Bet vis dėlto mes neilgai trukus išsiskyrėme. Kaltas buvo mano blaškymasis. Ona skaudžiai nusivylė – ne manim, ne savim ir ne siaučiančia audra, bet meilės amžinybe ir pastovumu.

Prieš tai buvo riaušės universitete dėl mūsų sukelto protesto prieš mirties bausmę*. Už tai mus nubaudė po mėnesį kalėjimo ir pašalino iš universiteto. Aš visa tai labai nervingai pergyvenau. Išėjęs iš kalėjimo, rengiausi važiuoti į užsienį, bet ilgai negavau leidimo.

Basčiausi po Kauną be vietos ir pastogės. Nuovargis ir nervinis įtempimas vis didėjo. Ona rūpinosi manimi kaip tik įmanydama, bet mažai ką galėjo padėti. Brendo manyje didelis vidinis konfliktas, kurį tik aš pats vienas galėjau išspręsti. Nusibodo man draugai su visa ta veikla, lyg kokiu beprasmišku žaidimu, ir su Ona pasidariau atšiauresnis. Norėjau kuo greičiausiai pabėgti nuo savęs ir nuo esamo gyvenimo, kuo toliausiai išvažiuoti. Kur – nesvarbu, svarbu, kad tik būtų toli. O čia kaip tyčia policija trukdė ir gaišino su leidimu.

Pradėjau blaškytis ir nerimauti, niekur sau vietos nerasdamas. Ona kankinosi, manydama, kad čia ji kalta. Ir po vieno nesusipratimo ji ramiai ir rimtai tarė:

– Reikia mudviem skirtis. Draugystė iš arti, meilė iš toli yra graži, o mudviem kažkas susipainiojo, ir negalime išsinarplioti.

Tai buvo ir man aišku. Tik atsiskyręs pajutau kažką be galo brangų praradęs, ir dar neramiau pasidarė. O nervinė įtampa vis didėjo, kol staigus sukrėtimas įvyko.

Vieną vakarą pas draugus gėriau arbatą. Buvo nemaža svečių, visi buvo linksmi, tik aš kažkodėl labai nesmagiai jaučiausi ir tylėjau. Iš pradžių niekas net nepastebėjo, kai aš prie stalo netekau sąmonės ar užmigau. Nustebę pažadina ir patikrina temperatūrą – 40° C su viršum.

Paguldė išvažiavusio draugo kambary. Visą naktį kliedėjau. Draugės rengėsi paryčiu pašaukti Oną. Bet aš dar prieš rytą kliedėdamas be sąmonės pakilau iš lovos, ištrankiau visą kambarį, prikūliau gerą draugą (sakė, kad per pagalvę, bet kažin kaip ten buvo) ir vienmarškinis, basas išsiveržiau į gatvę ir nuėjau į policiją reikalauti leidimo išvažiuoti į užsienį.

– Į kokį užsienį? – nustebo budintis policininkas. – Juk Tamsta visas kruvinas.

Aš pažiūrėjau į save – iš tikrųjų kruvinas. Kas gi čia atsitiko? – pagalvojau. – Plėšikai užpuolė, – pats sau ir policininkui atsakiau.

Visa nuovada išbėgo gaudyti plėšikų, bet pakeliui sutiko mano bičiulius, baisiai persigandusius ir nešančius man drabužius. Lauke buvo 20° su viršum šalčio.

Iššaukė greitąją pagalbą ir nuvežė į ligoninę. Ten sutikau Oną. Atėjo į priimamąjį mirtinai išblyškusi.

Daktaras ir Ona pamanė, kad su manim tikrai kažkas bloga ir ta pačia greitąja pagalba nugabeno į psichiatrinę.

Ten aš greitai atgavau sąmonę, bet iš ligoninės keletą dienų neišleido, laukė, kad aš turiu mažiausia apsirgti plaučių uždegimu, bet nesusirgau nė sloga.

Ona lankė mane ligoninėje. Buvo rūpestinga ir jautri. Nė vienu žodžiu neužsiminė apie mudviejų tariamą išsiskyrimą, bet abudu jautėme kažkokį atsiradusį tarp mūsų tarpą – plyšį.

Išėjęs iš ligoninės, tuojau išvažiavau į Vieną**. Draugai, susirinkę stoty palydėti, žiūrėdami į mane juokavo:

Ona rūpestingai parengė mane į kelionę. Išvažiuojant padovanojo savo plačiabrylę skrybėlę: „Kad galvos neprarastum“, – pajuokavo.

Buvau baisiai pavargęs ir išsiblaškęs. Ir pirmi įspūdžiai užsienyje lyg pro miglas. Bet aš ne užsienio, o savęs ieškoti išvažiavau. Paskui pabudo ilgesys, ir rašėme ilgiausius laiškus. Per tuos laiškus su Ona išsiaiškinome ir susitaikėme. Tie laiškai, deja, per vėlesnį mūsų bastymąsi kažkur žuvo. Bet iš tolo vienumoje subrendo mūsų draugystė ir meilė, kurią paskui gyvenimas ne kartą žiauriai bandė, bet neįstengė sulaužyti.

* K. Boruta su kitais studentais aušrininkais dėl protesto prieš mirties bausmę suimtas 192S m. lapkričio pradžioje, lapkričio 12 d. pašalintas iš universiteto iki 1926 m. rugsėjo 1 d.

** 1926 m, vasario 6 d. K, Boruta išvyko i Vieną. Tų pačių metų rudens semestre įstojo į Vienos universiteto filosofijos fakultetą, kuriame su pertraukomis iki 1930 metų išklausė 8 semestrų kursą.

 

 

Kazys Boruta. Gyvenimas drauge su draugu: atsiminimų metmens apie jaunystės draugą ir žmoną Oną Kazanskaitę-Borutienę. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.