Rudenį išleido mane Ona, kaip savo vyrą, atgal į Vieną tęsti studijų. Išleistuvės buvo jos kambarėlyje ligoninėje. Susirinko artimieji draugai, bičiuliai. Gėrėm arbatą ir net vyną (tada mes visi buvom griežti blaivininkai), triukšmavom ir dainavom ligi pusiaunakčių. Niekam nesakėm, bet visi žinojo, kad tai ne tik išleistuvės, bet ir mudviejų su Ona vestuvės.
To meto mūsų supratimu vestuvės ir išleistuvės visiškai derinosi. Mes visai nemanėme, kad vyrui su žmona reikia gyventi drauge, viename bute bendru gyvenimu. Tai mums atrodė miesčioniška ir neįdomu. Ona pasiliko toliau gyventi ir dirbti ligoninėje, o aš išvažiavau į Vieną studijuoti. Šį kartą buvau ramesnis ir tikresnis. Visa ta veikla buvo galutinai įgrisusi, ir džiaugiausi, galėdamas ja atsikratyti. Rengiausi rimčiau atsidėti studijoms ir pasiruošti savarankiškam gyvenimui. Jaunystės svaiguliu, nors ir su gražiais polėkiais, ilgai nepagyvensi. O be to, dar aš jaučiausi vyras, su kurio gyvenimu surištas mylimos moters likimas.
Bet nespėjau įsitraukti nei į studijas, nei apsitvarkyti, kai staigi žinia – Lietuvoje perversmas. Tai buvo 1926 m. gruodžio 17 d. Mane visą sukrėtė. Labiausiai kankino – nežinia. Aš čia vienas, saugus, o kas su draugais? – Kas su Ona? Ryžausi tuojau pat grįžti atgal į Lietuvą ir kovoti, jei reiks, net ir su ginklu. Laukiu žinių. Pagaliau gaunu iš Onos laišką. Neramų, nervingą, beviltišką. Viskas baigta. Draugai – vieni areštuoti, kiti – išsklaidyti. Kas pasislėpęs, kas į užsienį pabėgęs. Nėra kas daryti, reikia laukti. Tik baisiai nyku ir neramu.
Paskui per Oną gaunu geriausio savo draugo V. Karosos* atsisveikinimo raštelį. Jis labai trumpas ir santūrus. Laukia sušaudymo. Suėmė jį ligoninėje, reumatizmo paraližiuotą. Pergabeno į kalėjimą. Apstatė šnipais – sekliais. Atėję karininkai pareiškė: „Nieko, mes Tamstą greitai sušaudysime“.
Tai mane tiesiog pritrenkė. Viską metęs į šalį, pradėjau veikti. Kasdien rašiau desėtkus pareiškimų, laiškų į visas šalis, keldamas protestą prieš terorą. Susirišau su tarptautinėmis revoliucinėmis grupėmis ir visas pasinėriau į veiklą. Mažas studentiškas kambarėlis pavirto tikru biuru. Kasdien gaudavau ir išsiųsdavau korespondencijos pundus. Net per paskaitas rašydavau politinius pareiškimus. Po viso to pasipylė iš įvairių kraštų šimtai protestų į Lietuvą. Pirmasis įkarštis praėjo, teroras atlyžo. V. Karosą pasivaržė pribaigti, paleido iš kalėjimo ir ištrėmė.
Visas mano informacijos šaltinis apie Lietuvą buvo Onos laiškai. Tarp eilučių, „paukščių kalba“ išskaitydavau, kas darosi Lietuvoje ir ką aš turiu daryti. Bet to buvo maža mano išsiplėtusiai akcijai. Nutariau parsitraukti pas save visą „informacijų šaltinį“, – kviečiau Oną atvykti į Vieną. Norėjau geriau susiorientuoti, kas darosi krašte, be to, buvau neramus dėl jos likimo. Anksčiau ar vėliau galėjo susekti mūsų susirašinėjimą, ir Onai grėsė didelis pavojus. Reikėjo padaryti pertrauką. Kas toliau bus – negalvojau, o be to, ir nesvarbu atrodė. Svarbu – atitraukti pavojų nuo Onos galvos ir pasimatyti. Aš pats nesirengiau grįžti į Lietuvą, be to, ir negalėjau. Liko tik Onai atvažiuoti. Ji rašė, kad sutinkanti, bet vis delsė. O aš pradėjau nerimauti.
* Vladas Karosą (1896. IX.20 Remeikiuose, Alytaus apskr. – 1933. V. 5 Kaune) – visuomenės veikėjas. 1918–19 m. Dzūkijoje organizavo eserų darbo įmonių tarybas, prisidėjo prie Kauno įgulos kareivių sukilimo, dalyvavo Lietuvos mokytojų profsąjungų, studentų socialistų draugijos veikloje, buvo vienas iš moksleivių aušrininkų, Lietuvos socialistų revoliucionierių maksimalistų partijos ideologų. Bendradarbiavo „Aušrinėje“, „Kovos kelyje“ ir kitur. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo V. Karosą buvo suimtas. K. Boruta prieš perversmą ir draugų areštų skelbia protestus Vakarų Europos spaudoje.
Kazys Boruta. Gyvenimas drauge su draugu: atsiminimų metmens apie jaunystės draugą ir žmoną Oną Kazanskaitę-Borutienę. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.