Kūrėsi Lietuva. Tegu ne tokia, kokios Anė su draugais norėjo, bet vis dėlto nepriklausoma, o dėl gražaus joje gyvenimo visada galima bus kovoti.
Naujai besikuriančioje Joniškėlio ligoninėje reikia gailestingosios sesers. Kaip tik proga Anei patenkinti savo seną troškimą – tarnauti nelaimingiems, slaugyti ligonius. Tai atsisveikina su kaimu ir namiškiais ir išvyksta į ligoninę.
Prasideda naujas gyvenimas. Irgi pilnas pavojų. Ligoninė dar neįrengta, siaučia po karo epidemijos, bet naujoji sesuo visa širdimi atlieka savo pareigas, rūpestingai slaugo ligonius, kantriai perneša visus sunkumus ir nepraleidžia progos mokytis, kuo daugiau žinių įsigyti, kad galėtų būti naudingesnė ir patenkintų savo nuolatinį mokslo troškulį. Dirbti ir mokytis buvo jai ne naujiena, o čia gavo progos semtis mokslo iš pačios aplinkumos.
Netrukus naujokę seserį pasiunčia į Kauną, į gailestingųjų seserų kursus, kuriuos ji sėkmingai baigia, bet į Joniškėlį negrįžta. Persikelia į Kauno miesto ligoninę ir įstoja į suaugusiųjų gimnaziją toliau mokytis. Be to, susitinka vieną kitą senųjų draugų, su kuriais kėlė revoliuciją ir rengėsi naujais pagrindais atkurti Lietuvą.* Dabar jie buvo pralaimėję, išblaškyti. Kai kurie uždaryti kalėjimuose, kai kurie pasidavę gyvenimo srovei. Valdžią ir Lietuvoje užgrobė tie, kurie buvo jos ištroškę ir naudojo ją savo naudai, o ne tautos labui. Kas jiems priešinosi, stengėsi į šalį nustumti arba įkišti į kalėjimą. Kilo vis didesnis nepasitenkinimas valdžios užgrobikais. Atgijo partijos ir kova dėl valdžios. Tai buvo svetima ir bjauru Anei. Nei ji, nei jos draugai niekada dėl valdžios nekovojo, bet visada prieš valdžią – kokia ji bebūtų – nes valdžia buvo ir bus žmogaus pavergimo ir paniekinimo įrankis.
Tai ir su Lietuvos valdžia negalėjo sutikti, kuri stengėsi įvesti Lietuvoje seną valstybinės priespaudos tvarką, pridengiančią visokią neteisybę ir trukdančią krašto pažangą. O Anė su draugais norėjo, kad Lietuvoje būtų teisingiausia tvarka ir visiems būtų gera ir laisva gyventi.
Pradėjo burtis senieji draugai ir iš naujo galvoti apie revoliuciją, bet šį kartą jau Lietuvoje. Tarp tų pasiryžėlių viena pirmųjų buvo Anė, tokia pat atsidavusi jaunystėje surastai tiesai, tik dabar gyvenimo patyrusi, užsigrūdinusi. Bet tarp draugų, pralaimėjusių ir išsklaidytų, nebuvo sutarimo. Amžini ginčai, o reikalai nė iš vietos. Anei visa tai skaudžiai tenka pergyventi, bet ji nepraranda vilties. Laiko neleidžia veltui, visada užimta darbu.
Ligoninėje darbo per akis. Bet visur ir visada Anei darbas sekasi, nes ji jo nevengia. Atsirado naujas sumanymas. Tarp gydytojų ne vienas, kuris savo pastangomis pasiekė mokslo. Tarp jų ir viena draugė iš Petrapilio. Ryžtasi ir Anė pasidaryti gydytoja. Bet reikia pirma baigti gimnaziją. Tai mokosi ir dirba, visa kita į šalį atmetusi.
Kitos seserys pasirenka paprastesnį kelią, jos stengiasi pasidaryti gydytojienėmis, o ne gydytojomis. Bet Anei visa tai svetima ir net bjauru. Ji net suprasti negali, kaip galima pasidaryti kito gyvenimo priedėliu. Ji savarankiška ir nori būti visai nepriklausoma. Todėl jos visiškai netraukia pasidaryti kieno nors žmona. Net meilės jausmai, tokie įprasti jos amžiuje, jai visai svetimi. Viską nustelbia draugystės ir pareigos jausmas. Todėl ji vėl įsitraukia į senųjų draugų atgijusį sąjūdį, nors jai daug kas ten nepatinka ir ji jau spėjo surasti kitų savo gyvenimo tikslų. Bet pakilusios politikos aistros vėl įtraukia Anę į savo sūkurį. Tenka išsižadėti svajonės būti gydytoja ir visą laisvą laiką atiduoti iš naujo besirikiuojančiam revoliuciniam judėjimui. Taip pamaži iš pasiryžėlės Anės pasidaro rimta, atsidavusi bendram reikalui draugė Ona su balta bliuzele, kaklaryšiu ir plačia skrybėle.
* Čia ir toliau kalbama apie Lietuvos socialistų revoliucionierių sąjungą. Jos veikla susijusi su kaimo jaunimo „Draugo“ organizacija: leido laikraščius „Draugas jauniems“ 1927–1929m. Karaliaučiuje – leidinį „Revoliucionierius“. Sąjungos ideologas – Vladas Karosa.
Kazys Boruta. Gyvenimas drauge su draugu: atsiminimų metmens apie jaunystės draugą ir žmoną Oną Kazanskaitę-Borutienę. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.
