Sugrįžome į Kauną kaip iš kito pasaulio. Smagūs, linksmi, išsimaudę, pailsėję. Nežinodami pasisėmėme keliems metams jėgos pernešti žiaurias klaikumas.

Sugrįžę apsistojome vienoje palėpėje, bet greitai pajutome, kad mums trūksta oro. Persikėlėme į mažą butelį Šviesos g. su beržais palangėje. Gyvenome tik dviese su Ona. Bet visą laiką netrūkdavo pas mus svečių. Ir draugų, ir praeivių.

Susigyveno naujas rašytojų būrelis, steigėme leidyklą, leidome laikraštį ir rengiamės išplėsti didelį kultūros veiklos barą. Bet kerštinga praeitis nesnaudė ir tykojo mūsų.

To mes ir laukėme. Prieš porą dienų buvome gavę pranešimą iš Karaliaučiaus, kad ten paėmę valdžią hitlerininkai suėmė draugus ir korespondenciją. Nemanėme, kad policija taip greitai susiuostytų. Dar tas laiškas su pranešimu gulėjo ant stalo. Praeidamas nejučiomis nubloškiau į šalį.

Išvertė mano biblioteką, rankraščius, išgriozdė visą butą, bet nieko nerado. Po poros valandų išsinešdino net neatsiprašę. Likome mudu su Ona suverstam bute ir žiūrime viens į kitą.

Paryčiui sužinome, kad ir pas kitus draugus būta kratų ir kad kai kurie draugai areštuoti. Suprantame, kad kažkas tikrai negero atsitikę. Provokacija ar eilinis siautėjimas? Nesitikėjom, kad iš užsienio gresia toks pavojus. Manėme, pašėls ir nurims. Bet apsirikome.

Po savaitės pavakare atvažiuoja automobilis ir sustoja prie mūsų durų. Manau, kad šiaip kas iš pažįstamų ar draugų. Einu atidaryti durų. Bet čia buvo tie patys naktiniai.

Įeiname į butą. Pasitinka Ona. Žiūri į mane, į juos, be žodžių viską supranta ir išbąla.

Pašniukštinėja kiek po butą, pasidairo, neva Onos atsiprašinėdami, bet tyčiodamiesi, ir kviečia mane drauge su jais važiuoti. Aš pasižiūriu pro langą. Beržai vos vos pradeda sprogti, tai buvo kovo 28 diena*.

– Nenusimink, – sakau. – Ne tokių dalykų pergyvenome, pergyvensime ir šituos mažmožius. Būk sveika! – atsisveikinu ir išeinu.

Nežinojom, kad prasideda pačios sunkiausios mūsų gyvenimo dienos, kurios užtrunka ištisais metais.