Spektaklio visuomenė pirmą kartą buvo išleista 1967 m. lapkritį Paryžiuje, „Buchet-Chastel“ leidykloje. 1968-ųjų neramumai ją išgarsino. Knyga, kurioje nepakeičiau nė vieno žodžio, buvo perleista 1971 m. leidykloje „Champ Libre“, kuri po leidėjo nužudymo 1984 metais buvo pavadinta Gérard'o Leboviciaus vardu. Naujųjų leidimų serija tęsėsi iki 1991 m. Dabartinis leidimas taip pat liko griežtai tapatus 1967 m. leidimui. To paties principo, savaime aišku, bus laikomas ir perleidžiant visas mano knygas „Gallimard“ leidykloje. Aš ne iš tų, kurie save taiso.
Pakeisti tokią teoriją nebus būtinybės tol, kol nebus sunaikintos ilgo istorinio periodo, kurį ši teorija pirmoji tiksliai apibrėžė, bendrosios sąlygos. Šio periodo plėtros tąsa tik patvirtina ir iliustruoja spektaklio teoriją, kurios čia išdėstyta apžvalga mažiau pakylėtos sampratos atžvilgiu taip pat gali būti vertinama kaip istorinė, nes ji liudija pačią kraštutiniausią poziciją kivirčų 1968 m. ir tai, ką jau tada buvo galima laikotarpiu suvokti. Patys didžiausi to laikotarpio lengvatikiai dėl viso savo gyvenimo nusivylimų pagaliau galėjo suprasti, ką reiškia „gyvenimo, tapusio matomu, neigimas“, su forma-preke susaistytos „kokybės praradimas“ ir „pasaulio proletarizacija“.
Be to, atitinkamu metu pridūriau ir kitus pastebėjimus, susijusius su pačiomis ryškiausiomis naujovėmis, kurias turėjo sukelti vėlesnioji to paties proceso eiga. 1979 m. naujajam itališkam vertimui skirtos įžangos proga apmąsčiau realius pasikeitimus tiek pačioje pramoninės gamybos, tiek ir valdymo technologijų, kurios ėmė įteisinti reginiškos jėgos vartojimą, srityje. 1988 m. Komentaruose apie spektaklio visuomenę buvo aiškiai išdėstyta, kad pirmesnis „pasaulinis reginiškų užduočių padalijimas“ tarp besivaržančių „sutelkto teatrališkumo“ ir „išsklaidyto teatrališkumo“ viešpatijų nuo šiol yra užbaigtas jų susiliejimu į bendrą „integruotos teatralizacijos“ formą.
Šis susiliejimas gali būti glaustai apibendrinamas taisant 105 tezę, kuri susiedama tai, kas vyko prieš 1967 m., dar vis skyrė ankstesniąsias formas atsižvelgiant į tam tikras oponuojančias praktikas. Dabar, kai klasinės valdžios Didysis Skilimas baigėsi susitaikymu, reikia pasakyti, kad vieninga integruoto teatrališkumo praktika šiandien „ekonomiškai pakeitė pasaulį“ tuo pačiu metu, kai jis „policiškai pakeitė suvokimą“. Juk šiomis aplinkybėmis pati policija iš pagrindų atsinaujina.
Tik dėl to, kad šis susiliejimas įvyko viso pasaulio ekonominėje ir politinėje tikrovėje, pasaulis pagaliau galėjo skelbtis esąs visuotinai vieningas. Taip pat dėl to, jog situacija, kurioje visuotinai vyko valdžios padalijimas, yra tokia rimta, kad pasaulis kuo greičiau turėjo susivienyti, dalyvauti kaip vientisas blokas konsensuso pagrindu formuojant pasaulinę rinką, reginiškai suklastotą ir užtikrintą. O dėl to galų gale jis ir nesusivienys.
Totalitarinė biurokratija, toji „valdanti klasė pereinant į rinkos ekonomiką“, visada nelabai tikėjo savo likimu. Ji žinojo esanti „nepakankamai išsiplėtojusi valdančios klasės forma“, bet norėjo daugiau. 58 teze dar anksčiau suformuluota tokia aksioma: „Spektaklio šaknys slypi gausia tapusios ekonomikos dirvoje ir kaip tik ten nokinami vaisiai, kurie galų gale siekia viešpatauti reginių rinkoje.“
Štai ši spektaklio modernizacijos ir vienijimo valia, susieta su visais kitais visuomenės paprastinimo aspektais, 1989 m. pastūmėjo rusų biurokratiją staiga kaip vienam žmogui atsiversti į esamą demokratijos ideologiją, tai yra į diktatorišką Rinkos laisvę, slopinamą žmogaus žiūrovo Teisių pripažinimo. Niekas Vakaruose nė vienos dienos neskyrė svarstymams apie tokio ypatingo informacinio įvykio reikšmę ir pasekmes. Taip patvirtinama reginiškos technologijos pažanga. Tereikėjo užregistruoti apraišką tarsi geologinį smūgį. Mes datuojame fenomeną ir jį įvertiname kaip gerai suvokiamą, pasitenkindami tuo, kad nustatėme labai paprastą signalą – Berlyno Sienos griuvimą – tiek pat neginčytiną, kaip ir kiti demokratiniai ženklai.
1991 m. pirmieji modernizacijos veiksniai pasirodė visiškai suirus Rusijai. Čia dar aiškiau nei Vakaruose reiškiasi pražūtingas visuotinės ekonomikos plėtros rezultatas. Netvarka tėra to pasekmė. Visur keliamas tas pats siaubingas klausimas, kuris pasaulį persekioja jau du šimtmečius: kaip priversti dirbti vargšus ten, kur iliuzijos apvylė, o prievarta žlugo?
111 tezė, nurodanti pirmuosius Rusijos smukimo, kurio galutinį sprogimą mes ką tik matėme, simptomus, ir nuspėjanti, kad pasaulinė visuomenė greitai išnyks, ir kaip reiktų pasakyti šiuolaikine kalba, išsitrins iš kompiuterio atminties, išsakė strategišką nuomonę, kurios teisumą lengva pajusti: „Pasaulio biurokratinės mistifikacijos sąjungos susiskirstymas galų gale yra pats nepalankiausias dabartinės kapitalistinės plėtotės veiksnys.“
Šią knygą reikia skaityti turint galvoje, kad ji sąmoningai buvo rašoma norint pakenkti spektaklio visuomenei. Ji niekada neteigė nieko perdėto.
1992 m. birželio 30 d.
GUY DEBORD
Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ. Iš prancūzų k. vertė D.Gintalas. – K.: KITOS KNYGOS, 2006. Versta iš: Guy Debord. La Societé du Spectacle, Gallimard, 2005.
