Rudenį 1924 m. užplūsta Kauną jaunimo antplūdis iš visos Lietuvos į naujai įsteigtą universitetą. Tarp jų nemaža nenuoramų, spėjusių nusivilti Lietuvos valstybingumu, naujų tiesų ieškotojų, gyvenimo reformuotojų, revoliucionierių, fantastų ir poetų. Su jais kartu ir aš atvykau į Kauną, spėjęs pagarsėti jau Marijampolėje kaip nenuorama ir poetas. Todėl iš karto patekau į patį sambrūzdžio sūkurį.

Prasidėjo visokios sueigos, susibūrimai, susirinkimai. Vyresnioji karta stengėsi patraukti į savo pusę jaunesniąją kartą. Bet ir mes buvome pakaustyti. Ne su bet kuo leisdavomės į kalbas. Mums atrodė, kad mes patys daug geriau išmanom ir žinom, negu kiti, nors ir vyresni už mus.

Taip pas mane atsirado nelaukta viešnia – draugė Ona, kuriai buvo pavesta „palaikyti kontaktą“ su dideliu nenuorama, poetu ir fantastu, turinčiu kasdien dešimt naujų projektų, kurių nė vienas neįvykdomas, amžinai besiblaškančiu ir dar neapsisprendusių, bet būtinai reikalingu, kad neatitrūktų nuo sąjūdžio ir nenueitų savais keliais.

Bet išėjo kiek kitaip. Draugė Ona greit pametė „kontaktą“ su vyresniąja karta ir visa įsitraukė į mūsų, jaunųjų, gyvenimą, pavirsdama vėl Ane. Drauge su mumis nuolatos posėdžiavo, amžinai sprendėm tuos pačius ir vis naujus klausimus, organizavom jaunimo sąjungą, –čia laimėdami, čia pralaimėdami, sukdamiesi užburtame rate posėdžių, susirinkimų, mitingų, laikraščių bei atsišaukimų rašymu ir leidimu, kova ir rungtynėmis su kitomis partijomis ir grupėmis.

Taip praėjo ruduo, ir žiemą jau mes pasijutome tikra organizacija su kuopelių tinklu visoje Lietuvoje. Atsirado begalės visokių organizacinių reikalų, o čia dar mes įsitraukėme į organizavimą liaudies universiteto kursų po visą Kauną. Visi buvome užimti dešimtimis įvairių darbų, tai per dienas ir pralakstydavome su visa savo veikla. Vakarais dažnai susimesdavome pas draugę Oną į jos vienuolišką kambarėlį už rentgeno kabineto pavakaroti, – gerti arbatos ir tęsti neužbaigiamų ginčų bei projektuoti neįgyvendinamų projektų. Tuose nuolatiniuose pobūviuose ir aš buvau dažnas svečias. Draugė Ona priprato visais mumis rūpintis kaip vyresnioji sesuo. Susigyvenome mes kaip viena šeima. Ir net juokėmės – kokia mes čia sąjunga, kada visi aplink įsimylėję. Tai buvo iš tikrųjų svaiginanti jaunystė su jos gražiausiu polėkiu – draugyste, o mes vaizdavomės esą dievai žino kokiais revoliucionieriais, pasiryžusiais pertvarkyti visą pasaulį.

Pavasarį mes gyvenome studentiška komuna Žaliakalnio pašlaitėje, už Meno mokyklos, Trumpojoje gatvėj. Pro langus buvo matyti Nemuno ir Neries santaka. Be to gražaus vaizdo, nieko gero nebuvo mūsų komunoje. Jei ne Onos nuolatinis rūpestis, vargu ar ilgai mes ten būtume išgyvenę. Beveik kasdien, pavakariais po darbo ji užeidavo pas mus pasižiūrėti ir aptvarkyti. O tvarkyti visada būdavo ką laisvų individualistų komunoje. Ir mes pripratome prie Onos kaip prie savo komunos nario. Ir mes iš karto smagiau pasijusdavome, kai išgirsdavome per kiemą atskubant jos tvirtus žingsnius ir linksmą balsą. Su jos atvykimu lyg šviesiau pasidarydavo, ir neramu, jei kartais ji neateidavo. Tarsi pavasarį atnešdavo ji į mūsų niūrias palėpes. Bet ir jos žingsniuose, ir balse, ir juoke, ir žvilgsnyje susimaišė prisirišimas, draugystė ir meilė. Kartais ir neaiškus nerimas šmėkšteldavo, kurį tuojau nustelbdavo iš pat širdies gelmių kilusi džiaugsmo banga. Tokia stipri ir gaivališka, kad visą pasaulį apkabintum ir susuktum iš laimės:

Bet drąsuolė Ona pati pirmoji nusigando savo širdies balso. Pati sau bijojo prisipažinti, kad ją traukia tas jaunas nenuorama poetas, kuris amžinai blaškosi, be to, dar pagirioja savo nelaiminga meile. Tarsi savo nerimu jis būtų ir ją, tokią ramią ir tvirtą, nepagydomai užkrėtęs ir ji nežinotų ką daryti.

Bet kai jis, išspausdinęs laikrašty prieš žvalgybos kankinimus suimtųjų, buvo pats suimtas ir uždarytas į kalėjimą, – Ona pajuto, kad jis pats brangiausias žmogus jai pasaulyje.

Tai buvo mano pirmasis areštas*, kuris truko keletą dienų ir, kai išėjau iš niūraus ir dvokiančio Kauno kalėjimo, mane sutiko Ona, šviesesnė už žydintį pavasarį. Tiek daug meilės ir džiaugsmo buvo jos žvilgsnyje ir kiekviename judesyje, kad ji nepajėgė ir nenorėjo to paslėpti.

* K. Boruta 1925 m. gegužės mėn. buvo suimtas už leidinyje „Draugas jauniems“ išspausdintus Gegužės pirmosios šūkius.

Kazys Boruta. Gyvenimas drauge su draugu: atsiminimų metmens apie jaunystės draugą ir žmoną Oną Kazanskaitę-Borutienę. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.