„O, džentelmenai, gyvenimas trumpas… Jei jau gyvenam, gyvenam tam, kad vaikščiotumėm ant karalių galvų.“
Žmogus, „negatyvi būtis, egzistuojanti tik tiek, kiek ji naikina Būtį“, yra tapatus laikui. Žmogus, pasisavindamas savo paties prigimtį, lygiai taip pat užvaldo pasaulio raidos procesą. „Pati istorija yra svarbi gamtinės istorijos, gamtos tapsmo žmogumi dalis“(Marxas). Ir atvirkščiai, ši „gamtinė istorija“ neturi kitos veiksmingos egzistencijos kaip tik tą, kuri priklauso nuo žmogaus istorijos eigos, tos vienintelės dalies, atkuriančios šią istorinę visumą kaip šiuolaikinis teleskopas, kurio veikimo spindulys pačiu laiku pagauna ūkų pasitraukimą į visatos periferiją. Istorija visada egzistavo, bet ne visada pasireikšdama savo istorine forma. Žmogaus susaistymas su laiku, toks susaistymas, kuris išsipildo tarpininkaujant visuomenei, yra tolygus laiko sužmoginimui. Nesąmoningas laiko judėjimas pasireiškia ir tampa tikras istorinėje sąmonėje.
Išties istorinis judėjimas, kad ir koks jis būtų užslėptas, prasideda lėtai ir nejuntamai formuojantis „tikrajai žmogaus prigimčiai“, tai „prigimčiai, kuri gimsta žmogaus istorijoje – kuriančiame žmonių visuomenės veiksme“, bet net jei visuomenė, užvaldžiusi techniką ir kalbą, tapo savo pačios istorijos gaminiu, ji suvokia tik nenutrūkstančią dabartį. Šioje visuomenėje bet koks pažinimas, apibrėžtas pačių seniausių narių atmintimi, visada saugomas gyvųjų. Nei mirtis, nei dauginimasis nesuprantami kaip laiko dėsnis. Laikas lieka nejudantis kaip uždara erdvė. Kai sudėtingesnė visuomenė pasiekia laiko sąmonę, ji stengiasi verčiau jį paneigti, nes ji laike įžvelgia ne tai, kas praeina, o tai, kas sugrįžta. Statiška visuomenė tvarko laiką atsižvelgdama į savo betarpišką gamtos patirtį pagal cikliško laiko modelį.
Cikliškas laikas viešpatauja klajoklių patirtyje, nes bet kuriuo jų persikėlimo momentu jiems atsiveria tos pačios sąlygos. Hegelis pažymi, kad „nomadų klajonės yra tik formalios, nes jos apibrėžiamos vienodomis erdvėmis“. Visuomenė, įsikūrusi vienoje vietovėje, erdvei suteikia turinį atsižvelgdama į individualizuotų vietų sutvarkymą ir dėl to taip pat lieka uždaryta šios vietovės viduje. Laikiškas sugrįžimas į panašias vietas dabar yra grynas laiko sugrįžimas į tą pačią vietą bei veiksmų serijos pakartojimas. Pastoralinio klajokliškumo perėjimas į sėsliąją žemdirbystę žymi tingios ir neturiningos laisvės pabaigą ir sunkaus darbo pradžią. Iš esmės agrarinis gamybos būdas, paklūstantis metų laikų ritmui, yra visiškai išplėtoto cikliško laiko pagrindas. Amžinybė jam yra vidinė, nes tai šiame žemiškame pasaulyje yra to paties sugrįžimas. Mitas yra vienintelė konstrukcija mąstymo, užtikrinančio bet kokią kosminę tvarką, supančią tvarką, kurią ši visuomenė iš tiesų jau įgyvendino savo veiklos ribose.
Socialinis laiko pasisavinimas, žmogaus gamyba remiantis žmogaus darbu plėtojasi visuomenėje, suskirstytoje į klases. Valdžia, įsikūrusi virš cikliško laiko visuomenės skurdo, klasė, organizuojanti šį visuomeninį darbą ir iš jo pasisavinanti nustatytą pridedamąją vertę, lygiai taip pat pasisavina laikiną pridedamąją vertę, jai paskirstant visuomeninį laiką, nes ji dėl jos vienos valdo nepakeičiamą gyventojo laiką. Vienintelis turtingumas, galintis egzistuoti sutelktas į valdžios sektorių, kad būtų materialiai išeikvotas prabangioje šventėje, taip pat ten išeikvojamas kaip kad išlaidaujamas visuomenės viršūnėlių istorinis laikas. Istorinės pridedamosios vertės savininkai pažįsta ir naudojasi išgyvenamais įvykiais. Atskirtas nuo laiko, kuris vyrauja kartu su visuomeninio gyvenimo pagrindo atsikartojančia gamyba, kolektyvinio paskirstymo, šis laikas teka virš savo paties statiškos bendruomenės. Tai nuotykių ir karo laikas, kada cikliškos visuomenės vadai peržvelgia savo asmeninę istoriją; taip pat tai laikas, kuris atsiranda susidūrus su svetimomis visuomenėmis, suardžius nepajudinamą visuomenės tvarką. Taigi istorija žmonėms pasireiškia kaip svetimas veiksnys, kaip tai, ko jie nenorėjo ir nuo ko tikėjosi esą apsaugoti. Bet šiuo aplinkkeliu taip pat sugrįžta negatyvus žmogaus nerimas, kilęs nuo pat pradžios bet kokios plėtros, kuri vėliau užmigo.
Cikliškas laikas savaimingai yra laikas be konflikto. Bet šioje laiko vaikystėje konfliktas jau įkurdintas, nes istorija iš pat pradžių kovoja už tai, kad būtų valdovų praktinės veiklos istorija. Ši istorija paviršutiniškai kuria tai, kas negrįžtama; jos judėjimas sudaro tą patį laiką, kurį jis išsemia cikliškos visuomenės neišsemiamo laiko viduje.
„Sustingusios visuomenės“ yra tos, kurios iki kraštutinumo sulėtino savo istorinę veiklą, nepalaužiamoje pusiausvyroje palaikė savo pasipriešinimą gamtos ir žmogaus aplinkai bei jų vidinius prieštaravimus. Ir jei kraštutinė šiam tikslui sukurtų institucijų įvairovė liudija žmogiškosios prigimties savęs kūrimo plastiškumą, šis liudijimas akivaizdžiai atsiveria tik išoriniam stebėtojui, iš istorinio laiko sugrįžusiam etnologui. Kiekvienoje iš šių visuomenių galutinis struktūrinimas pašalino pasikeitimo galimybę. Visiškas gyvuojančių socialinių praktikų, su kuriomis visiems laikams yra tapatinamos visos žmogiškos galimybės, prisitaikėliškumas nebeturi kitos išorinės ribos, tik baimę vėl pulti į beformį gyvuliškumą. Norint čia išlikti žmogiškumo rėmuose, žmonės privalo likti tokie patys.
Gimus politinei valdžiai, kuri, atrodo, susijusi su tokiomis paskutinėmis didžiosiomis technikos laimėjimais kaip geležies liejyba, ir atsidūrus ties slenksčiu periodo, kuris nebepatirs gilaus sukrėtimo iki atsirandant pramonei, taip pat pradedami ardyti giminystės ryšiai. Nuo tada kartų paveldėjimas peržengia natūralaus taisyklingo ciklo ribas, kad taptų orientuotu įvykiu, tai yra valdžių paveldėjimu. Negrįžtamas laikas priklauso tam, kuris valdo, o dinastijos tampa jo pirmuoju matu. Jo ginklas yra rašymas. Raštiška forma kalba pasiekia savo pilnatvišką ir nepriklausomą tikrovę, tarpininkaujančią tarp skirtingų sąmonių. Bet ši nepriklausomybė tapati visuotinei atskiros valdžios nepriklausomybei, kaip ir visuomenę sudarantis tarpininkavimas. Kartu su raštiška forma atsiranda sąmonė, kuri nebepulsuoja ir nebeparduodama per betarpišką gyvų žmonių ryšį, nes visuomenės valdymo atmintis yra beasmenė. „Raštai yra valstybės mintys, archyvai – jos atmintis“ (Novalis).
Metraštis yra negrįžtamo valdžios laiko išraiška, taip pat ir įrankis, kuris palaiko šio laiko valingą plėtrą pradedant nuo jo ankstesnės atkarpos, nes ši laiko orientacija turi žlugti kartu su kiekvienos atskiros valdžios jėga, krisdama į abejingą vienintelio cikliško laiko užmarštį, laiko, pažįstamo valstiečių masėms, kurios, net žlugus imperijoms ir jų chronologijoms, niekada nesikeičia. Istorijos valdytojai laikui suteikė tam tikrą prasmę – kryptį, kuri taip pat yra reikšmė. Bet ši istorija skleidžiasi ir žlunga nuošalyje, palikdama nepakeičiamus giliuosius visuomenės pamatus, nes ji kaip tik yra tai, kas lieka išskirta iš bendrosios tikrovės. Štai dėl ko Rytų imperijų istorija mums tampa religijų istorija: šios griuvėsiais virtusios chronologijos tepaliko greičiausiai autonimišką jas apgobusių iliuzijų istoriją. Valdovai, kurie globojant mitui išlaiko privačią istorijos nuosavybę, ją išlaiko pirmiausia iliuzijos būdu, mat Kinijoje ir Egipte jie ilgą laiką turėjo išskirtinę teisę į sielos nemirtingumą kaip kad jų pirmosios pripažintos dinastijos remiasi į įsivaizduojamą praeities sąrangą. Bet šis iliuzinis valdovų valdymas tuo metu buvo taip pat vienintelis įmanomas bendrosios istorijos ir jų pačių istorijos valdymas. Jų veiksmingos istorinės valdžios praplėtimas kyla tolygiai su mitinio iliuzinio valdymo primityvinimu. Visa tai išplaukia iš fakto, kad net tiek, kiek valdovai įsipareigoja mitologiškai užtikrinti cikliško laiko nenutrūkstamumą kaip kinų imperatorių metų laikų ritualuose, tiek jie patys nuo to cikliško laiko yra santykinai laisvi.
Kai savo tarnams kalbančios sudievintos valdžios nepaaiškinama sausa chronologija, norinti būti suprasta tik kaip žemiškas mito priesakų vykdymas, nugalima ir tampa sąmoninga istorija, iškyla būtinybė, kad tikroviškas dalyvavimas istorijoje būtų išgyventas plačių žmonių grupių. Iš šio praktinio bendravimo tarp tų, kurie save pripažino ypatingos dabarties valdytojais, kurie patyrė kokybišką įvykių turtingumą kaip jų veiklą ir vietą, kurioje jie gyveno, – jų epochą, – kilo bendroji istorinio bendravimo kalba. Tie, kuriems egzistavo negrąžinamas laikas, jame vienu metu atranda tai, kas atmintina ir užmaršties grėsmę: „Herodotas iš Halikarnaso čia išdėsto savo surinktus duomenis tam, kad laikas nesunaikintų žmonių darbų…“
Samprotavimas apie istoriją neatskiriamas nuo samprotavimo apie valdžią. Graikija buvo tuo akimirksniu, kada valdžia ir jos pasikeitimas buvo aptarinėjami ir suvokiami, – tai buvo visuomenės valdovų demokratija. Čia vyravo sąlygos, priešingos despotiškos valstybės sąlygoms, kada valdžia visada atsiskaito tik sau pačiai uždariausios vietos neįžengiamoje tamsoje – rūmų perversmu, kurio sėkmė ar žlugimas atsiduria už aptarinėjimų ribos. Vis dėlto suskirstyta graikiškų bendruomenių valdžia gyvavo tik eikvojant visuomeninio gyvenimo energiją, kurios gamyba likdavo atskira ir nekintama vergų klasės ribose. Vieninteliai gyveno tie, kurie nedirbo. Graikiškų bendruomenių padalijimu ir kova siekiant išnaudoti svetimus miestus buvo išreikštas atskyrimo principas, kuris pagrįsdavo kiekvieno iš jų vidaus gyvenimą. Graikijai, svajojusiai apie pasaulinę istoriją, taip ir nepavyko nei susivienyti jos užkariavimo grėsmės akivaizdoje, nei bent suvienodinti nepriklausomų miestų kalendorių. Graikijoje istorinis laikas tapo sąmoningu, bet dar nesuvokiančiu savęs paties.
Pradingus lokaliai palankioms sąlygoms, kurios buvo žinomos graikiškoms bendruomenėms, vakarietiško istorinio mąstymo smukimas nebuvo lydimas senųjų mitinių struktūrų atstatymo. Susidūrus Viduržemio tautoms, formuojantis ir žlungant romėnų valstybei atsirado pusiau istorinės religijos, kurios tapo esminiais naujosios laiko sąmonės ir naujosios atskiros valdžios ginkluotės veiksniais.
Monoteistinės religijos buvo kompromisas tarp mito ir istorijos, tarp cikliško laiko, vis dar valdžiusio gamybą, ir negrįžtamo laiko, kur viena priešais kitą stoja ir susimaišo tautos. Religijos, kilusios iš judaizmo, pripažįsta negrąžinamą abstraktų pasaulinį laiką, kuris yra demokratizuotas, visiems atviras, bet paskendęs iliuzijoje. Visas šis laikas nukreiptas į vienintelį paskutinį įvykį: „Ateina Dievo karalystė.“ Šios religijos gimė žemės dirvoje ir ten įsitvirtino. Bet čia jos vis dar laikosi radikalioje priešpriešoje istorijos atžvilgiu. Pusiau istorinė religija nustato kokybinį atspirties tašką laike – Kristaus gimimą, Mahometo pabėgimą, – bet jos negrąžinamas laikas (įdiegiantis veiksmingą kaupimą, kuris islame įgaus užkariavimo pavidalą, o reformuotoje krikščionybėje – kapitalo didinimo formą) religiniame mąstyme iš tiesų paverčiamas atbuliniu skaičiavimu – laukimu laike, kuris baigiasi, įžengimo į kitą, tikrą pasaulį, Paskutinio teismo laukimu. Amžinybė kilo iš cikliško laiko. Ji yra jo anapusybė. Ji yra elementas, kuris sumažina laiko negrįžtamumą, panaikina istoriją pačioje istorijoje, įsikuria kaip grynas punktualus elementas, kur cikliškas laikas sugrįžo ir susinaikino, ir išeina iš kitos negrąžinamo laiko pusės. Bossuet dar pasakys: „Ir pasinaudodami praeinančiu laiku mes įžengiame į amžinybę, kuri nepraeina.“
Viduramžiai – tas neišbaigtas mitinis pasaulis, kuris buvo išbaigtas už jo ribų, yra tas momentas, kada cikliškas laikas, vis dar valdantis pagrindinę gamybos dalį, iš tiesų griaunamas istorijos. Tam tikras negrąžinamas laikiškumas individualiai suprantamas visur: gyvenimo amžių sekoje, gyvenime, vertiname kaip kelionė, kaip negrįžtamas perėjimas į pasaulį, kurio prasmė yra kitur – maldininkas yra žmogus, išeinantis iš šio cikliško laiko, kad iš tiesų taptų tuo keliauninku, kuriuo paženklintas kiekvienas. Asmeninis istorinis gyvenimas visada išsipildo valdžios sferoje, dalyvaujant valdžios vykdomose kovose ir kovose už valdžią, bet negrąžinamas valdžios laikas dalijamas iki begalybės, visuotinai vienodinant krikščioniškos eros kryptingą laiką ginkluoto pasitikėjimo pasaulyje, kur valdovų žaidimai sukasi aplink prideramo pasitikėjimo ir jo užginčijimo ašį. Ta feodalinė visuomenė, gimusi susidūrus „organizacinei užkariaujančios armijos struktūrai, kuri išsiplėtojo užkariavimo metu“ ir „užkariautoje šalyje atrastoms gamybinėms jėgoms” (Vokiška ideologija) (į šių gamybinių jėgų organizavimą reikia įskaičiuoti ir jų religinę kalbą), padalijo visuomenės valdymą tarp Bažnyčios ir valstybinės valdžios, savo ruožtu papildomai suskirstydama į sudėtingus teritorinių feodų ir miesto komunų siuzereniteto ir vasaliteto santykius. Šioje galimo istorinio gyvenimo įvairovėje negrąžinamas laikas, kuris nesąmoningai glemžėsi visuomenės gilumos, buržuazijos išgyvenamas laikas gaminant prekes, statant ir plečiant miestus, komerciškai užkariaujant Žemę (atliekant praktinius bandymus, visiems laikams sunaikinusius bet kokią mitinę kosmoso sandarą) lėtai iškilo kaip nežinomas laikmečio darbas, kada didžioji šio pasaulio istorinė oficiali įmonė žlugo kartu su kryžiaus žygiais.
Baigiantis viduramžiams negrąžinamas laikas, apglėbęs visuomenę, vėl pajuntamas sąmone, susaistyta su senąja tvarka, pasireiškusia mirties persekiojimo forma. Taip reiškiasi pasaulio, paskutiniojo pasaulio, kur mito saugumas dar išlaikė pusiausvyroje istoriją, žlugimo liūdesys; ir šiam liūdesiui bet kuris žemiškas daiktas krypsta tik į savo gedimą. Didieji Europos valstiečių sukilimai taip pat yra jų bandymas atsakyti istorijai, kuri juos prievarta išrovė iš patriarchalinio sapno, užtikrinto feodalinės globos. Būtent tūkstantmečio utopija sukurti žemėje rojų į pirmąjį planą grąžina tai, kas slypėjo pusiau istorinės religijos ištakose, kada krikščioniškos bendruomenės, kaip ir judėjiškas mesianizmas, iš kurio jos kilo, atsakinėjo į laikmečio sunkumus ir nelaimes neišvengiamo Dievo karalystės išsipildymo laukimu ir suteikdami senajai visuomenei nerimo ir griovimo faktorių. Kai krikščionybė padalijo valdžią imperijoje, atitinkamu metu ėmė neigti kaip paprastą prietarą tai, kas buvo likę iš šios vilties: tokia augustiniško tvirtinimo, bet kokio šiuolaikinės ideologijos archetipo palaiminimo prasmė, ideologijos, pagal kurią įkurta Bažnyčia jau seniai buvo ta karalystė, apie kurią ir buvo kalbama. Visuomeninis milenaristinės valstietijos maištas pirmiausia, žinoma, apibūdinamas kaip noras sugriauti Bažnyčią. Bet milenarizmas plinta istoriniame pasaulyje, o ne mito teritorijoje. Taip nėra, kaip tikėjosi įrodyti Normanas Cohnas savo Tūkstantmečio karalystės ieškojime, kad šiuolaikinių revoliucionierių viltys – iracionalūs religinės milenarizmo aistros padariniai. Viskas yra atvirkščiai, kaip tik milenarizmas, revoliucinės klasės kova, paskutinį kartą kalbanti religijos kalba, jau tapo šiuolaikine revoliucine tendencija, kuriai dar trūksta suvokimo, kad tai tik istorija. Milenarai turėjo pralaimėti todėl, kad jie neįstengė pripažinti revoliucijos kaip jų pačių veiksmo. Ta aplinkybė, kad jie laukė veiksmo pradžios atsižvelgiant į išorinį Dievo sprendimo ženklą, reiškė perėjimą į tokios praktikos mąstymą, kur sukilę valstiečiai seka paskui vadus, kilusius ne iš jų aplinkos. Valstiečių klasė nesugebėjo teisingai įsisąmoninti, kaip funkcionuoja visuomenė, kaip vykdoma jos pačios kova todėl, kad ji stokojo sąlygų, vienijančių jų veiksmus ir sąmonę ir todėl, kad ji išreiškė savo sumanymą ir kariavo pagal žemiškojo rojaus įsivaizdavimą.
Naujasis istorinio gyvenimo valdymas – Renesansas, kuris antikoje atranda savo praeitį ir teisę, džiaugsmingai nutraukia ryšį su amžinybe. Jo negrąžinamas laikas yra begalinio pažinimo formų kaupimo laikas, o istorinė sąmonė, kilusi iš demokratinių bendruomenių patirties ir jėgų, kurios jas griauna, kartu su Machiaveliu atkurs samprotavimus apie desakralizuotą valdžią, pasakys neapsakoma apie valstybę. Turiningame italų miestų gyvenime, mene švęsti gyvenimas buvo suvokiamas kaip mėgavimasis greit praeinančiu laiku. Bet šis mėgavimasis trumpalaikiškumu turėjo tapti pats trumpalaikis. Lorenzo di Medici daina, įvertinta Burckhardto kaip pačios Renesanso dvasios „išraiška, yra pagiriamasis žodis, kurį šioji trapi istorijos šventė ištarė sau pačiai: „Kokia graži jaunystė, kuri taip greit praeina.“
Valstybės absoliutinės monarchijosnuolatinė istorinio gyvenimo monopolizavimo plėtotė padeda pereiti į visišką buržuazinės klasės valdymą ir savo tiesoje atveria tai, kas yra naujasis negrąžinamas buržuazijos laikas. Buržuazija yra susaistyta kaip tik su darbo laiku, išlaisvintu pirmą kartą nuo cikliškumo. Atsiradus buržuazijai, darbas tapo darbu, keičiančiu istorines sąlygas. Buržuazija yra pirmoji valdančioji klasė, kuriai darbas yra vertybė. Ir buržuazija, panaikinanti bet kokią privilegiją, nepripažįstanti jokios vertybės, neišplaukianti iš darbo išnaudojimo, teisingai savo pačios kaip valdančios klasės vertę sutapatino su darbu, o darbo laimėjimus pavertė savo pačios laimėjimais. Klasė, kaupianti prekes ir kapitalą, nepertraukiamai keičia gamtą, keisdama ir patį darbą bei padidindama savąjį našumą. Visas visuomeninis gyvenimas jau susitelkė apie dekoratyvų dvaro neturtą, šaltos valstybinės administracijos, pasiekiančios „karaliaus verslo“ aukštumas, puošmeną, o bet kokia privati istorinė laisvė turėjo pripažinti savęs praradimą. Feodalų laikino negrąžinamo žaidimo laisvė buvo išsekinta paskutiniuose mūšiuose, pralaimėtuose Frondos karuose ar škotų sukilimuose už Karolį Eduardą. Pasaulis pasikeitė iš pagrindų.
Buržuazijos pergalė yra giluminio istorinio laiko pergalė, nes jis yra ekonominės gamybos laikas, keičiantis visuomenę nuolatos ir nuo apačios iki viršaus. Kol žemės ūkio gamyba lieka pagrindiniu darbu, cikliškas laikas, vis dar glūdintis visuomenės gelmėse, maitina susivienijusias tradicijos jėgas, kurios stabdo judėjimą. Bet buržuazinės ekonomikos negrąžinamas laikas išrauna šias atgyvenas visame pasaulyje. Istorija, iki šiol pasireiškusi kaip vienintelis valdančiosios klasės atstovų judėjimas ir taip aprašyta kaip istorija, paremta įvykiais, dabar suvokiama kaip visuotinis judėjimas, o individai šiam negailestingam judėjimui yra aukojami. Istorija, randanti savo pamatus politinėje ekonomijoje, dabar žino apie egzistavimą to, kas buvo jos nesąmoningumas, bet jis vis dėlto dar išlieka nesąmoningumu, kurio ji negali atskleisti. Štai tik šią aklą priešistorę, šį naująjį fatališkumą, kurio niekas nevaldo, demokratizavo prekių ekonomika.
Istorija, gyvuojanti visoje visuomenės gelmėje, yra linkusi prapulti jos paviršiuje. Negrąžinamo laiko triumfas taip pat yra jo virsmas daiktų laiku, nes jo pergalės ginklu, atsižvelgiant į prekės dėsnius, kaip tik ir buvo serijinė objektų gamyba. Pagrindinis gaminys, kurį ekonominė plėtra vertė iš prabangios retenybės virsti kasdien vartojamu objektu, vis dėlto yra istorija, bet tik abstraktaus daiktų judėjimo istorija, valdanti bet kurią kokybiško gyvenimo naudojimo sritį. Tada, kai pirminis cikliškas laikas palaikė augančią istorinio laiko, išgyvenamo individų ir grupių, dalį, gamybos negrąžinamo laiko valdymas sieks socialiai panaikinti šį išgyvenamą laiką.
Taip buržuazija privertė pripažinti ir primetė visuomenei negrąžinamą istorinį laiką, bet atsakė visuomenei ja naudotis. „Istorija buvo, bet jos nebėra“, nes ekonomikos valdytojų klasė, negalinti nutraukti ryšio su ekonomine istorija, kaip tiesioginę grėsmę taip pat turi panaikinti bet kokį kitą negrąžinamo laiko vartojimą. Valdančioji klasė, sudaryta iš specialistų valdyti daiktus, kurie jie patys ir yra, kaip tik dėl galimybės valdyti daiktus turi susieti savo likimą su šios sudaiktintos istorijos palaikymu bei su naujo sąstingio istorijoje nepertraukiamumu. Pirmą kartą darbininkas visuomenės pagrindu nėra materialiai svetimas istorijai, nes visuomenė negrįžtamai plėtojasi kaip tik dėl šio pagrindo. Pretenzijoje gyventi šiuo jo kuriamu istoriniu laiku proletariatas paprasčiausiai randa nepamirštamą savo revoliucinio sumanymo esmę, ir kiekvienas nepavykęs bandymas iki šių dienų išpildyti šį sumanymą žymi galimą naujo istorinio gyvenimo išeities tašką.
Į valdžią atėjusios stambiosios buržuazijos negrąžinamas laikas pirmiausia buvo pristatomas jo paties vardu kaip visiška pradžia – I Respublikos metai. Bet revoliucinė visuotinės laisvės ideologija, kuri sunaikino paskutines mitinės sandaros vertybių liekanas ir bet kokią tradicinę visuomenės reglamentaciją, jau leido pamatyti tikrąją valią, kuria ji buvo apsirengusi tarsi romėniška toga, – visuotinės prekybos laisvę. Prekinė visuomenė, tuo metu atskleisdama tai, kad turi atgaminti pasyvumą, kurį jai reikėjo iš pagrindų išjudinti norint sukurti savo tikrąją viešpatiją, „krikščionybėje su jos abstraktaus žmogaus kultu randa… patį tinkamiausią religinį papildą“ (Kapitalas). Taigi buržuazija su šia religija sudarė kompromisą, kuris taip pat reiškiasi laiko vaizdiniu: atsisakęs savo paties kalendoriaus, jos negrąžinamas laikas sugrįžo, kad įsilietų į krikščionišką erą, kurios seką jis tęsia.
Plėtojantis kapitalizmui negrąžinamas laikas suvienijamas pasauliniu mastu. Pasaulinė istorija tampa tikrove, nes visas pasaulis sujungiamas plėtojantis šiam laikui. Bet ši istorija, kuri vienu metu visur yra ta pati, vis dar reiškiasi tik kaip vidujai istorinis istorijos atsisakymas. Štai ekonominės gamybos laikas, suskaidytas į vienodus abstrakčius fragmentus, visoje planetoje pasirodo kaip ta pati diena. Suburtas negrąžinamas laikas yra pasaulinės rinkos ir atitinkamai pasaulinio spektaklio laikas.
Negrąžinamas gamybos laikas pirmiausia yra prekių matas. Taigi laikas, kuris oficialiai pasitvirtina visoje pasaulio erdvėje kaip visuotinis visuomenės laikas, reiškiantis tik jį sudarančius specializuotus interesus, tėra privatus laikas.
Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ. Iš prancūzų k. vertė D.Gintalas. – K.: KITOS KNYGOS, 2006. Versta iš: Guy Debord. La Societé du Spectacle, Gallimard, 2005.
