Vienas didžiausių nevalstybinio socializmo, arba anarchizmo, kovotojų, vienas didžiausių naujos pasaulėžiūros, naujos visuomenės santvarkos, pagrįstos lygybės ir laisvės pagrindais, kūrėju XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje yra buvęs Petras Kropotkinas. Jis, tiek jaunas būdamas, tiek jau ir pražilęs senelis, buvo ištikimas savo idealams: nei kalėjimas Petropavlovske, nei Prancūzijos kalėjimas, nei vargingas tremtinio gyvenimas nepalaužė jo prigimties, neužblėsė karštųjų jo troškimų.

Visas Kropotkino gyvenimas labai nepaprastas: didžiųjų Smolensko kunigaikščių ainis, Sibiro užukampių ir Šiaurės Kinų keliautojas-tyrėjas, mokslingas geografas ir geologas, pagaliau revoliucionierius, ilgų metų kalinys, tremtinys, didelis pačios kairiosios socializmo srovės — anarchiškojo komunizmo — teoretikas ir kovotojas maištininkas. Ar bereikia įvairesnio gyvenimo? Pats jis savo „Revoliucionieriaus užrašuose“ pasakoja, kaip giliai jį, dar vaiką, sujaudinęs toks nuotykis. Jo tėvas liepęs išplakti rykštėmis savo tarną Makarą. Kai grįžęs išplaktasai tarnas, Petras negalėjęs pažiūrėti jam akysna, o kai sutikęs koridoriuj, puolęs prie jo, norėdamas pabučiuoti ranką. „Makaras, — pasakoja Kropotkinas, — greit ištraukė ranką ir, nei čia priekaišto, nei klausiančiomis akimis pažvelgęs, sumurmėjo: — Palik mane, kai užaugsi gal ir tu toks būsi.“ „Ne, ne, niekados!“ — susijaudinęs atsakė vaikas. Ir jis šventai išpildė duotąjį išplaktajam vergui žodį: ne tik netapo prispaudėju, bet dar pasidarė didžiausiu žmonių lygybės ir laisvės apaštalu ir kovotoju.

Dar jaunas būdamas, Kropotkinas spjovė į viso pertekusį lobininko gyvenimą, spjovė į visą išrinktųjų luomą ir nuėjo vargo žmonių pusėn.

Būdamas revoliucionierius ir anarchistas, kurį rusų valdžią laikė didžiausiu savo priešininku, kaipo asmuo jis buvo be galo širdingas ir tokio aukšto dorovingumo, kad jį net priešininkai negalėdavo negerbti. Jis visa savo asmenybės esme pamilo kenčiančią žmonijos dalį, visus skriaudžiamuosius, ir ta meilė buvo paprasta jo sielos ypatybė. Ir jo revoliucingumą ir maištininko prieš esamąją tvarką dvasią gimdė kaip tik ši meilė. Kropotkinas galima lyginti iš dalies su Tolstojumi, nors jų įsitikinimai labai skirtingi. Tolstojus taip pat „maištininkas“, kovojęs prieš šių dienų visuomenės santvarką. Pats Tolstojus labai domėdavęsis Kropotkinu ir sakydavęsis daug iš pastarojo pasimokęs, tiktai Tolstojus visa darydavo ir mokydavo besiremdamas dvasiškuoju autoritetu; jis stengėsi pakeisti žmonių gyvenimą to paties gyvenimo suprastinimu, atsisakymu nuo žemės gerovių, nesipriešinimu piktu piktam. Kropotkinas priešingai — visą savo filosofiją grindžia žmogumi. Jis myli gyvenimą, myli tiesą ir grožę ir rūpinasi, kad visi gyvenimo prakilnūs džiaugsmai taptų pasiekiami visų žmonių; jis nori, kad būsimasai gyvenimas būtu gražus ir geras. Dėl to jis taip ir nekenčia visa to, kas neduoda žmonėms, liaudžiai pasiekti tiesos ir grožės, ir prieš tas kliūtis jis ir kovoja, ir kovoja aktingai, maišto keliu.

Kropotkinas Darvino „kovos dėl būvio“ teorijon įneša nauju pataisų ir kuria naują teoriją. Savitarpio paspirtis ar santarvė tiek gyvulių, tiek ir žmonių gyvenime, Kropotkino įsitikinimu, yra evoliucijos reiškinys, gal dar svarbesnis negu kova dėl būvio. Knygoje „Savitarpio paspirtis“ Kropotkinas stačiai sako, kad tik dėl to mokslininkai tvirtina, kad gyvulių gyvenime labiausiai viešpataujanti kova ir varžytinės, kad jie nepakankamai akylai įsistebėję gyvulių gyvaton. Artimesnis susipažinimas su daugelio gyvulių gyvenimu verčias tyrėją manyti kaip tik priešingai, — kad savitarpio paspirtis ir santarvė tai vyraują gyvulių gyvenimo faktai. Kropotkino galva, visas žmonių gyvenimas remiasi žmonių solidarumo jausmu. „Be savitarpio paspirties, — sako jis, — žmonija negalėtų išgyventi ir kelių dešimčių metų.“ Tiesa, Kropotkinas neatmetė kovos dėl būvio teorijos ir pačios gyvulių kovos; jis tiktai praplėtė ir pagilino pagrindines Darvino idėjas. Matydamas pirmojoj vietoj kūrybos, tarpusavio paspirties ir santarvės reiškinius, jis matė šiuose reiškiniuose tik dorovingesnį, pažangesnį kovos dėl būvio būdą.

Kropotkinas pripažįsta, kad gamtoj ir žmonių gyvenime viešpatauja kova, kad kova yra neišvengiamas žmogaus veikimo reiškinys. Jei tik ką nors žmogus kuria, visuomet jis susiduria su gamtiškomis arba visuomeniškomis kliūtimis; tos kliūtys šiaip ar taip jam tenka nugalėti, ir kova darosi neišvengiama. Tačiau kova tiktai tuomet esti vaisinga, kai ji vietoj atgyvenusių formų kuria naujas, tobulesnes visuomenės gyvenimo formas, kai tose formose esti daugiau laisvės, teisingumo ir solidarumo. Todėl darbininkų kovą prieš priespaudą ir vergovę Kropotkinas laikė pažangos veiksniu, tik jis visuomet įspėdavo darbininkus, kad jų kova neišsigimtų į kovą dėl valdžios ir viešpatavimo.

Tiesa, kova dėl būvio yra, be abejonės, žmonijos išlikimo įstatymas, tačiau ta kova turėtų būti žmogaus su gamta, o ne žmogaus su žmogumi. Žmonijos kova su gamta, tatai, antraip betariant, stengimasis prisitaikyti tai gamtai, pajungti kai kurias jos pajėgas tarnauti žmogui. Šioj kovoj išlieka ir auga tik tos būtybės, kuriose labai išaugusi savitarpio paspirtis ir atskira jų nariu santarvė. Tos gi būtybės, kurios bando gyventi ne savo artimųjų bendruomenėje, yra pasmerktos žūti.

Kropotkino mokslas apskritai priešingas Markso mokslui. Krapotkinas neigia bet kurią centralizuotą valstybę, nors ir vadinamąją socialistinę. Valstybėje Kropotkinas temato vien tik išnaudotojų, pavergėjų sąjungą, vergiančią žmogaus asmenybę tiek dvasišku, tiek kūno atžvilgiu, išnaudojančią plačiąsias liaudies minias. Valstybė, Kropotkino nuomone, tai bedvasės kareivinės, dvokiąs grabas, proto ir kūrybos kapai; tai įstatymų leidėjų, teisėjų, policijos, kunigų ir turčių sąjunga darbininkams ir liaudžiai pavergti.

Kropotkino idealas — tai laisvų, laisvai besitvarkančių, atskirų bendruomenių arba komunų sąjungos. „Naujoji visuomenė, — sako Kropotkinas, — susidės iš daugelio junginių, susijungusių tokiems darbams ar veiksmams, kurie reikalingi bendrų pastangų... Savitarpio santarvės dėka šitie būriai laisvai derins savo pastangas, o visiškoji laisvė pagelbės kurtis naujoms gamybos formoms, išradimams ir santvarkai; visokie pradininkai bus skatinami, išnyks vienodumo ir centralizacijos norai...“ Būsimoji visuomenė, Kropotkino manymu, tai laisva kooperacija, laisvos sąjungos, pagrįstos savitarpio parama ir santarve; tai lygių žmonių sąjungos, kurioms nebereikalinga jokia valdžia, jokia prievarta.

Savo įsitikinimus Kropotkinas stengiasi paremti biologijos ir istorijos, arba teisingiau, sociologijos duomenimis. „Lig šiol, — sako jis, — buvo kalbama apie saulę, kaipo planetų, sistemos viešpatę. Manyta, kad jos didingajai traukos jėgai priklauso žemė ir visos planetos, kometos su jų orbitomis. Saulė laikyta širdimi, siela, sistemos karaliumi. Jai valdant viešpatavo griežta tvarka; jei ir atsitikdavo kai kurių nukrypimų, tai jos traukiamoji jėga vėl viską sutvarkydavo. „Dabartės mokslas patyrė, — tęsia K-nas, — kad beribės tarpplanetinės erčios pilnos smulkutėlių medžiagos dalelių, vyzgiančių visomis kryptimis, gyvenančių savu gyvenimu; skyrium jų įtaka labai menka, bet visos drauge daro labai didelės įtakos. Kantas ir Laplasas mano planetas atsiradus dėl centralinio veiksmo Dabar įrodyta, kad pats centrinis ugnies kamuolys yra labai smulkių dalelyčių veiksmų vaisius, ir šitie smulkutėliai atomai kuria planetas, palaiko saulės karštį, o savo judesiu — visą gyvenimą“...

Kalbėdamas apie augalų ir gyvulių gyvenimą, Kropotkinas sako, kad kiekvienas padarėlis, kad ir menkiausias, susidedąs iš ląstelių kolonijų, o pastarosios – iš daugybės atomų. Jis sako, kad kūnų (organizmų) gyvenime niekur nesą absoliučių valdančiųjų, tokios valdžios, kuriai visa būtu pavaldu; visur matome sandarbininkavimą, savitarpio įtaką ir priklausomumą.

Žiūrėdamas panašios filosofijos akimis į visuomenės gyvenimą, jis pripažįsta vyriausiu istorijos kūrybiniu veiksniu kūrybinį minių užsimojimą, nedaug tesiskiriantį nuo darbininkų veikimo ir darbo. Jie tarsi skruzdėlės kuria kultūrą ir civilizaciją, palaiko visą gyvenimą.

Kropotkinas — teigiamų, kūrybinių revoliucijos galių reiškėjas. „Revoliucija, — sako jis, — turi ne tik išgriauti senąsias gyvenimo formas, bet pirmiausiai kurti naujas visuomenės gyvenimo formas, persisunkusias lygybės ir laisvės dvasia.“

Revoliucionierium Kropotkinas tapo jau turėdamas 30 metų, giliai apsityręs su gyvenimu, su darbininkų sąjūdžiu užsieniuose, todėl visiškai sąmoningai.

Kropotkino nuomone, tiktai socialė revoliucija tegalinti išlaisvinti ne tik darbininkus, bet ir visus žmones iš turtų, valdžios ir įvairių prietarų pinklių. Kaipo anarchistas, jis nepripažino jokios revoliucinės diktatūros, kadangi, esant diktatūrai, revoliucija neišvengiamai išsigimstanti į savivalę ir priespaudą. „Mes visi,— sako K-nas, — turime gyventi didžiajai teisybės ir laisvės idėjai, — tiktai tam reikalingos vyriškos ir dorovingos asmenybės“. Būdamas draugijingumo ir solidarumo apaštalu, Kropotkinas buvo revoliucionierium tikrąja to žodžio prasme ir statė didelių reikalavimų tiek savo asmenybei, tiek ir kitiems. O kad tokiu lygybės ir laisvės kovotoju galima būti, tai jis parodė visu savo gyvenimu.

Petras Kropotkinas gimė 1842 metais Maskvoje; ten puikiuose kunigaikščių rūmuose ir augo. Išėjęs Pažu Korpusą (1), buvo paliktas prie caro rūmų, bet pradžioj 60-tų metu išsiprašė karininku į rytų Sibirą, į kazokų kariuomenę. Jau šiuo žygiu Kropotkinas visą savo diduomenę gerokai nustebino. Mat, dar mokyklos suole jis pamėgo geografiją ir, išėjus iš mokyklos, jam nesinorėjo blizguoti caro rūmuose, o rūpėjo leistis tirti dar mažai ištirtų kraštų. Kropotkinas manė pasidaryti įžymiu mokslininku, tačiau grynam mokslui, išimtinai mokslui, jis neatsidavė, o stojo darbo masių laisvintojų eilėsna. Grynai moksliškam darbui jis, tapęs revoliucionierium, teskirdavo tik laisvąsias valandas. Dažnai kai kurį mokslo dalyką metęs, šokdavo rašyti straipsnių apie anarchizmą. Dažnai jo sieloj kovodavęs mokslininkas su revoliucionierium, bet revoliucionierius visuomet nugalėdavęs mokslininką.

Bekeliaudamas po Sibiro, Mandžūrijos ir šiaurės Kinų kalnus bei žemumas, Kropotkinas, kaip pats sakosi, daug mąstęs, galvojęs. Bekeliaudamas po dykas ir rūsčias vietas, kur-ne-kur tegyvenamas puslaukinių žmonelių, jis keliaudavęs beveik be jokio ginklo. Kropotkinas sakydavęs, kad be ginklo, žiūrint su pasitikėjimu į žmones, galima esą keliauti tarp laukinių be jokio pavojaus.

Prabuvęs Sibire ir Tolimuose Rytuose penkerius metus, iškeliavęs 70.000 varstų kelio, patiekęs geografijos mokslui daug naujų patyrimų, grįžęs Petrapilin, dėl ištremtųjų lenkų Sibire numalšinimo metė kariuomenę, įstojo universitetan, atsidėjęs dirbo geografijai, pasižymėjo šioj mokslo srity, sumanė net visą eilę rimtų veikalų, bendradarbiavo mokslo laikraščiuose. 1876 m. geografijos draugija siunčia jį geologiniams ir geografiniams tyrinėjimams Suomijon ir Švedijon. Čia galutinai susidaro jo ledynų teorija, čia jis pasipažįsta su žymiu keliautoju Nordenšildu ir, pargrįžęs Petrapilin, šoka rašyti savo patyrimų. Tuo metu jis sumano sudaryti smulkią Rusijos geografiją. O geogr. draugija išrenka jį vyriausiuoju sekretoriumi. Tuo būdu pasiekia jis platų mokslo kelią. Tačiau jis atsisako būti tos draugijos sekretoriumi...

Kaip tik tuo metu Kropotkino sieloje paima viršų noras padėti išsilaisvinti darbo masėms ir pasidaryt gražesnio visuomenės gyvenimo kūrėju. Jautri jo siela juto, kad atsisakyti tuščių dykaduonių gyvenimo ir tapti mokslininku darbininku yra dar maža, kad jis dar neatlieka naujo gyvenimo kūrėjo pareigos. Jis atsisako oficialaus mokslininko gyvenimo, nueina darbo žmonių eilėsna ir visą savo gyvenimą atiduoda darbininkų gyvenimui.

Tiesa, mokslas — didelis daiktas. Jis tą mokslą buvo pamėgęs... „Bet kokios aš turiu teisės, — sako jis, — visiems šiems aukštiesiems džiaugsmams, kai aplink mane nuogalystė, slegianti elgetystė ir skaudi kova dėl juodos duonos kąsnelio, kada visa, ką aš esu suvartojęs, kad gyvenčiau aukštų sielos pergyvenimų srity, neišvengiamai turi būti ištraukta iš gerklės žmonių, sėjančių kviečius kitiems ir neturinčių užtektinai juodos duonelės savo vaikučiams?“ (2) Ta mintis ir nugalėjo jame mokslininko „mintį“.

1872 metais susipažįsta užsieniuose su darbininku sąjūdžiu, užmezga su tuo sąjūdžiu ryšių ir, pasivadinęs Borodinu, ima Rusijoj skleisti revoliucines idėjas. Neilgai, tiesa, tenka jam čia dirbti revoliucijos darbas. 1874 metais jį suima ir, Aleksandro II įsakymu, patalpina garsiojon Petropavlovkon. Negi gali caras atleisti už tokį baisų „nusikaltimą“ — iš caro karininko pasidaryti revoliucionierium... Atsėdėjęs tvirtovėj daugiau kaip dvejus metus, 1876 m. liepos mėnesį Kropotkinas drąsiai, draugų padedamas, pabėga iš kalėjimo ligoninės ir išbėga Anglijon, iš ten persikelia Ženevon, leidžia anarchistišką laikraštį „Le Rėvolte“ („Maištininką“) ir darosi anarchistų sąjūdžio siela. 1881 metais už socialinės revoliucijos skelbimą Kropotkinas iš Šveicarijos išsiunčiamas. Apsigyvena Paryžiuje, tačiau 1883 m. nuteisiamas Lione 5 metams kalėti už priklausymą Internacionalui. Tuomet žymūs mokslininkai, jų tarpe Herb. Spenseris ir Suinbreras, rašyt. Viktoras Hugo, pasiunčia prezidentui raštą, reikalaudami paleisti rusų mokslininką. Dvejus metus atsėdėjus, jis išleidžiamas, tačiau iš Prancūzijos ištremiamas.

1886 metais jis apsigyvena Londone ilgiems metams. Net 1913 metais Kropotkinui ligoniui neleidžiame pravažiuoti per Prancūziją, ir tik Žoresui vargais negalais pavyksta išrūpinti jam leidimą pravažiuoti per Prancūziją, grįžtant iš Italijos.

Ir Anglijoje Kropotkinas buvo labai visiems žinomas: jo bute visuomet būdavę pilna įvairių pažiūrų žmonių, visokių pasikalbėjimų, patarimų beieškančių, čia jis taip pat su keliais anglais ima leisti „Freedom‘o“ („Laisvės“) laikraštį, kuris ilgus metus buvo geru darbininku laikraščiu. Jo dvasia visą jo amžių nerimsta, visą gyvenimą jis triūsia naujai visuomenei; čia suvažiavime, čia susirinkimuose, čia laikraščiuose, čia knygelėmis arba ir storomis knygomis jis kelia maištą prieš esamąją tvarką ir rodo būdus, kaip siekti naujo gyvenimo ir koks tas gyvenimas turėtų būti.

Į Rusiją jis tesugrįžta tik 1917 metais, kilus revoliucijai, išbuvęs užsieniuose 40 metų. Todėl jo veikimas ir jo raštai labiau žinomi vak. Europoje negu Rusijoj. Pargrįžęs Rusijon, kai kurį laiką gyvena Maskvoje, paskui persikelia Dimitrovo miestelin netoli nuo Maskvos. Nors jau 80 metų senelis buvo, tačiau dvasia buvo visiškai jaunučiukas, visas gyveno, degte degė revoliucijos ugnimi — čia džiaugėsi ja, čia nerimavo dėl centralizmo ir valdingumo įsigalėjimo. Gyvendamas Dimitrove, jis gyvai susirašinėjo įvairiais klausimais su sau artimais revoliucijos darbuotojais, draugais. Be to, čia begyvendamas, jis rašė paskutini savo veikalą — „Etiką“. Visą amžių pragyvenęs kovotoju ir maištininku, visą amžių troškęs gražesnio žmonių gyvenimo, jis norėjo išdėstyti ir doros, kokia jis ir kt. revoliucionieriai gyveno, pagrindus, tik nebegalėjo baigti.

„Gimsta nauja" — rašė jis prieš pat mirtį vienam draugui; su tuo tikėjimu jis ir mirė 1921 metais vasario 8 d. Tūkstančiai jaunuomenės ir šiaip žmonių pa lydėjo jį j kapus.

P. Krapotkinas daug yra parašęs moksliškų (geografijos ir geologijos) ir visuomeniško pobūdžio raštų, daugiausia prancūzų, anglų ir rusų kalbomis. Čia noriu minėti tik pačius svarbiuosius jo visuomeniškojo pobūdžio raštus rusų kalba.

1. „Записки революционера“. 1920 m., daugiau kaip 400 psl.

8. „Этика“ т. I „Происхождение и развитие нравственности”. 1922 m., 263 p., т. II „Основы” (kada išėjo ir kiek pusl.. tuo tarpu nežinoma).

Visos šios knygos -— be „Etikos“ — yra verstos iš anglų ar prancūzų kalbos, bet paties autoriaus redaguotos. Be šių knygų Kropotkinas yra parašęs daugybę nedidelių knygelių, kurioms surašyti ir vietos gerokai reikėtų.

(1) Tatai vidurinė 7 ir 9 specialių klasių mokykla, kuri nuošdavo caro rūmų kariuomenei karininkus.

Petras Krapotkinas. Valstybė ir jos istoriškasai vaidmuo. Knygų leidimo bendrovė „Audra“, Ryga, 1928.