priimti pasekmes, o sielą išmokyti sąžinės ir religingumo,
      Bet ne valdžios ir ne naudos troškimo.

      Aš tikiu, kad Valstybė sugebės perimti visą šį triūsą iš mano rankų, ir tuomet nebūsiu nė kiek geresnis patriotas už savo bendrapiliečius. Pažvelgus iš žemiau, Konstitucija, nepaisant visų jos trūkumų, yra labai gera; įstatymai ir teismai verti didelės pagarbos; netgi ši Valstybė ir ši amerikietiška vyriausybė daugeliu atžvilgių yra nuostabūs ir reti dalykai, verti dėkingumo, -tokie, kokius juos daugelis yra aprašęs; bet pažvelgus truputėlį iš aukščiau, iš paties aukščiausio taško, kas pasakys, kokie jie yra, ar kad į juos apskritai verta žiūrėti ar apie juos galvoti?

      Tačiau man vyriausybė ne per labiausiai rūpi, ir skirsiu jai kuo mažiau minčių. Netgi šiame pasaulyje ne tiek jau daug momentų, kai gyvenu valdomas kokios vyriausybės. Jei žmogus neturi minčių, fantazijos, vaizduotės, to, kas ne visuomet ilgesnį laiką atrodo jam būdinga, neišmintingi valdovai ir reformatoriai negali jo lemtingai sutrikdyti.

      Žinau, kad dauguma žmonių galvoja ne taip kaip aš; tačiau tie, kurių gyvenimas dėl jų profesijos yra skirtas studijuoti tokius ar panašius dalykus, manęs taip pat visai netenkina. Valstybės veikėjai ir įstatymų leidėjai, visiškai užsidarę institucijos viduje, niekuomet jos nemato aiškiai ir skaidriai. Jie kalba apie visuomenės išjudinimą, bet neturi jokio poilsio be jos. Jie gali būti patyrę ir pasižymėję ir neabejotinai išradę gudrių ir netgi naudingų sistemų, už kurias jiems esame nuoširdžiai dėkingi; tačiau visa jų išmintis ir naudingumas telpa tam tikrose nelabai plačiose ribose. Jie linkę pamiršti, jog pasaulis nėra valdomas politikos ir tikslingumo. VVebsteris niekada neperžengia vyriausybės ribų ir todėl negali autoritetingai kalbėti apie ją. Jo žodžiai yra išmintis tiems įstatymų leidėjams, kurie nemąsto apie jokias esmines dabartinės vyriausybės reformas; tačiau mąstantiems žmonėms ir tiems, kurie leidžia įstatymus visiems laikams, jis iš tikrųjų niekada nepažvelgia į dalyko esmę. Pažįstu tuos, kurių skaidrūs ir išmintingi apmąstymai šia tema greit atskleistų jo proto ir atvirumo ribas. Tačiau, palyginti su daugumos reformatorių profesijų pigumu ir dar pigesne politikų apskritai išmintimi bei iškalba, jo žodžiai yra beveik vieninteliai nuovokūs ir vertingi, ir mes dėkojame Dangui už jį. Jis, palyginti su kitais, yra stiprus, vaisių ir nešė jį tam, kad prinokusį tuoj pat numestų, paruoš kelią dar tobulesnei ir nuostabesnei Valstybei, kurią aš taip pat įsivaizdavau, bet kurios kol kas dar niekur nemačiau.

      Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą / Henry David Thoreau; iš anglų kalbos vertė Rolandas Pavilionis. – Vilnius: Baltos lankos, 1999.