Šis interviu buvo įrašytas 2004 m. liepos 14 d. Kembridže, Masačusetso valstijoje, Zigos Vodovnik, Liublianos universiteto Slovėnijoje asistentės – jaunesniosios tyrinėtojos. Trumpą įrašą žr. Znet (www.zmag.org).
Kai kas nors pasiskelbia esąs anarchistas, jis iš esmės pasako labai mažai apie savo inspiracijas ir aspiracijas – savo priemones ir tikslus. Tai tik patvirtina seną tiesą, kad negalime laikyti anarchizmo sau pakankamu tašku – veikiau tai mozaika, sukomponuota iš skirtingų taškų arba politinių požiūrių (arba aspiracijų) – žaliųjų, feminisčių, pacifistų ir t. t. Šis priemonių ir tikslų klausimas yra ne tik anarchizmo teorinio žavesio, bet ir praktinio nusivylimo dalis. Ar Jūs manote, kad tokia įvairovė paverčia anarchizmą neefektyvia ir nelogiška idėjų visuma?
Anarchizmas – labai plati kategorija; jis skirtingiems žmonėms reiškia daug įvairių dalykų. Pagrindinės srovės anarchizme kilo iš susirūpinimo dėl priemonių. Jų atstovai dažnai bandydavo vadovautis Bakunino pasiūlyta idėja, kad ateities visuomenės sėklas reikia pasodinti dabartinėje visuomenėje, ir labai plačiai įsitraukdavo į švietimo darbą, organizuodami ir formuodami kolektyvus, mažesnius ir didesnius, bei kitas organizacijas. Yra ir kitų grupių, kurios save vadina anarchistinėmis, jos taip pat susirūpinusios dėl priemonių – tarkime, kokias demonstracijas turime rengti, kokius tiesioginius veiksmus pasitelkti ir taip toliau. Aš nemanau, kad yra įmanoma klausti, ar tai efektyvu, ar ne. Egzistuoja skirtingi būdai veikti, efektyvūs skirtingomis aplinkybėmis. Ir nėra suvienyto anarchistų judėjimo, turinčio poziciją, apie kurią galėtume kalbėti. Tiesiog yra daug konfliktuojančių grupių, dažnai nesutinkama gana aštriai. Kiek žinau, niekada nebuvo daug anarchistų, kurie atsisako pasirūpinti tuo, ką jie vadina reformų priemonėmis egzistuojančioje visuomenėje – tokiomis kaip moterų teisės, darbininkų sveikatos gerinimas. Yra kitų anarchistų, kurių pozicijos – primtyvistinės, Jie nori pašalinti technologiją ir grįžti prie žemės...
Politikos teorijos moksluose galime analitiškai identifikuoti dvi pagrindines anarchizmo koncepcijas – vadinamąjį kolektyvinį anarchizmą, atstovaujamą tokių pagrindinių figūrų kaip Bakuninas, Kropotkinas ir Makhnas, ir apsiribojantį Europa, ir vadinamąjį individualistinį anarchizmą, apsiribojantį JAV. Ar jūs sutinkate su šia teorine perskyra, ir kur, turint omeny šią perspektyvą, matote istorines JAV anarchizmo ištakas?
Individualistinis anarchizmas, kurį jūs minite, Stirneris ir kiti, beje, yra viena iš „libertarinio“ judėjimo JAV šaknų. Jis susijęs su atsidavimu laisvosios rinkos kapitalizmui ir neturi sąsajų su visu kitu anarchistų internacionalo judėjimu. Europinėje tradicijoje anarchistai paprastai save vadindavo socialistais libertarais, visai kitaip suprasdami žodį „libertaras“. Kiek galiu pastebėti, darbininkų judėjimai, kurie nesivadino anarchistiniais, buvo daug artimesni pagrindinei Europos anarchizmo srovei nei daugelis JAV vadinusių save anarchistais žmonių. Jei prisiminsime darbininkų aktyvistų laikus nuo pirmųjų pramonės revoliucijos dienų iki darbininkų klasės spaudos atsiradimo XIX a. šeštajame dešimtmetyje ir vėliau, tai buvo tikrai anarchistinė srovė. Jie niekad negirdėjo apie Europos anarchistų sroves, niekad negirdėjo apie Marxą ar ką nors panašaus. Tai buvo spontaniškas judėjimas. Jie manė, kad samdomas darbas mažai kuo skiriasi nuo vergijos, kad darbininkai turi nusavinti fabrikus, kad pramoninė sistema žaloja individualią iniciatyvą, kad jie turi kovoti su tuo, ką vadino „naująja amžiaus dvasia“ XIX a. šeštajame dešimtmetyje: „turto vaikymusi, pamirštant viską, išskyrus Save“. Tas pat pasakytina apie kitus liaudies sambrūzdžius – pavyzdžiui, naujosios kairės judėjimus. Kai kurios grupės giminiavosi su tradiciniu kolektyvistiniu anarchizmu – o šis visada save laikė socializmo šaka. Tačiau JAV ir – iki tam tikros ribos – britų libertarizmas yra visiškai kitas dalykas, jis kitaip plėtojasi ir faktiškai neprieštarauja tironijai, nes pats ilgainiui tampa privačia tironija. Jis radikaliai skiriasi nuo kitų anarchizmo formų.
Kur ilgoje ir turtingoje JAV liaudies kovų istorijoje jūs regite pagrindinį šiuolaikinio anarchizmo JAV įkvėpimo šaltinį? Kokia jūsų nuomonė apie Transcendentalistų judėjimą kaip įkvėpėjus šiuo atžvilgiu?
Gal jūs atrasite ką nors naujo tyrinėjimuose šia tema, bet aš manau, kad Transcendentalistų judėjimas, kurį sudarė daugiausia intelektualai, galėjo turėti kažkiek įtakos individualistiniam anarchizmui, bet, kiek man žinoma, nesusirišo tvirtais saitais su darbo klasės žmonių judėjimais, – šie artimesni Bakunino, Kropotkino, Ispanijos revoliucionierių ir kitų anarchizmui.
Daugiausia kūrybinės energijos radikaliems politikams – naujajam judėjimui, ar vadinamiesiems antikapitalistams, netgi antiglobalistų judėjimui, šiandien teikia anarchizmas, bet nedaug žmonių, prisijungusių prie šio judėjimo, vadina save „anarchistais“. Kokia, jūsų manymu, pagrindinė to priežastis?
Manau, taip visada buvo. Dauguma aktyvistų, žmonės, kovojantys už žmogaus teises, moterų ir darbininkų teises ir taip toliau, nesivadino anarchistais, jie nesimokė, nesisėmė žinių iš anarchizmo tradicijos. Gal JAV jie buvo girdėję apie Emmą Goldman, bet šie žmonės tik puoselėjo savo norus, rūpesčius, instinktus, natūralius įsipareigojimus. Nemanau, kad JAV mes turėtume labai stengtis lavinti paprastus žmones, kurie niekad nėra girdėję apie autentišką anarchizmą, kad padėtume jiems suprasti tai, ką jaunos moterys iš ūkių ir darbininkai iš miesto lūšnų suprato XIX a. šeštajame dešimtmetyje taip pat be kitų pagalbos. XIX a. viduryje fabrikų darbininkai Louvelyje ir Saleme plėtojo labai gyvybingą ir aktyvią darbininkų kultūrą, bet abejoju, kad jie ką nors žinojo apie Transcendentalistus, nors buvo iš tų pat vietų ir veikė beveik tuo pačiu metu.
Eiliniai žmonės dažnai painioja anarchizmą su chaosu bei prievarta ir nežino, kad anarchizmas (an archos) reiškia ne gyvenimo ar daiktų būseną be taisyklių, bet veikiau labai organizuotą socialinę tvarką, gyvenimą be valdymo principo. Gal neigiamą žodžio anarchizmas vartoseną tiesiogiai lėmė faktas, kad idėja, jog žmonės gali būti laisvi, ypač gąsdino ir tebegąsdina valdančiuosius?
Anarchistų judėjime buvo žmonių, kuriems rūpėjo „propaganda veiksmais“, dažnai prievarta, ir natūralu, kad galios centrai griebiasi šio fakto, norėdami užgniaužti bet kokį nepriklausomybės siekį, tapatindami jį su prievarta. Tačiau tai galima pasakyti ne tik apie anarchizmą. Net demokratijos bijomasi. Ji glūdi taip giliai, kad žmonės jos nebemato. Jei peržvelgsime liepos 4 d. Boston Globe – liepos 4 d., žinoma, yra Nepriklausomybės diena, per kurią šlovinama nepriklausomybė, laisvė ir demokratija – išvysime straipsnį apie George‘o Busho mėginimą išpešti paramos Europoje, apgydyti žaizdas po konflikto. Žurnalistai paėmė interviu iš „libertarinio“ Kato instituto užsienio politikos skyriaus direktoriaus, klausdami, kodėl europiečiai yra kritiški JAV. Direktorius atsakė maždaug taip: problema ta, kad Vokietija ir Prancūzija turi silpnas vyriausybes, ir jei jos eis prieš gyventojų valią, turės sumokėti politinę kainą. Tai – libertarinio Kato instituto nuomonė. Demokratijos baimė ir neapykanta jai yra tokia gili, kad niekas tos demokratijos net nepastebi. Faktiškai visas tas įniršis dėl Senosios ir Naujosios Europos praėjusiais metais buvo labai dramatiškas, ypač faktas, kad buvimo vienoje ar kitoje pusėje kriterijai buvo kažkokie neapibrėžti. O kriterijai buvo labai ryškūs. Jei valdžia perėmė gyventojų daugumos poziciją, ji buvo bloga. „Senoji Europa – blogi vyrukai“. Jei valdžia klausė įsakymų iš Kraufordo miesto Teksase ir atmetė netgi didžiosios gyventojų dalies reikalavimus, tada yra ateities ir demokratijos vilčių: Berlusconiui, Aznarui ir kitoms garbingoms figūroms. Štai kokią pamoką gavome: jei esate labai stipri valdžia, neturėsite mokėti politinių kaštų, pamynę gyventojų nuomonę. Tai pasigėrėtina. Štai kam reikia vyriausybių – kad nekreiptų dėmesio į gyventojus ir dirbtų turtingiesiems bei galingiesiems. Tai taip giliai įsišakniję, kad nė nematyti.
Kokia jūsų nuomonė apie priemonių „dilemą“ – revoliucija prieš socialinę ir kultūrinę evoliuciją?
Aš čia nematau dilemos. Bet kokioje dominavimo ir kontrolės sistemoje tokią padėtį protinga pasistengti pakeisti, kiek įmanoma sistemos ribose. Jei susiduri su ribomis, kurios yra neperžengiami barjerai, tada gali būti, kad vienintelis kelias veikti yra konfliktas, kova ir revoliuciniai pokyčiai. Bet nereikia revoliucinių pokyčių, kad būtų galima pagerinti saugumo ir sveikatos normas fabrikuose, nes įmanoma tai pakeisti parlamentinėmis priemonėmis. Taigi mėgini spausti parlamentą, kiek gali. Žmonės dažnai net nepripažįsta priespaudos ir viešpatavimo sistemos egzistavimo. Jie turi pabandyti kovoti dėl savo teisių sistemose, kuriose gyvena, dar prieš suvokdami jas esant represyvias. Pažvelkime į moterų judėjimą. Vienas pirmųjų moterų judėjimo plėtros žingsnių buvo vadinamosios „pastangos kelti sąmoningumą“. Moterys turi suprasti, kad tai, kad joms viešpataujama ir jos kontroliuojamos, nėra natūrali pasaulio būsena. Mano močiutė negalėjo prisijungti prie moterų judėjimo, nes tam tikra prasme nejuto priespaudos. Toks jau buvo gyvenimas – saulė, tekanti rytuose. Kol žmonės nesupranta, kad tai nepanašu į saulės tekėjimą, kad įmanoma šitai pakeisti, kad neprivalu laikytis tvarkos, kad tu neturi būti mušamas, kol žmonės nesuvokia, kad kažkas yra negerai, kol šitai neįveikiama, neįmanoma pajudėti iš vietos. Norint pajudėti, reikia skatinti reformas egzistuojančiose priespaudos sistemose – juk anksčiau ar vėliau pamatai, kad turėsi jas pakeisti.
Kaip manote, ar pasikeitimų reikia siekti per institucionalizuotą (partijų) politiką, ar kitomis priemonėmis, tokiomis kaip nepaklusnumas, kitokių struktūrų, alternatyvių medijų kūrimas ir t. t.?
Neįmanoma pasakyti apie tai ką nors bendro, nes viskas priklauso nuo aplinkybių. Kartais pasiteisina viena taktika, kartais kita. Kalba apie taktiką skamba lėkštai, bet ji tokia nėra. Taktinis pasirinkimas sukelia realius žmogiškus padarinius. Mes galime pabandyti daryti bendresnius strateginius sprendimus – teorinius ir atvirus naujoms idėjoms, bet tada nuslysime į abstrakčias bendrybes. Taktika susijusi su sprendimais, ką daryti toliau, ji sukelia realius žmogiškus padarinius. Kaip pavyzdį paimkime būsimąją Respublikonų nacionalinę konvenciją. Jei didelė žmonių grupė, pasivadinusi anarchistais, veiks taip, kad sustiprintų galios sistemą ir supriešintų visuomenę, ji pakenks savo pačios tikslams. Jei jiems pavyks rasti veikimo būdų, kurie leis žmonėms suprasti, kodėl svarbu mesti iššūkį formaliai, be turinio apsieinančiai demokratijai, tada jie pasirinko teisingą taktiką. Bet neįmanoma pasitikrinti ar knygoje rasti atsakymus. Viskas priklauso nuo rūpestingo egzistuojančios situacijos įvertinimo, visuomenės sąmoningumo, tikėtinų mūsų veiklos pasekmių ir t. t.
Jungtinės Valstijos turi labai ilgą utopizmo istoriją – būta įvairių bandymų pereiti prie alternatyvių socialinių santvarkų. Transcendentalizmas taip pat pagarsėjo dėl savo Bruko ūkio ir Frutlendso eksperimentų. Prancūzų mąstytojas Proudhonas yra rašęs, kad: „Laisvė tvarkai yra ne dukra, o motina“. Kaip jūs įsivaizduojate gyvenimą po ar už (nacionalinės) valstybės?
Mano manymu, bet kokią sąveiką tarp žmonių, kuri yra daugiau nei asmeninė – tai reikštų vienokias ar kitokias institucijų formas – bendruomenėje, darbo vietoje, didesnėje visuomenės grupėje, bet kur, turi tiesiogiai kontroliuoti joje dalyvaujantieji. Taigi tai reikštų darbininkų tarybas pramonės įmonėse, liaudies demokratiją bendruomenėse, ryšius tarp jų, laisvas didesnių bendruomenių asociacijas, siekiant suformuoti tarptautinę visuomenę. Galima aiškintis viso to detales, bet aš nematau didelio poreikio. Ir čia aš nesutinku su kai kuriais savo draugais: aš manau, kad pernelyg detalios kalbos apie ateities visuomenę peržengia mūsų suvokimo ribas. Žinoma, turės būti daug eksperimentų – mes mažai težinome apie žmones ir visuomenes, jų poreikius ir ribas. Egzistuoja per daug dalykų, kurių mes nežinome, taigi turi būti išbandyta daug alternatyvų.
Daug kartų aktyvistai, intelektualai, studentai klausė apie jūsų specifinę anarchistinės visuomenės viziją ir jūsų detalų planą sukurti tokią visuomenę. Sykį jūs atsakėte, kad „mes negalime suvokti, kokios problemos iškils, kol neeksperimentuosite“. Ar jums taip pat atrodo, kad daug kairiųjų intelektualų eikvoja per daug energijos teoriniuose disputuose apie teisingas priemones ir tikslus, kad sugebėtų pradėti „eksperimentuoti“ praktikoje?
Daug žmonių supranta, kad tai ypač svarbu, ir suvokia, kad jie negali veikti kaip, sakykime, savo bendruomenių organizatoriai, kol neturi detalios ateities vizijos, kurią stengiasi pasiekti. Ką gi, taip jie supranta pasaulį ir save. Aš neketinu sakyti, kad tai blogai. Gal tai tinkama jiems, bet netinkama man. Daug gėlių turi teisę žydėti. Žmonės veikia įvairiai.
Ekonominės globalizacijos procesui kasdien stiprėjant, daugeliui kairiųjų kyla dilema – ar dirbti, stiprinant nacionalinių valstybių suverenumą kaip apsauginį skydą nuo užsienio ir globalinio kapitalo kontrolės, ar ieškoti nenacionalinių dabartinės globalizacijos formos alternatyvų, kurios taip pat globalinės. Kokia jūsų nuomonė apie šią mįslę?
Kaip paprastai, nematau čia konflikto. Puiku naudoti visas priemones, kad nacionalinės valstybės atsilaikytų prieš eksploataciją, priespaudą, viešpatavimą, prievartą ir taip toliau, ir tuo pat metu stengtis pakeisti šias priemones alternatyvų plėtra. Čia nėra konflikto. Reikia pasinaudoti visomis prieinamomis priemonėmis. Nėra konflikto tarp bandymo nuversti vyriausybę ir naudojimo priemonių, kurios yra galimos iš dalies demokratinėje visuomenėje, priemonių, kurios buvo plėtotos per ilgaamžes kovas. Jūs turite naudotis jomis ir stengtis žengti toliau, galbūt sužlugdyti instituciją. Panašiai kaip žiniasklaidoje. Aš labai džiaugiausi rašydamas skiltis New York Times ir Z Magazine. Čia nėra prieštaravimo. Pažvelkime į Masačusetso technologijos institutą. Man ten labai gera dirbti; aš galiu daryti tai, ką noriu. Aš čia jau penkiasdešimt metų ir man niekad nekilo mintis jo palikti. Bet čia esama dalykų, kurie beviltiškai neteisėti. Pavyzdžiui, su karo reikalais susijusios pramonės šerdis. Taigi dirbi jame ir bandai jį pakeisti.
Daug kas priešinasi „demokratijai“, nes ji vis dar yra tironijos forma – daugumos tironijos. Priešinamasi daugumos valdymo principui, teigiant, kad daugumos pažiūros ne visada sutampa su morališkai teisingomis pažiūromis. Dėl to mes privalome veikti pagal šios sąžinės diktatą, net jei šis yra nukreiptas prieš daugumos ar vadovų nuomonę arba visuomenės įstatymus. Ar sutinkate su šiuo požiūriu?
Negaliu pasakyti. Jei nori būti visuomenės dalis, turi apskritai priimti daugumos sprendimus, jei tik nėra didelės priežasties jų nepriimti. Jei aš šiąnakt važiuosiu namo, ir degs raudona šviesa, aš sustosiu, nes taip nusprendė bendruomenė. Nesvarbu, kad yra trečia valanda nakties, ir aš galiu pravažiuoti pro šviesoforą nepagautas, nes nieko aplink nėra. Jei esi visuomenės dalis, perimi elgesio modelius, su kuriais galbūt nesutinki. Bet yra nepriimtinų dalykų, kai pajunti, kad privalai pats sąmoningai pasirinkti, ir kad daugumos sprendimai yra amoralūs. Bet vėlgi, ieškant išganingos formulės, galima labai susikrimsti. Kartais turi nuspręsti, prieštaraudamas savo draugams. Kartais tai bus teisėta, kartais ne. Paprastai tokiems dalykams nėra ir negali būti formulių. Žmogaus gyvenimas per daug komplikuotas, jame per daug dimensijų. Jei nori pažeisti bendruomenės normas, turi tam turėti labai svarių priežasčių. Tau tenka uždavinys įrodyti, kad esi teisus, neužtenka tiesiog tarti – „šitaip sako mano sąžinė“. Tai nepakankamas paaiškinimas.
Kokia jūsų nuomonė apie vadinamąjį „mokslinį“ anarchizmą – bandymus moksliškai įrodyti Bakunino prielaidą, kad žmogiškos būtybės turi laisvės instinktą. Kad mes turime ne tik polinkį į laisvę, bet taip pat ir biologinį poreikį. Tai kažkuo primena jūsų taiklius teiginius apie universalią gramatiką...
Tikrai turiu vilties, kad tai – ne vien mokslinis rezultatas. Apie žmogaus prigimtį žinoma tiek mažai, kad negalima daryti jokių rimtų išvadų. Mes negalime netgi įminti vabzdžių prigimties paslapčių. Mes darome išvadas – preliminarias, pasitelkę savo intuiciją, viltis, šiek tiek patirties. Šitaip mes galime prieiti išvadą, kad žmonės turi laisvės instinktą. Bet neturime manyti, kad tai kyla iš mokslinio pažinimo ir supratimo. Taip nėra ir negali būti. Nėra taip toli pažengusio mokslo apie žmones ir jų santykius, arba net apie paprastesnius organizmus.
Paskutinis klausimas. Henry Davidas Thoreau pradeda savo esė „Apie pilietinį nepaklusnumą“ tokiu sakiniu: „Geriausia valdžia yra ta, kuri valdo mažiausiai, arba išvis nevaldo“. Istorija mus moko, kad mūsų laisvė, galimybės rūpintis darbininkų teisėmis, aplinkos apsaugos reikalais niekad nebuvo mums suteiktos turtingos ir įtakingos mažumos, bet už jas visada buvo kovojama paprastų žmonių pilietiniu nepaklusnumu. Kokie šiuo atžvilgiu turi būti mūsų pirmieji žingsniai į kitokį, geresnį pasaulį?
Yra daug būdų pasiekti įvairius tikslus. Jei mes pažvelgtume į neatidėliotinas problemas JAV, turbūt pagrindinė vidaus problema yra sveikatos apsaugos krizė, ji labai rimta. Žmonės negali gauti vaistų, nesulaukia medicininės priežiūros, kaštai nekontroliuojami, darosi vis blogiau ir blogiau. Tai didžiulė problema. Ir aš manau, kad iš principo ją galima išspręsti parlamentiniu būdu. Nesenų apklausų duomenimis, 80 procentų gyventojų norėtų daug racionalesnių programų, tam tikros nacionalinės sveikatos apsaugos, kuri būtų daug pigesnė bei efektyvesnė ir galėtų jiems suteikti paslaugas, kurių jiems reikia. Bet demokratinė sistema tokia sugedusi, kad 80 procentų gyventojų negali net išsakyti savo nuomonės išrinktiesiems. Bet šitokią padėtį galima pakeisti. Štai Brazilijoje daugiau kliūčių nei mūsų šalyje, bet jos gyventojai privertė parlamentą priimti įstatymus, kurie pavertė šalį AIDS medikamentų tiekimo lydere, dėl to nukrito jų kainos kitur, ir buvo pažeistos tarptautinės prekybos taisyklės, primestos JAV ir kitų turtingų šalių. Jie tai padarė. Jei Brazilijos valstiečiai gali tai padaryti, mes taip pat galime. Racionalios sveikatos apsaugos sistemos sukūrimas yra tikslas, kurį privalu pasiekti, ir galite sugalvoti dar tūkstantį kitų dalykų. Neįmanoma sudėlioti jų eilės tvarka, nėra pirmojo žingsnio. Visi žingsniai turi būti žengti. Gali spręsti, ar imtis to, ano, ar dar kito, pagal savo paties asmeninius rūpesčius, pareigas ir energiją. Visi šie dalykai yra interaktyvūs, vienas kitą paremia. Aš darau dalykus, kuriuos manau esant svarbius, tu darai dalykus, kuriuos tu laikai svarbiais, jie daro jiems svarbius dalykus, visi tie dalykai gali būti priemonės pasiekti daugiau ar mažiau tuos pačius tikslus. Pasiekimai vienoje srityje gali paskatinti kitos srities pasiekimus. Bet kaip galiu pasakyti, koks turi būti pirmas žingsnis?
Kartais. Vėlgi tai priklauso, ar verta priimti tą sprendimą, ar šio balsavimo padariniai yra tokie svarbūs, kad nusipelno laiko ir pastangų. Sprendžiant vietinius reikalus aš beveik visada balsuoju. Pavyzdžiui, neseniai mieste, kuriame aš gyvenu, vyko referendumas, – juo buvo panaikinti juokingi mokesčių apribojimai, aš už tai balsavau. Maniau, kad svarbu yra mieste turėti mokyklas, gaisrines, bibliotekas ir taip toliau. Dažnai vietiniai rinkimai lemia šiek tiek pokyčių, o tada... Jei ši valstija (Masačusetsas) dvejotų per prezidento rinkimus, balsuočiau prieš Bushą.
Kol ši valstija nėra dvejojanti, yra kitų pasirinkimų. Galima rasti priežasčių balsuoti už Ralphą Naderą, ar už Žaliųjų partiją, kuri taip pat siūlo kandidatus šiems rinkimams. Yra daug galimybių rinktis, priklausančių nuo to, kokią reikšmę tam teiki.
Noam Chomsky. Tikslai ir vizijos: straipsnių rinkinys. Iš anglų k. vertė Kasparas Pocius. K.: Kitos knygos, 2006.
