„Be abejo, mūsų laikai labiau vertina reginį nei daiktą, kopiją nei originalą, atvaizdavimą nei tikrovę, išorę nei būtį… Jiems šventa tėra iliuzija, o tiesa – profaniška. Be to, jų akyse šventumas auga tokiu mastu, kokiu mažėja tiesa ir didėja iliuzija, taigi, aukščiausias iliuzijos laipsnis prilygsta aukščiausiam šventumo laipsniui.“
Feuerbachas (įžanga antrajam Krikščionybės esmė leidimui)
1.
Ištisas visuomenių, kuriose viešpatauja modernios gamybos sąlygos, gyvenimas pasireiškia kaip milžiniška spektaklių sankaupa. Tai, kas buvo išgyventa tiesiogiai, pasitraukė į atvaizdavimo sritį.
2.
Nuo bet kurios gyvenimo sferos atsiskyrę reginiai įsilieja į bendrąją tėkmę, kur šio gyvenimo vientisumas nebegali būti atkurtas. Iš dalies išanalizuota tikrovė išsiskleidžia savo pačios neapibrėžtos vienybės erdvėje kaip išskirtinis tariamas pasaulis, pasiduodantis vien kontempliacijai. Pasaulio reginių specializacija tampa užbaigta savarankišku tapusiame reginio pasaulyje, kur melagis meluoja sau pačiam. Spektaklis apskritai, kaip konkreti gyvenimo inversija, yra savarankiškas negyvumo (non-vivant) judėjimas.
3.
Spektaklis vienu metu pasirodo kaip pati visuomenė, kaip visuomenės dalis ir kaip vienodinimo instrumentas. Kaip visuomenės dalis jis aiškiai pasireiškia kaip sektorius, kuris sutelkia kiekvieną žvilgsnį ir kiekvieną sąmonę. Faktas, kad šis sektorius yra atskirtas, sako, jog pastarasis tampa suklaidinto žvilgsnio ir klaidingos sąmonės vieta; ir jo atliekamas suvienodinimo aktas yra ne kas kita kaip oficiali šio visuotinio atskyrimo kalba.
4.
Spektaklis – ne reginių visuma, o socialinis reginių skleidžiamas ryšys tarp asmenų.
5.
Spektaklis neturi būti suprastas nei kaip piktnaudžiavimas kažkokiu vizualiniu pasauliu, nei kaip masinės reginių sklaidos produktas. Greičiau tai veiksmingas ir materialiai išreikštas Weltanschauung. Tai pasireiškusi pasaulio vizija.
6.
Spektaklis savo visuma vienu metu yra ir gyvuojančios gamybos būdo rezultatas, ir jo projektas. Jis nesireiškia kaip joks realaus pasaulio, jo perkrautos dekoracijos priedas. Visomis savo atskiromis formomis, įkūnijančiomis informaciją ar propagandą, reklamą ar betarpišką pramogų vartojimą, spektaklis sudaro šiuo metu visuomenėje viešpataujantį gyvenimo modelį. Jis patvirtina visuotinį, jau gamyboje įvykdytą pasirinkimą ir tolesnį jo vykdymą. Atitinkamai spektaklio forma ir turinys visiškai pateisina esančios sistemos sąlygas ir tikslus. Spektaklis taip pat nuolatos dalyvauja šio pateisinimo procese kaip kad užima laiko, gyvento už modernios gamybos ribų, pagrindinę dalį.
7.
Pats atskyrimas yra pasaulio vienybės ir socialinės globalinės veiklos, skylančios į tikrovę ir reginį, dalis. Socialinė praktika, prieš kurią atsiveria nuo jos nepriklausantis spektaklis, taip pat yra ir reali visuma, talpinanti spektaklį. Tačiau skyldama ši visuma taip sudarkoma, kad spektaklį tenka parodyti kaip savąjį tikslą. Spektaklio kalba konstruojama remiantis viešpataujančios gamybos ženklais, kurie tuo pačiu metu yra ir galutinis tos gamybos tikslas.
8.
Negalima supriešinti spektaklio ir veiksmingos socialinės veiklos atskirai paėmus, nes šis sudvejinimas pats yra sudvejintas. Tikrovę apverčiantis spektaklis iš tikrųjų yra sukurtas. Išgyvenama tikrovė tuo pačiu metu materialiai užvaldoma stebint spektaklį ir ji pati atkuria spektaklio sąrangą, jam suteikdama pozityvų pagrindą. Objektyvi tikrovė pasirodo esanti dvilypė. Taip abi nustatytos sąvokos tėra pagrįstos perėjimu į priešingybę: tikrovė staiga atsiveria spektaklyje, o spektaklis tampa tikrove. Šis abipusis susvetimėjimas yra gyvuojančios visuomenės esmė ir atrama.
9.
Tikroviškai apverstame pasaulyje tiesa tampa melu.
10.
Spektaklio sąvoka apima ir paaiškina didelę akivaizdžių reiškinių įvairovę. Ji ir kontrastai yra šios socialiai kuriamos regimybės, kuri pati turi būti atpažįstama savo visuotinės teisybės erdvėje, apraiškos. Spektaklis, nagrinėjamas atsižvelgiant į jo sąrangą, patvirtina regimybę bei patvirtina visą žmogaus, tai yra socialinį gyvenimą kaip paprastą regimybę. Tačiau kritika, prasibraunanti iki spektaklio tiesos, jį atskleidžia kaip regimą gyvenimo neigimą, kaip gyvenimo, tapusio regimu, neigimą.
11.
Norint aprašyti spektaklį, jo formavimąsi, funkcijas ir jėgas, siekiančias jį sunaikinti, reikia dirbtinai atskirti neperskiriamus elementus. Analizuodami spektaklį iki tam tikro laipsnio mes kalbame pačia spektaklio kalba, kartu pereidami į spektaklyje pasireiškiančios visuomenės metodologinę aplinką. Tačiau spektaklis nėra kas kita, kaip ekonominio ir socialinio formavimosi bei visa apimančios praktikos prasmė, jos laiko vaidmuo. Tai kaip tik tas istorinis momentas, kuris mus įtraukia.
12.
Spektaklis pasirodo kaip milžiniška neginčytina ir nepasiekiama teigiamybė. Jis nieko nesako, išskyrus, kad „tai, kas atsiranda, yra gera, tai, kas yra gera, – atsiranda“. Jo iš principo reikalaujamas atsakas yra pasyvus priėmimas, kurį jis išties jau įvaldė dėl savo ypatybės neišprovokuoti atkirčio, dėl savo regimybės monopolio.
13.
Iš esmės tautologinis spektaklio pobūdis kyla iš paprasto fakto, kad jo priemonės tuo pačiu metu yra ir jo tikslas. Jis yra saulė, kuri niekada nenusileidžia ant šiuolaikinio pasyvumo imperijos. Jis uždengia visą pasaulio paviršių ir amžinai maudosi savo šlovės spinduliuose.
14.
Visuomenė, kuri remiasi šiuolaikine industrija, nėra atsitiktinai ar dirbtinai reginiška, ji – iš esmės spektakliška. Spektaklyje, tame viešpataujančios ekonomikos reginyje, tikslas nieko nereiškia, o plėtra reiškia viską. Spektaklis nieko kito kaip tik savęs paties, nesiekia.
15.
Kaip būtinas šiomis dienomis gaminamų objektų papuošalas, kaip visuotinis pranešimas apie sistemos racionalumą, kaip pažangus ekonominis sektorius, tiesiog formuojantis vis augančią reginių-objektų galybę, spektaklis yra pagrindinė šiuolaikinės visuomenės gamybinė veikla.
16.
Spektaklis pažaboja gyvybingus žmones taip kaip juos visiškai pažabojo ekonomika. Jis – ne kas kita, kaip dėl savęs pačios besiplėtojanti ekonomika. Jis – tikslus daiktų gamybos atspindys ir netiksli gamintojų išraiška.
17.
Pirmoji ekonomikos viešpatavimo socialiniame gyvenime fazė į bet kokios žmogaus veiklos apibrėžtį įnešė akivaizdų nuopuolį, nurodantį perėjimą iš būti į turėti. Dabartinė fazė, nusakanti visišką socialinio gyvenimo užgrobimą remiantis ekonomikos pasiekimais, stumia į visuotinę kaitą nuo turėti į atrodyti, iš kurios bet koks veiksmingas „turėti“ privalo būti išreikštas betarpišku prestižu ir aukščiausioms pareigoms. Tuo pačiu metu bet kokia asmeninė tikrovė tampa socialine, tiesiogiai priklausančia nuo visuomeninės valdžios, kurią ji ir suformavo. Vien dėl to, kad jos nėra, jai leista pasirodyti.
18.
Ten, kur tikroviškas pasaulis persimaino į paprastus reginius, paprasti reginiai tampa tikroviškomis būtimis, o veiksmingos paskatos – hipnotiška elgsena. Spektaklis kaip polinkis skirtingais specializuotais tarpininkavimo būdais parodyti pasaulį, kuris tiesiogiai nebeapčiuopiamas, regėjimą pateikia kaip privilegijuotą pojūtį, koks anksčiau buvo lytėjimas. Šis abstrakčiausias ir labiausiai mistifikuojamas pojūtis atitinka visuotinę šiuolaikinės visuomenės abstrakciją. Tačiau spektaklis nėra atpažįstamas įprastu žvilgsniu, netgi derinamu su klausa. Jis yra tai, kas išslysta iš žmonių veiklos, jų kūrinių peržiūros ir pataisymų. Jis – dialogo priešprieša. Visur, kur tik gyvuoja nepriklausomas atvaizdavimas, spektaklis atsikuria.
19.
Spektaklis yra visos vakarietiškos filosofinės minties silpnybės įpėdinis, minties, suprantamos kaip veikla, kurioje vyrauja regėjimo kategorijos; lygiai taip pat jis remiasi iš šio mąstymo kilusio tikslaus techninio racionalumo nenutrūkstama plėtote. Jis nepaverčia filosofijos tikroviška, o filosofuoja tikrovę. Taip visų apčiuopiamas gyvenimas išsigimsta virsdamas spekuliatyviu pasauliu.
20.
Filosofija kaip atskirto mąstymo galia ir kaip atskirtos galios mąstymas niekada savo pastangomis negalėjo pranokti teologijos. Spektaklis yra materiali religinės iliuzijos rekonstrukcija. Reginio technika neišsklaidė religinių debesų, į kuriuos žmonės sudėjo savo pačių atskirtas galias: ji tik iš naujo juos sujungė su žemės pagrindu. Taip šis žemiškiausias gyvenimas tampa nepermatomas ir tvankus. Jis nebeišmeta į dangų, bet savyje priglaudžia visišką savo atsisakymą, savo apgaulingą rojų. Spektaklis – tai techninis žmogaus sugebėjimų tremties į aną pasaulį įgyvendinimo būdas, tai galutinis skilimas žmogaus viduje.
21.
Pagal tai, kaip būtinybė pasirodo esanti visuomeniškai sapnuojama, sapnas tampa būtinas. Spektaklis yra šiuolaikinės supančiotos visuomenės, kuri galiausiai išreiškia vien savo troškimą miegoti, blogas sapnas. Spektaklis – šio miego sargas.
22.
Faktas, kad praktinė šiuolaikinės visuomenės galia atsiskyrė nuo savęs pačios ir sukūrė nepriklausomą imperiją spektaklio erdvėje, tegali būti paaiškintas remiantis kitu faktu – kad šiai galingai praktikai trūko rišlumo ir ji toliau prieštaravo sau pačiai.
23.
Pati į spektaklį įsišaknijusi seniausia visuomeniška specializacija – valdžios. Taip spektaklis tampa specializuota veikla, kalbančia už daugelį kitų. Tai diplomatiškas hierarchinės visuomenės atstovavimas jos pačios akivaizdoje, kai iš jos pašalinamas bet koks kitoniškas žodis. Moderniausias dalykas čia kartu yra ir pats archaiškiausias.
24.
Spektaklis yra nenutrūkstamas kalbėjimas, kuris esama tvarka nukreiptas į save patį, jo pagyrūniškas monologas. Tai valdžios autoportretas, kada ji vadovavo totalitariniais gyvavimo sąlygų metodais. Fetišistinė grynojo objektyvumo išvaizda spektaklio ryšiuose slepia žmonių ir klasių santykio pobūdį, todėl atrodo, kad antrinė prigimtis savo fatališkais įstatymais užvaldo mūsų aplinką. Bet spektaklis nėra būtinas techninės plėtros, laikomos natūralia, produktas. Spektaklio visuomenė, priešingai, yra forma, kuri pasirenka savo pačios techninį turinį. Jei spektaklis, apžvelgiamas ribotu „masinių komunikacijos priemonių“ požiūriu, kurios pasireiškia paviršutinišku ir ypač gniuždančiu pavidalu, gali pasirodyti užvaldantis visuomenę kaip paprastas instrumentarijus, taip šis faktas neišsako nieko neutralaus, bet teigia, jog pats instrumentarijus yra dėsningas savo paties visa apimančiam judėjimui. Jei laikotarpio, kada plėtojasi tokios techninės priemonės, visuomeninės reikmės gali pasitenkinti tik savo tarpininkavimu, jei šios visuomenės valdymas ir bet koks ryšys tarp žmonių dabar gali reikštis tik per šios momentinio bendravimo galios tarpininką, tai vyksta dėl to, kad šis „bendravimas“ iš esmės vienpusiškas. Taip dėl jo koncentracijos, esančios administracijos rankose, mėginama sutelkti priemones, kurios leidžia tęsti nustatytą valdymo procesą. Visuotinis spektaklio skilimas yra neatskiriamas nuo šiuolaikinės valstybės, tai yra nuo visuotinio visuomenės susiskaidymo, kylančio iš visuomeninio darbo pasiskirstymo ir klasių įsiviešpatavimo.
25.
Atskyrimas yra spektaklio alfa ir omega. Visuomeninio darbo pasiskirstymo įteisinimas ir klasių suformavimas sukūrė pirmąją šventą kontempliaciją, mitinę tvarką, kurioje iš pat pradžių pasislėpė bet kuri valdžia. Šventenybė pateisino kosminę ir ontologinę tvarką, kuri atitiko valdovų interesus, ji paaiškino ir pagražino tai, ko visuomenė negalėjo padaryti. Vadinasi, kiekviena atskira valdžia buvo reginiška, bet visa ko sujungimas į vieną tokį reginį tereiškė bendrą pripažinimą, kad realios visuomeninės veiklos, dar plačiau suvokiamos kaip vienijanti sąlyga, skurdumas yra tariamai ilginamas. Šiuolaikinis spektaklis, priešingai, išreiškia tai, ką visuomenė gali padaryti, bet šiame posakyje leidimas visiškai prieštarauja galimybei. Spektaklis – tai nesąmoningumo išsaugojimas keičiantis gyvenimo sąlygoms. Jis yra savo paties gaminys ir pats savu nustatė taisykles – tai tariama šventenybė. Spektaklį rodo, kas jis toks yra: tai pati atskira sau augančioje gamyboje besiplėtojanti galia, kuri remiasi nuolatiniu darbo padalijimo įmantrumu paskirstant veiksmus, šiuo metu paklūstančius nepriklausomų mašinų veikimui; galia, dirbanti nuolatos besiplečiančiai rinkai. Bet koks bendrumas ir bet koks kritinis jausmas sunaikinami šio judėjimo metu, kada jėgos, kurios galėjo didėti atsiskirdamos, dar nėra surastos.
26.
Visuotinai atskiriant darbininką ir jo gaminį, prapuola bet kokios nuostatos dėl vykdomos veiklos, bet koks tiesioginis (asmeninis) bendravimas tarp gamintojų. Sulig atskirų gaminių kaupimo pažanga ir gamybos proceso koncentravimu vienybė ir bendravimas tampa išskirtiniu sistemos valdymo atributu. Ekonominės atskyrimo sistemos baigtis yra pasaulio proletarizacija.
27.
Dėl atskiros gamybos kaip atskirumo gamybos pačios sėkmės fundamentali patirtis, primityviose visuomenėse susaistyta su pagrindiniu darbu, šiuo metu iš sistemos plėtros poliaus parsislenka į nedarbo (non-travail) ir neveiklumo polių. Bet šis neveiklumas visiškai priklausomas nuo gamybinės veiklos: jis nuo jos priklauso, jis rūpestingai ir kupinas pasigėrėjimo paklūsta gamybos reikmėms ir rezultatams; galop jis pats yra savojo racionalumo gaminys. Laisvė negalima už veiklos ribų, o spektaklio rėmuose bet kokia veikla paneigiama, taip kaip reali veikla buvo visiškai pasiglemžta, norint visuotinai pasiekti šį rezultatą. Taip šiuolaikinis „išlaisvinimas nuo darbo“, laisvalaikio išsiplėtimas nieku gyvu nėra išlaisvinimas dirbant nei išlaisvinimas nuo šiuo darbu sukurto pasaulio. Niekas iš veiklos, nugvelbtos iš darbo, negali vėl paklusti jo rezultatui.
28.
Atribojimu pagrįsta ekonominė sistema yra cikliška atribojimo gamyba. Atribojimas kuria techniką, o techninis procesas savo ruožtu atsako atribojimu. Nuo automobilio iki televizijos – visos gerovės, atrinktos reginiškos sistemos, taip pat yra jos ginklai kovoje už „vienišų minių“ atskyrimo sąlygų nepalaužiamą sustiprinimą. Vis konkretesnių formų pasiekdamas spektaklis iš naujo atranda savo paties prielaidas.
29.
Spektaklio ištakos – pasaulio vienybės praradimas, o milžiniška jo ekspansija išreiškia šio praradimo visuotinumą: bet kokio asmeninio darbo abstrahavimas ir visuotinis kolektyvinio darbo abstrahavimas tobulai pasireiškia spektaklyje, kurio konkretus buvimo būdas kaip tik ir yra abstrahavimas. Spektaklyje prieš pasaulį atsiveria viena pasaulio dalis ir ji tampa neprilygstamoji. Spektaklis tėra visuotinė šio atskyrimo kalba. Tai, kas suburia žiūrovus, tėra negrįžtamas ryšys su pačiu centru, kuris palaiko jų atribojimą. Spektaklis suvienija atskirybę, bet ją suvienija kaip atskirtąją.
30.
Žiūrovo susvetimėjimas stebimo objekto, kuris yra jo paties nesąmoningos veiklos pasekmė, naudai reiškia šitai: kuo daugiau jis stebi, tuo mažiau gyvena; kuo labiau jis nori susivokti viešpataujančiuose reikmių reginiuose, tuo menkiau supranta savo paties egzistenciją ir troškimus. Išorinė spektaklio pusė veikiančio žmogaus atžvilgiu reiškiasi tuo, kad jo paties veiksmai priklauso nebe jam, o tam kitam, kuris juos jam pateikia. Štai dėl ko žiūrovas niekur nesijaučia esąs namuose – nes spektaklis plyti visur.
31.
Darbininkas savęs paties nekuria, jis kuria nepriklausomą galią. Šios gamybos sėkmė, jos gausa pas gamintoją sugrįžta kaip nusavinimo gausa. Visas jo pasaulio laikas ir erdvė su savo sukauptų svetimų gaminių gausa tampa jam svetimi. Spektaklis yra šio naujojo pasaulio žemėlapis, kuris tiksliai užkloja jo teritoriją. Mus apleidusios jėgos dabar mums pasirodo visa savo galybe.
32.
Spektaklis visuomenėje atitinka konkrečią susvetimėjimo gamybą. Ekonominė ekspansija iš esmės yra šios tikslios pramoninės gamybos ekspansija. Tai, kas auga kartu su ekonomika, augančia sau pačiai, tegali būti susvetimėjimas, egzistavęs jos pirmapradžiame branduolyje.
33.
Atskirtas nuo savo gaminio žmogus vis galingiau pats gamina visas savo pasaulio detales ir taip tampa vis labiau atskirtas nuo savo pasaulio. Kuo labiau šiandien jo gyvenimas yra jo gaminys, tuo daugiau jis atskiriamas nuo savo gyvenimo.
34.
Spektaklis yra tokio kaupimo lygio kapitalas, kad tampa reginiu.
Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ. Iš prancūzų k. vertė D.Gintalas. – K.: KITOS KNYGOS, 2006. Versta iš: Guy Debord. La Societé du Spectacle, Gallimard, 2005.
