„Visoje šalyje filosofijos fronte vyksta nauja gyva polemika dėl nuostatų, kad „vienas dalijasi į du“ ir „du susilieja į vieną“. Šis ginčas yra kova tų, kurie palaiko, ir tų, kurie prieštarauja materialistinei dialektikai, kova tarp dviejų pasaulio suvokimo būdų: proletarinio ir buržuazinio. Tie, kurie sutinka, kad „vienas dalijasi į du“ yra esminis daiktų principas, laikosi materialistinės dialektikos pusėje; tie, kurie sutinka, kad esminis daiktų principas yra „du susilieja į vieną“, stoja prieš materialistinę dialektiką. Šios dvi šalys nubrėžė aiškią perskyros liniją, o jų argumentai yra visiškai priešingi. Aprašoma polemika ideologine prasme atspindi aštrią ir sudėtingą klasinę kovą, kuri vyksta Kinijoje ir pasaulyje.“
(Raudonoji vėliava, Pekinas, 1964 m. rugsėjo 21 d.)
54.
Kaip ir šiuolaikinė visuomenė, spektaklis kartu yra ir vieningas, ir padalintas. Kaip ir ji, šis kuria savo vienybę virš plyšio. Bet prieštaravimas, kada jis pasireiškia spektaklyje, savo ruožtu yra prieštaringas prasmės apvertimu; taip rodomas padalijimas yra vientisas, kai tuo tarpu rodoma vienybė – padalinta.
55.
Kaip tik kova dėl įvairiausių valdžios formų, sudarytų norint valdyti tą pačią visuomeninę ir ekonominę sistemą, reiškiasi kaip oficialus prieštaravimas, iš tiesų priklausantis tikrajai vienybei; šitai egzistuoja tiek pasauliniu mastu, tiek ir kiekvienos valstybės viduje.
56.
Besivaržančių atskirtos valdžios formų tariamos teatralizuotos kovos tuo pačiu metu yra tikros tuo, kad jos perteikia nevienodą ir konfliktišką sistemos plėtrą, santykinai prieštaringus klasių interesus ar jų padalinius, pripažįstančius sistemą, ir apibrėžia jų pačių dalyvavimą jos valdyme. Taip, kaip pažangiausios ekonomikos plėtra nusako vienų prioritetų susidūrimą su kitais, taip ir totalitarinis ekonomikos valdymas pasitelkus valstybinę biurokratiją ir šalių, atsidūrusių kolonizacijos ar dalinės kolonizacijos sferoje, sąlygos yra apibrėžiamos pagal reikšmingas savybes gamybos ir valdžios akivaizdoje. Šios įvairios prieštaros spektaklyje, remiantis visiškai nevienodais kriterijais, gali pasireikšti kaip visiškai skirtingų visuomenių formos. Bet remiantis jų privačių sektorių veiksminga tikrove, jų savitumas gyvuoja jas įtraukusioje universalioje sistemoje, tai yra ypatingame judėjime, kuris planetą pavertė savo lauku – kapitalizmu.
57.
Spektaklio visuomenė nešėja viešpatauja silpnai išsivysčiusiuose regionuose ne tik dėl ekonominės hegemonijos. Ji juos valdo kaip spektaklio visuomenė. Šiuolaikinė visuomenė reginiškai jau užtvindė kiekvieno žemyno visuomeninį paviršių ten, kur dar nėra materialinio pagrindo. Ji apibrėžia valdančiosios klasės programą ir vadovauja ją įteisinant. Taip, kaip spektaklio visuomenė pateikia netikras geidžiamas geroves, taip ji ir vietiniams revoliucionieriams pasiūlo melagingus revoliucinius modelius. Spektaklis, būdingas biurokratinei valdžiai, savo rankose turinčiai keletą pramoninių šalių, yra kaip tik visuotinio spektaklio dalis, taip pat ir jo visuotinis tariamas neigimas ir parama. Jeigu spektaklis, žvelgiant į skirtingas jo apsireiškimo vietas, akivaizdžiai nurodo į totalitarines kalbėjimo ir visuomeninio administravimo specializacijas, tada pastarosios sistemos visuotinio veikimo lygiu siekia ištirpti spektaklio užduočių pasaulinio padalijimo erdvėje.
58.
Spektaklio užduočių padalijimo procesas, saugantis esamos tvarkos bendrybes, iš esmės saugo vyraujantį savosios plėtros polių. Spektaklio šaknys slypi gausia tapusios ekonomikos dirvoje ir kaip tik ten nokinami vaisiai, kurie siekia galiausiai viešpatauti reginių rinkoje, nepaisydami jokio vietinio spektaklio, siekiančio autokratijos, protekcionistinių ideologinių ir policinių kliūčių.
59.
Banalinimo judėjimas mirguliuojančiais apgaulingais spektaklio manevrais šiuolaikinę visuomenę valdo visame pasaulyje, taip pat ją valdo visur, kur išplėtotas prekių vartojimas išoriškai padidino vaidmenų ir objektų pasirinkimą. Religija ir šeima, – tos moralinę represiją tvirtinančios atgyvenos, – kurios lieka pagrindine klasinės valdžios palikimo forma gali susijungti į tą patį darinį su išpūstu teigimu apie mėgavimąsi šiuo pasauliu, kuris kaip tik ir tekuriamas kaip tariamas mėgavimasis, slepiantis savyje represiją. Palaimingai priimant tai, kas gyvuoja, į vieną darinį taip pat gali susilieti ir grynai parodomasis maištas – tai patvirtina vieną paprastą faktą, kad pats nepasitenkinimas tapo preke nuo tada, kai ekonominė gausa pasijuto galinti išplėsti savo gamybą iki tos pirminės materijos perdirbimo.
60.
Savyje įkūnydama galimo vaidmens reginį, įžymybė, gyvo žmogaus reginiškas atvaizdavimas, taip įkūnija šią banalybę. Įžymybės padėtis – tai tariamo išgyvenimo specializacija, tai susitapatinimo su menamu paviršutinišku gyvenimu objektas, kuriuo turi būti atlygintas produktyvių, tikrai išgyventų specializacijų susmulkinimas. Įžymybės gyvuoja tam, kad atvaizduotų gyvenimo ir visuomenės suvokimo stilių įvarius tipus, galinčius visuotinai reikštis. Jos įkūnija nepasiekiamą visuomeninio darbo rezultatą, pamėgdžiodamos nepakankamus šio darbo gaminius, paslaptingai pakylėtus virš jo kaip jo tikslas: valdžia ir atostogos, sprendimas ir vartojimas, kurie slypi neabejotino proceso pradžioje ir pabaigoje. Vienu atveju vyriausybinė valdžia įsikūnija į tariamą įžymybę, kitu – vartojimo įžymybė visuomeninės nuomonės patvirtinama kaip tariama valdžia tam, kas išgyventa. Bet taip, kaip įžymybės veikla realiai nėra visuotinė, taip ji ir neįvairiapusė.
61.
Spektaklio įgaliotasis asmuo, iškviestas į sceną kaip įžymybė, yra individo priešingybė, individo priešas, akivaizdžiai glūdintis jame pačiame, kaip ir kituose. Pereidamas į spektaklį kaip susitapatinimo modelis, ji atsisako bet kokio savarankiškumo, kad pati daiktų apyvartoje susitapatintų su visuotiniu paklusnumo įstatymu. Vartojimo įžymybė, išoriškai visais būdais atvaizduodama skirtingus asmenybės tipus, rodo, kad kiekvienas iš šių tipų vienodai pasiekia vartojimo visumą ir šalia joje suranda savo laimę. Sprendimo įžymybė privalo turėti visą rinkinį to, ką priimta laikyti žmogaus gerosios šiomis savybėmis. Taip oficialūs nesutarimai tarp jų ištrinami oficialiais panašumais, kurie tampa jų visapusiško tobulumo prielaida. Chruščiovas tapo generolu, norėdamas priimti sprendimus dėl Kursko mūšio, bet neten tada, o dvidešimtojo jubiliejaus metu, būdamas valstybės vadovu. Kennedis išliko oratoriumi net tada, kai sakė pagiriamąjį žodį prie savojo kapo, nes Theodor'as Sorensenas tuo metu įpėdiniui toliau redagavo kalbas tuo stiliumi, kuris leido atpažinti velionio asmenybę. Žavingi žmonės, kuriuose įsikūnija sistema, jie yra įžymūs tam, kad nebūtų tuo, kas jie yra; jie tapo garsiais žmonėmis, nusileisdami žemiau niekingo asmeninio gyvenimo tikrovei, ir kiekvienas iš jų tai žino.
62.
Apgaulingas pasirinkimas iš reginių gausos, pasirinkimas, egzistuojantis sugretinant besivaržančius ir solidarius spektaklius, kaip ir sugretinant vaidmenis (daugiausia reiškiamus ir perteikiamus objektų), kurie tuo pačiu metu yra išimtiniai ir derantys, plėtojasi vaiduokliškos kokybės, skirtos sukurstyti susijungimą su kiekybine banalybe, kovoje. Taip atgimsta apgaulingos archainės prieštaros, regionalizmas ar rasizmas, įpareigoti hierarchinių tarnybų vartojimo srityje vulgarumą pakeisti į fantastišką ontologinį pranašumą. Taip vėl susidaro nepabaigiama serija ironiškų susidūrimų, mobilizuojančių tam tikrą pusiau juokingą interesą – nuo sporto varžybų iki rinkimų. Ten, kur gausiai vartojama, pagrindinė parodomoji prieštara tarp jaunimo ir suaugusiųjų į pirmąjį planą išstumia apgaulingus vaidmenis, nes niekur nėra suaugusiojo, savo gyvenimo šeimininko, o jaunimas, to, kas gyvuoja, permainos garantas, tikrai nėra dabartinių jaunų žmonių, bet ekonominės sistemos, kapitalizmo dinamikos, nuosavybė. Kaip tik daiktai viešpatauja ir yra jauni, kaip tik jie vienas kitą išstumia ir vienas kitą pakeičia.
63.
Už parodomųjų prieštarų kaip tik ir slepiasi skurdo vienybė. Skirtingos to paties susvetimėjimo formos tarpusavyje kovoja, prisidengdamos visuotinio pasirinkimo kaukėmis todėl, kad jos visos sudarytos iš realių atstumtų prieštaravimų. Atsižvelgiant į ypatingos skurdo stadijos, kurią spektaklis neigia ir teigia, reikmes, pastarasis reiškiasi sutelkta arba išsklaidyta forma. Abiem atvejais jis tėra reginys to, kas ramiame nelaimės vidury sėkmingai apjuosia bei sujungia sielvartą ir siaubą.
64.
Sutelkta teatralizacija iš esmės priklauso biurokratiniam kapitalizmui, nors ji gali būti panaudojama kaip valstybinės valdžios technika įvairiarūšių atsilikusių ekonomikų atžvilgiu arba tam tikrais pažangaus kapitalizmo krizės momentais. Pati biurokratinė nuosavybė iš tiesų yra sutelkta ta prasme, kad atskiras biurokratas gali valdyti globalinę ekonomiką tik tarpininkaujant biurokratinei bendruomenei ir būdamas tos bendruomenės narys. Be to, mažiau plėtota prekių gamyba taip pat reiškiasi sutelkta forma, nes prekė, kurią valdo biurokratija, pagrįsta visu visuomeniniu darbu, o tai, kad ji perparduodama visuomenei – visuminiu pastarosios išgyvenimu. Biurokratinės ekonomikos diktatūra išnaudojamoms masėms negali leisti jokios žymios pasirinkimo laisvės, nes viską parinkti privalo ji pati, o bet koks kitas išorinis pasirinkimas, susijęs su maistu ar muzika, vadinasi, jau yra jos visiško sunaikinimo pasirinkimas. Ji turi būti lydima nuolatinės prievartos. Gerovės sukurtas reginys diktatūros spektaklio metu kaupia to, kas gyvuoja oficialiai, visumą ir tikslingai susitelkia ties vienu žmogumi, kuris yra jos totalitarinės vienybės garantas. Kiekvienas privalo stebuklingai susitapatinti su šia absoliučia įžymybe arba išnykti. Nes galvoje turimas jos nevartojimo (non-consommation) šeimininkas ir kažkuria prasme visiškam išnaudojimui priimtinas didvyriškas reginys, išnaudojimui, kuris iš tiesų yra pirminė teroro pagreitinta sankaupa. Kiekvienas kinas privalo mokytis iš Mao ir taip būti Mao, kaip tik todėl, kad jis neturi kito pasirinkimo, kad gyventų. Ten, kur viešpatauja sutelkta teatralizacija, taip pat viešpatauja ir policija.
65.
Išsklaidyta teatralizacija lydi prekių gausą ir šiuolaikinio kapitalizmo nesutrikdytą plėtotę. Kiekviena atskirai imama prekė čia pateisinama visų objektų gamybos galybės vardu, galybės, kurios užtariamuoju katalogu ir yra spektaklis. Priešingi tvirtinimai turtingos ekonomikos vieningo spektaklio scenoje grumiasi taip pat, kaip įvairios prekės, – įžymybės vienu metu palaiko savo prieštaringus visuomenės tvarkymo projektus, visuomenės, kur automobilių spektaklis reikalauja tobulo judėjimo, griaunančio senamiesčius, tuo tarpu, kai pačiam senamiesčio spektakliui reikia kvartalų – muziejų. Taigi problematišku tapęs pasitenkinimas, priskiriamas bendrojo vartojimo sričiai, tučtuojau klastojamas tuo, kad realus vartotojas gali tiesiogiai prisiliesti tik prie prekybinės laimės nuotrupų, kur kiekvieną kartą visumai akivaizdžiai suteiktos kokybės nėra.
66.
Kiekviena tiksliai apibrėžta prekė kovoja už save pačią, ji negali pripažinti kitų buvimo, nori visur save įkišti tarsi ji būtų vienintelė. Tokiu atveju spektaklis tampa šio susidūrimo, kurio joks Trojos kritimas negali užbaigti, epine giesme. Spektaklis apdainuoja ne vyrus ir jų ginklus, o prekes ir jų aistras. Štai šioje akloje kovoje kiekviena prekė, vedina savosios aistros, iš tiesų nesąmoningai įgyvendina kažką labiau pakylėto, kad prekės tapsmas pasauliu lygiai taip pat yra pasaulio tapsmas preke. Taigi dėl prekinio proto gudravimo prekės ypatingosios savybės nusidėvi kovoje tada, kai prekės forma juda visiškos realizacijos link.
67.
Pasitenkinimas, kurio nebegali suteikti pertekliaus prekė ja naudojantis, siekia būti rinktinis, jo vertę pripažįstant kaip prekę: toks prekės naudojimas patenkina save patį, o prekės vartotojas aukščiausios laisvės atžvilgiu įgauna religinio polėkio. Taip entuziazmo bangos dėl vieno ar kito gaminio, kurį palaiko ir platina visos informacijos priemonės, sklinda dideliu greičiu. Drabužių stilius randasi iš tam tikro filmo; tam tikras žurnalas išgarsina klubus, o pastarieji įdiegia įvairius žaidybinius apsirengimo būdus. Gadget išreiškia tai, kad tuo metu, kai prekinė masė nukrypsta nuo normos, pats nukrypimas tampa neįprasta preke. Pavyzdžiui, reklaminiuose raktų pakabučiuose, kurie neperkami, bet pateikiami kaip priedai prie brangių pirkinių arba kurie mainais išplaukia iš savo pačių sferos, galima įžvelgti mistinio atsidavimo prekės pranašumui apraišką. Žmogus, kolekcionuojantis raktų pakabučius, tam ir gaminamus, kaupia prekės indulgencijas – šlovingą jos tikro buvimo tarp jo tikinčiųjų ženklą. Sudaiktintas žmogus atvirai įrodinėja savo intymų santykį su preke. Kaip ir konvulsiškų ekstazių ar senojo religinio fetišizmo stebuklingų išgyjimų atveju, prekinis fetišizmas pasiekia aistringo susijaudinimo būklę. Vien čia pasireiškiantis vartojimas išreiškia pamatinį atsidavimą.
68.
Be abejo, šiuolaikinio vartojimo primetama tariama reikmė negali būti priešinama jokiai natūraliai reikmei ar norui, kuris pats nebūtų suformuotas visuomenės ar jos istorijos. Bet pertekliaus prekė tarsi visiškai nutraukia organinę visuomeninių reikmių plėtros grandinę. Jos mechaninė sankaupa išlaisvina neribotą dirbtinumą, prieš kurį tikras noras lieka beginklis. Nepriklausomo dirbtinumo suvienyta galia visur paskleidžia visuomeninio gyvenimo klastotę.
69.
Reginyje, kur vartojimas sėkmingai suvienija visuomenę, tikras atskyrimas tik sustabdomas iki artimiausio neišsipildymo vartojimo sferoje. Kiekvienas atskiras gaminys, turintis atvaizduoti trumpiausio ir žaibiško kelio viltį, norint pagaliau pasiekti pažadėtąją visuotinio vartojimo žemę, savo ruožtu iškilmingai vaizduojamas kaip lemiama keistenybė. Tačiau kaip ir tariamai aristokratiškos momentaliai plintančios vardų mados atveju, kai vienodus drabužius tuojau pat dėvi beveik visi to paties amžiaus asmenys, objektas, iš kurio tikimasi ypatingos jėgos, galėjo būti atiduotas masių garbinimui tik todėl, kad jis buvo tikrai gausiai tiražuojamas, siekiant masiško jo vartojamo. Bet kuris gaminys tampa prestižiniu tik todėl, kad jis vienu metu buvo patalpintas į visuomeninio gyvenimo centrą kaip galutinio gamybos tikslo atskleista paslaptis. Objektas, buvęs prestižiniu spektaklyje, tampa menkavertis tuo akimirksniu, kada jis tuo pačiu metu atsiduria pas visus vartotojus. Jis pernelyg vėlai atskleidžia savo esminį skurdumą, kurį objektas natūraliai įgauna iš savo gamybos menkavertiškumo. Bet tada jau kaip tik kitas objektas paženklinamas sistemos pateisinimu ir reikalavimu būti pripažintam.
70.
Pasitenkinimo apgavystė turi išduoti save pačią, pakeisdama save kita apgavyste ir lydėdama gaminių bei visuotinių gamybos sąlygų pasikeitimo procesą. Tas, kuris begėdiškiausiai tvirtino esąs galutinai tobulas, vis dėlto pakeičiamas ne tik išsklaidytame, bet ir sutelktame spektaklyje, o išlikti turi tik sistema: Stalinas kaip nebemadinga prekė buvo išduotas tų pačių žmonių, kurie jį kaip prekę ir primetė. Kiekviena nauja reklaminė melagystė taip pat yra prieš tai buvusios melagystės pripažinimas. Kiekvienąkart žlugus totalitarinės valdžios lyderiui aikštėn iškeliama iliuzinė bendruomenė, kuri vienbalsiai jam pritarė ir kuri tebuvo neapgaulingų vienatvių aglomeratas.
71.
Tai, ką spektaklis pateikia kaip nuolatinį dalyką, yra sukurta kitimo pagrindu ir su visu juo turi būti pakeistas. Spektaklis yra visiškai dogmatiškas ir tuo pačiu metu realiai negali nustatyti jokios tvirtos dogmos. Jam nėra nieko nekintamo – tai spektakliui būdingas ir vis dėlto pats priešiškiausias jo prigimčiai būvis.
72.
Spektaklio skelbiama netikroviška vienybė yra klasių atskyrimo kaukė, dėl kurios laikosi tikra kapitalistinės gamybos būdo vienybė. Tai, kas įpareigoja gamintojus dalyvauti kuriant pasaulį, kartu yra ir tai, kas juos nuo jo atitolina. Tai, kas suartina nuo lokalinių ir nacionalinių apribojimų išlaisvintus žmones, kartu yra ir tai, kas juos atitolina. Tai, kas skatina įtvirtinti racionalumą, kartu yra ir tai, kas maitina hierarchinio išnaudojimo ir represijų iracionalumą. Tai, kas kuria neapibrėžtą visuomenės valdžią, kuria jos apibrėžtą nelaisvę.
Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ. Iš prancūzų k. vertė D.Gintalas. – K.: KITOS KNYGOS, 2006. Versta iš: Guy Debord. La Societé du Spectacle, Gallimard, 2005.
