Žvilgančiose dykumose & daugiaspalvėse, beplaukėse, ochros atspalvio violetinėse pilkšvai rudose ir umbros atspalvio kalvose, bevandenės mėlynos kalvos viršūnėje keliautojai randa sukurtą oazę, įtvirtintą saracėnų (1) stiliaus pilį ir paslėptą sodą.
Būdami Kalno Senio Hasano-i Sabalo (2) svečiai, jie užlipa nupjautų uolienų laiptais į pilį. Paskutinio Teismo diena čia atėjo & praėjo – jos gyventojai gyvena anapus profaniškojo laiko, kurį saugoja atskirai, kartu su kinžalais ir nuodais.
Mokslininkai & fedadžinai (3) pabunda siaurose monolitinėse celėse po dantytais kuorais ir langų plyšeliais. Žvaigždėlapiai, astroliabijos, distiliacijos indai & retortos, atverstų knygų krūvos rytinės saulės spinduliuose – riestas kardas, ištrauktas iš makšties.
Kiekvienas tų, kurie patenka į paties-sau Imamo viešpatystę, tampa apverstos pranašystės sultonu, neteisėtai apsiskelbusiu atskalūnu monarchu. Centrinėje salėje, apšviestoje ir papuoštoje iškabinėtais arabiškais gobelenais, jie drybso ant pagalvių ir dūmija ilgus hašišo čibukus (4), kvepiančius opijumi & gintaru.
Jiems būties hierarchija susitraukė iki realybės taškelio, neturinčio jokių dimesnijų – nuo jų nukrito įstatymo pančiai – jie valgo savo pasninko maistą užsigerdami vynu. Jiems visa išorė reiškia vidų, jos tikrasis veidas persišviečia kiaurai. Bet sodo vartai yra užmaskuoti terorizmo, veidrodžių, gandų apie nužudymus, trompe l‘oeil (5), legendų.
Granatai, šilkmedžio vaisiai, persimonai, erotinė kiparisų melancholija, rausvos Shirazi (6) rožių membranos, Mekos alavijo & benzoinės dervos žarijų indai, tvirti otomanų tulpių kotai, kilimai, paskleisti it sodai ant tikros vejos – paviljonas, puoštas kaligrafijų mozaikomis, – gluosniai, upelis, kuriame auga rėžiukai, (7) fontanas, kurio apatinė dalis iš geometrinių formų krištolo, – metafizinis besimaudančių odaliskų (8), drėgnų rusvaodžių taurininkų, žaidžiančių slėpynes lapijoje, skandalas, – „vanduo, žaluma, gražūs veidai“.
Naktį Hasanas-i Sabalas, kaip civilizuotas vilkas, apsimuturiavęs turbaną, išsitiesia ant parapeto virš sodo ir blizgina akis į dangų, stebėdamas eretiškus žvaigždynus lėkštame vėsiame dykumų danguje. Teisingai, šiame mite kai kuriems būsimiesiems mokiniaus gali būti liepta pulti nuo pylimo į tamsą – bet taip pat tiesa, kad kai kurie jų išmoks skraidyti lyg raganiai.
Neiškrenta iš galvos Alamuto (9) simbolis, mandalos ar magiškas ratas, prarastas istorijos, bet palikęs gilų pėdsaką sąmonėje. Senis it vaiduoklis skraido po karalių palapines & teologų miegamuosius, užmirštų musulmonų ir nindzių technikomis įveikia visus užraktus ir sargus, už savęs palieka blogus sapnus, stiletus ant pagalvių, galingus kyšius.
Jo propagandos eteris sunkiasi į nusikaltėliškus ontologinio anarchizmo sapnus, mūsų manijų heraldikoje išskleidžiamos švytinčios juodos nusikaltėliškos asasinų vėliavos... Visi jie pretenduoja į įsivaizduojamo Egipto sostą, okultinę erdvę ir šviesos kontinuumą, apimtą dar nesuvoktos laisvės.
(1) Saracėnais Europoje nuo seno vadinami musulmonai;
(2) Hasanas i – Sabahas (apie 1034-1104) – Irano misionierius, Asasinų vadas;
(3) Fedadžinai – arabų kariai, (iš arab. pasiruošę paaukoti savo gyvybę)
(4) Čibukas – ilga turkiška pypkė inkrustuotu moliniu galu;
(5) Trompe l’oeil – be galo realistiškas Vakarų tapybos technika;
(6) Širazi rožės – turbūt čia aliuzija į XIV a. persų poeto ir mistiko Hafizo-i Širazi posmą: „Nors vynas teikia malonumą, ir vėjas išsklaido rožių kvapsnius“;
(7) Rėžiukas – salotų prieskonis;
(8) Odaliska – senovėje – laisvo elgesio moteris;
(9) Alamutas – asasinų tvirtovė, į kurią galėjai patekti tik raitas ant erelių;
Versta iš: Hakim Bey. Temporary Autonomous Zone, Ontological Anarchy, Poetic Terrorism. New York, 2003. Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Iš anglų k. vertė Kasparas Pocius. V.: Juodraštis, 2010.
