Nematytas Chaosas,
Chaosas visiškoj tamsoj
Nepalytėtoj & nepaliečiamoj
- maorių giesmė
Chaosas tupi ant dangaus kalno, didžiulis paukštis lyg geltonas maišas ar raudonas ugnies kamuolys, šešiakojis & ketursparnis – neturi veido, bet šoka & dainuoja. Arba Chaosas yra juodas ilgaplaukis šuo, aklas & kurčias, stokojantis penkių vidaus organų.
Pradžioje buvo pirminis Chaosas, po to Žemė/Gaja, po to Geismas/Erosas. Iš šių trijų gimė dvi poros – Erebas & senoji Naktis, Eteris & Dienos šviesa. Nei Būtis nei Niekis nei oras nei žemė nei erdvė:
Kas gaubė ką? Ir kur? Ar kas judėjo?
Gal buvo tai vanduo, gelmė bedugnė.
Nebuvo dar mirties, nemirtingumo,
Dienos-nakties joks ženklas dar neskyrė.
Tik Viena sau be judesio alsavo,
Daugiau išvis nebuvo nieko kito.
Pradžioj tamsa apgaubus laikė tamsą,
Tik maišatis, bedugnė be skirtybių.
Visur belytė tuštuma plytėjo,
Kol Vienąjį kaitros galia pagimdė.
Pradžioj į jį surado kelią geismas,
Pirma minties tokia tai buvo sėkla.
Iš nebūties atrado kilus būtį
Vaisintojai ir įtempimas buvo,
Žemai – veikla, o viršuje – palaima
Tiamat, Chaosas – Vandenynas lėtai iš savo gimdos išstumia Dumblą & Molį, Horizontus, Dangų ir Išmintinguosius vandenis. Šitie palikuonys auga triukšmingi & įžūlūs – ji nusprendžia juos sunaikinti.
Bet Mardukas, Babilono karo dievas, sukelia maištą prieš Senąją Raganą ir jos Chaoso monstrus, chtoninius totemus – Slieką, Moterį Pabaisą, Didijį Liūtą, Pasiutusį Šunį, Skorpionžmogį, Staugiančius Audros drakonus, apsisiautusius šlove tarsi dievus – ir pačią Tiamat, didžiąją jūros gyvatę.
Mardukas kaltina ją sukursčius vaikus maištauti prieš tėvus – jos mylimuosius Rūką & Debesį, netvarkos pradus. Mardukas bus pirmasis valdovas, valdžios steigėjas. Mūšyje jis nukauna Tiamat ir iš jos kūno valdo visatos materijas. Jis pradeda Babilono Imperiją – tada iš kartuvių ir kruvinų Tiamat incesto būdu gimusio sūnaus vidurių jis sukuria žmonių giminę, kad toji amžinai tarnautų dievų – ir jų aukštųjų kunigų bei pateptų karalių malonumams.
Tėvas Dzeusas ir olimpiečiai sukyla į karą prieš Motiną Gają & Titanus, tuos Chaoso partizanus, senuosius medžioklės & rinkimo būdus, betikslį šlaistymąsi, androginiją & netramdomą gyvuliškumą.
Amonas Ra (Būtis) vienišas sėdi pirmapradžiame Chaose – Vandenyne NUN ir kuria visus kitus dievus masturbuodamasis – bet Chaosas taip pat apsireiškia kaip drakonas Apofis, kurį Ra turi sunaikinti (kartu su jo šlove, savo šešėliu & magija), kad Faraonas galėtų saugiai valdyti – ta pergalė kasdien ritualo būdu atnaujinama Imperatoriaus šventyklose, kad sužlugdytų Valstybės, kosminės Tvarkos priešus.
Chaosas yra Hun Tun, Centro Imperatorius. Vieną sykį Pietų Jūra, Imperatorius Shu & Šiaurės Jūra, Imperatorius Hu (shu hu = žaibas) aplankė Hun Tun, kuris su jais visuomet elgėsi gerai. Norėdami atsimokėti už jo gerumą jie tarė: „Visos būtybės turi septynias angas matymui, girdėjimui, valgymui, šikimui ir t. t., bet senasis Hun Tun neturi nei vienos! Išgręžkime jam keletą!“ Taip jie ir padarė – gręžė po skylę per dieną – kol septintą dieną Chaosas mirė.
Bet Chaosas taip pat yra didžiulis vištos kiaušinis. Jame gimsta ir 18 000 metų auga P‘an–Ku (1) – pagaliau kiaušinis prasiveria, suskyla į žemę & dangų, jang & in. Tada P‘an-Ku išauga į koloną, kuri prilaiko visatą – o dar jis tampa visata (atodūsis → vėju, akys → saule & mėnuliu, kraujas & kūno skysčiai → upėmis & jūromis, plaukai & mostai → žvaigždėmis & planetomis, sperma → perlais, kaulų smegenys → kuinu, jo utėlės → žmonėmis, ir t. t.)
Arba dar jis virsta žmogumi/monstru Geltonuoju Imperatoriumi. Arba dar jis virsta Lao Tzu, Tao pranašu. Faktiškai, vargšas senis Hun Tun yra pats Tao.
„Gamtos muzika neegzistuoja daiktų išorėje. Visokios kiaurymės, dūdelės, fleitos, visi gyvi sutvėrimai gamtą sudaro kartu. „Aš“ negali nieko kurti ir niekas negali kurti „Aš“, kuris egzistuoja savaime. Daiktai būva, kokie jie būva savaime, be jokios priežasties. Viskas yra natūralu, ir nežinia kodėl taip yra. 10 000 daiktų pakeičia 10 000 būvių, viskas juda tarsi būtų judinama Tikro Dievo – bet ieškodami šito Dievo įrodymų, nieko nerasime“. (Kuo Hsiang) (2)
Kiekviena susipratusi sąmonė yra „imperatorius“, kurio vienintelė valdymo forma – nieko nedaryk, kad nesutrukdytum gamtos spontaniškumui, Tao. „Išminčius“ pats nėra Chaosas, bet greičiau Chaosui paklusnus vaikas – vienas iš P‘an-Ku utėlių, Tiamat sūnaus monstro kūno fragmentas. „Dangus ir žemė“, sako Chuang Tzu, „gimė tuo pat metu, kaip ir aš, ir 10 000 daiktų yra vienis kartu su manimi.“
Ontologinis anarchizmas stengiasi nesutikti tik su totaliu Taoistų romumu. Mūsų pasaulyje Chaosas buvo sugriautas jaunesnių dievų, moralistų, falokratų, bankų žynių, viešpačių, kuriems dera tarnauti. Jei maištas įrodys esąs neįmanomas, tada turėtų būti leidžiamasi bent jau į nelegalų dvasinį džihadą. Teseka jie karines vėliavas – juodą anarchistų drakoną, Tiamat, Hun Tun.
Chaosas niekad nemirė.
(1) P‘an–Ku – pagrindinė taoistų legendų apie sukūrimą figūra, pirmasis žmogus;
(2) Kuo Hsiang (m. 312) – kinų neotaoistų mąstytojas
Versta iš: Hakim Bey. Temporary Autonomous Zone, Ontological Anarchy, Poetic Terrorism. New York, 2003. Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Iš anglų k. vertė Kasparas Pocius. V.: Juodraštis, 2010.
