Laukiniams vaikams nekyla klausimų dėl rašymo. Jie mąsto vaizdais – proza jiems yra dar nesuvirškintas kodas, sustabarėjęs, visada ligi galo nepatikimas – taip, kaip ir mums.
Jūs galite rašyti apie juos, kad kiti jais galėtų sekti nusimetę sidabrinius pančius. Arba rašyti jiems, ISTORIJĄ & SIMBOLĮ paversdami savo paleolitinės atminties gundymo procesu, barbarišku laisvės suvedžiojimu (chaosu, kaip CHAOSAS tai supranta).
Šiai kito pasaulio rūšiai arba „trečiajai lyčiai“, les enfants sauvages, įgeidžiai & vaizduotė dar nėra atsiskyrę vienas nuo kito. Nevaldomas ŽAISMAS: vienu ir tuo pačiu metu mūsų meno ir eroso šaltinis, rečiausiai pasitaikantis tarp visos rūšies atstovų.
Apglėbti netvarką kaip neišsenkantį stiliaus šaltinį ir geidulių saugyklą, mūsų susvetimėjusios & okultinės civilizacijos pagrindą, mūsų konspiracinę estetiką, mūsų lunatikuojantį šnipinėjimą – tai yra (pripažinkime) arba kokios nors srities menininko, arba dešimtmečio – trylikamečio veiksmas.
Vaikai, kurių nuskaidrinti jausmai privilioja juos prie nuostabaus malonumo, nušviečia kažką kraupaus & nepadoraus pačioje tikrovės prigimtyje: natūralūs ontologiniai anarchistai, chaoso angelai – jų gestai & kūno kvapai išaugina aplink juos antgamtines džiungles, sukuria mišką, pilną gyvačių, nindzių ginklų, vėžlių, futuristinio šamanizmo, pasibaisėtinos netvarkos, myžalų, vaiduoklių, saulės šviesos, masturbavimosi, paukščių lizdų & kiaušinių – piktdžiugiška agresija prieš užspaustus žemų tikslų, tokius bejėgius apreikšti pasauliui destrukciją arba pateikti keistą kūrinį, trapų, bet pakankamai aštrų, galintį raikyti mėnesieną.
Ir štai šie piliečiai, besimurkdantys niekingame bizale, iš tiesų tiki kontroliuoją laukinių vaikų lemtį – štai taip tokie ydingi tikėjimai iš atsitiktinumų lipdo substancijas.
Vieninteliai, iš tikrųjų trokštantys pasidalinti šelmišku likimu su tais laukiniais pabėgėliais arba mažaisiais partizanais, užuot jiems diktavus, vieninteliai, suvokiantys, kad puoselėjimas & pasileidimas nuo grandinės reiškia tą patį – jie dažniausiai yra menininkai, anarchistai, iškrypėliai, eretikai, atsiskyrę nuo bandos (tiek nuo vienas kito, tiek nuo pasaulio) ar sugebantys susitikti taip, kaip laukiniai vaikai, spoksantys anapus pietų stalo, kol suaugusieji vėpso iš po savo kaukių
Per jauni Harley britvoms – išmesti iš mokyklų už nepažangumą, breikeriai, vos apsiplunksnavę lėkštų ir pasmerktų geležinkelio miestelių poetai – milijonas Rimbaud ir Mauglio raketos žiežirbų – menkučiai teroristai, kurių bombos rėžia akį – jos pagamintos iš daugialypės meilės & brangių populiariosios kultūros duženų – banditėliai pankai, svajojantys apie ausų pirsingą, dvasingi dviratininkai, alavinėse sutemose pikiruojantys gerovės gatvėmis, kuriose pasitaiko atsitiktinių gėlyčių – ne sezono metu nuogi besimaudantys čigoniūkščiai, – blizgantys galios totemų, mažų pasikeitimų & peilių panterinėmis ašmenimis vagys – mes jaučiam juos visur ir skelbiam savo norą mainyti mūsų pačių lux et gaudium į jų kilnią nešvarą.
Taigi supraskite: mūsų tikslų įgyvendinimas, mūsų išsilaisvinimas priklauso nuo jų – ne dėl to, kad mes pamėgdžiojame šeimą, tą „meilės šykštuolę“, kuri laiko įkaitus banaliai ateičiai, ne dėl valstybės, mokančios mus visus ištirpinti varginančiame „naudingų“ atsitikinumų horizonte – ne, todėl, kad mes & jie esame laukiniai, esame vieni kitų atvaizdai, sukibę, bet atriboti tos sidabrinės grandinės, reiškiančios blyškų jausmingumą, galimybę peržengti visas ribas ir svajoti.
Mes dalinamės bendrais priešais, o mūsų metodai, kaip iš čia ištrūkti triumfuojant, taip pat vienodi: ekstazės & manijos apsėstas žaismas, varomas vaiduokliško vilkų & jų mažylių spindesio.
Versta iš: Hakim Bey. Temporary Autonomous Zone, Ontological Anarchy, Poetic Terrorism. New York, 2003. Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Iš anglų k. vertė Kasparas Pocius. V.: Juodraštis, 2010.
