Savaime suprantama, jai nusišikt ant auklėtojų & policijos, bet ji tyčiojasi ir iš išlaisvintojų & ideologų – tai ne koks švarus, gerai apšviestas kambarys. Topologinis šarlatanas jos koridoriuose išbarstė pasalūniškai juodai švytintį dekorą su maniakiško raudonio atspalviais.
Kiekvienam iš mūsų priklauso pusė žemėlapio – lyg du renesansiniai karaliai mes apibrėžiame naują kultūrą savo pasmerktų kūnų susiliejimu, skysčių susijungimu – mūsų prakaitas sulieja įsivaizduojamų miestų ir valstybių kontūrus.
Ontologinis anarchizmas niekados negrįžo iš paskutinės savo žūklės. Tol, kol niekas nesiskundžia FTB, CHAOSAS visiškai nesirūpina civilizacijos ateitimi. Amour fou veisiasi tik atsitiktiniu būdu – jos pirmutinis tikslas yra praryti Galaktiką. Tai virsmo sąmokslas.
Šeimoje jos vienintelis rūpestis yra incesto galimybė („Užsiaugink savo!“, „Kiekvienas žmogus Faraonas!“) – O maloniausias skaitytojau, mano atspindy, mano broli/sese! – net vaiko masturbacijoje ji įžvelgia užmaskuotą (tarytum japoniškomis popierinėmis gėlėmis papuoštą) valstybės žlugimo vaizdinį.
Žodžiai priklauso tiems, kurie kalba tol, kol žodžių nepasiglemžia kažkas kitas. Siurrealistai suteršė savo garbę parduodami amour fou vaiduokliškai Abstrakcijos mašinai – savo pasąmonėje jie siekė valdyti kitus ir šiuo atžvilgiu sekė de Sadu (kuris norėjo „laisvės“ tik suaugusiems baltaodžiams vyrams, kad šie galėtų išsidirbinėti su moterimis & vaikais).
Amour fou yra prisodrinta savo pačios estetikos, ji prisipildo iki kraštų kartu su savųjų gestų trajektorijomis, teka angelų laikrodžiais, jai nelemta patikti komisarams & parduotuvių savininkams. Jos ego išgaruoja kintančiame geisme, jos bendruomeninė dvasia nudžiūva apnikus savanaudiškumui.
Amour fou sietina su nepaprastu seksualumu tiek pat, kiek raganavimui būtina neeilinė sąmonė. Anglosaksiškas postprotestantiškas pasaulis kanalizuoja visą savo slopinamą jausmingumą į reklamą ir susiskaldo į konfliktuojančias bandas: isteriškos davatkos prieš pasileidusius klonus & išsiskyrusius vienišius. AF nenori prisijungti prie kieno nors armijos, nedalyvauja lyčių karuose, jai nuobodi lygybė, užtikrinanti vienodas galimybes įsidarbinti (faktiškai ji atsisako užsidirbti pragyvenimui), ji nesiskundžia, neaiškina, niekad nebalsuoja & nemoka mokesčių.
AF trokšta išvysti, kaip gimsta kiekvienas benkartas („meilės kūdikis“) – AF mėgsta ryžtą mažinti entropiją – AF patinka būti kibinamai vaikų – AF yra geriau už maldą, geriau už sinsemilla (1) – kur beeidama, AF kartu pasiima savo palmes ir mėnulį. AF garbina tropikalizmą (2), sabotažą, breiką, Leilą & Madžnuną (3), parako & spermos kvapus.
AF yra visados nelegali, ji užsimaskuoja santuoka arba skautų būriu. Ji visada apsvaigusi nuo vyno, savo pačios išskyrų ir nuo savo daugialypių dorybių. Tai ne jausmų sudirginimas, o jų apoteozė, ne laisvės rezultatas, o jos prielaida. Lux et voluptas.
(1) Sinsemilla – kanapės produktas, pasižymintis stipriu psichotropiniu poveikiu;
(2) Tropicalismo – septintajame dešimtmetyje Brazilijoje suklestėjęs meno stilius;
(3) Leila ir Madžnunas – klasikinė Vidurio Rytų meilės istorija apie vaikiną, kuris išprotėjo, kai tėvas jam neleido vesti mylimos merginos;
Versta iš: Hakim Bey. Temporary Autonomous Zone, Ontological Anarchy, Poetic Terrorism. New York, 2003. Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Iš anglų k. vertė Kasparas Pocius. V.: Juodraštis, 2010.
{youtube}Y1pcbIi0Q0o{/youtube}
