Knygoje „Laikinoji autonominė zona“ jis apibrėžė intymią, slaptą, nelegalią vietą, kur išvengiama rinkos santykių, atgaunamos kūrybinės galios ir susikuriama savo „autonominė zona“. H. Beyus savi idėjas apibrėžė „ontologinio anarchizmo“, „postanarchizmo“ sąvokomis ir „nedelsiamo veiksmo“ („imedializmo“) principu.
Anarchistų terpėje H. Beyus laikomas itin prieštaringa asmenybe. Daugelis socialinio anarchizmo atstovų smerkia šį autorių už individualistinio apolitiško anarchizmo ir gyvenimo būdo („lifestyle“) anarchizmo propagandą. Be to, laisvamaniškų ir materialistinių pažiūrų anarchistams nepatinka jo knygose nuolat sutinkami mistiniai ir okultiniai motyvai. Tačiau nežiūrint šios kritikos, H. Beyus lieka anarchistų mėgiamu „chaoso dainiumi“, kurio knygos iki kraštutinumo įtempia skaitytojų vaizduotę ir išplečia jų suvokimo ribas.
Pratarmė antrajam leidimuiJei ši knyga būtų žmogus, ji jau būtų pakankamai suaugusi, kad pati galėtų save perskaityti.
Pirmosios dalies, „Ontologinio anarchizmo sienlaikraščio“, teksto variantai skrajučių pavidalu buvo pradėti platinti 1984 metais, ir nuo to laiko kur buvę, kur nebuvę pasirodydavo dešimtyse (o gal ir šimtuose) zinų, mėgėjiškų spaudinių ir antologijų. 1985 metais „Sienlaikraštį“ knygos pavidalu išleido „Grim Reaper Press“ Vihokene, Niu Džersio valstijoje, o 1991-aisiais Brukline įsikūrusi „Autonomedia“ jį sujungė su kita skrajučių serija bei ilga esė apie Laikinąją autonominę zoną ir pavadino „L.A.Z.“. Tuo pačiu metu visa ši medžiaga pasirodė ankstyvajame internete (anarchistiškai susitarus dėl „anticopyrighto“), su šiuo procesu aš neturiu nieko bendra. Internetas padėjo išplatinti knygą, kuri buvo dar ir spausdinama, ir gana neblogai parduodama. Po to ji buvo išversta į olandų, vokiečių, prancūzų, portugalų (pasirodė dar vienas variantas, skirtas Brazilijai), ispanų (ir Ispanijai, ir Lotynų Amerikai), japonų, slovėnų, turkų kalbas; greitai ji pasirodys norvegiškai ir kroatiškai; atskiri knygos gabaliukai pasirodė ir kitomis kalbomis, įskaitant vengrų ir bengalų.
Turėčiau paminėti tai, kad ši knyga buvo užsipuolama kaip „pavojinga“ ir „bjauri“ – tai darė, pavyzdžiui, Murray‘us Bookchinas, ir tai turbūt padėjo parduoti knygą.
„L.A.Z.“, mano manymu, yra knyga, skirta 9-ajam dešimtmečiui – keistai romantiškam laikmečiui, erotiškesniam nei 10-asis dešimtmetis, dažnai vadinamas bevardžiu, kuriame mes dabar gyvename. Žvelgiant atgal, mane stebina šios knygos atsparumas pesimizmui. Greitai po to, kai pasirodė knyga. pasaulis pradėjo sparčiai keistis – prasidėjo vadinamoji „istorijos pabaiga“, bet „L.A.Z.“ dar matė pasaulį, paženklintą dialektikos, valdžiusios jį nuo pat mano gimimo: šaltasis karas, identiškų sistemų kapitalizmo ir stalinizmo susidūrimas. Pagrindinė „Laikinosios autonominės zonos“ mintis buvo prisidėti prie trokštamo trečiojo kelio, pabėgti nuo dialektikos, sukurti alternatyvą ir kapitalui, ir ideologijai.
1989-aisiais žlugo TSRS, krachą patyrė ir senoji istorinė dialektika, nors to, regis, niekas nepastebėjo maždaug iki 1991-ųjų ir pirmojo Persų įlankos karo. 1994-aisiais Čiapo zapatistai pademonstravo pasauliui naują pasipriešinimo globalizmui politiką, bet išplisti sukilimas nepajėgė –:jokie „miesto zapatistai“ taip ir nepasirodė. Todėl dabar ir gyvename naujame neoliberalizmo tarpsnyje – hegemoniniame globalizme arba „Imperijoje“. Tai rodo, kad visi trys keliai – zapatistų, neutralus Trečiojo pasaulio socialistų kelias ir kairiųjų atskalūnų, pavyzdžiui, anarchistų, hipių ir pankų, formuojančių L.A.Z., kelias, patyrė akivaizdžią nesėkmę. Išties nebėra net „Trečiojo pasaulio“. Kaipgi gali egzistuoti Trečiasis pasaulis, jei nėra Antrojo? Turime vieną pasaulį – slogią senų liberalų ir internacionalistų svajonę; vieną pasaulį, kuriame vyrauja atskirties zona ir viena supergalybė, neprivalanti paklusti taisyklėms.
Žinoma, „Laikinoji autonominė zona“ pasirodo ne tik kaip istorinis momentas, bet ir dvasinė sielos būsena ar net egzistencinė sąlyga. Atrodo, žmonėms reikia „aukščiausios“ autonomijos „patirties“, kuria jie dalintųsi susirinkę į grupes. Anot Rimbaud – „laisvos laisvės“, kad žmonės galėtų ją ne tik įsivaizduoti, bet ir perkelti į realų erdvėlaikį, kad socialumui būtų suteikta vertė ir prasmė. Dabar, kai mes gyvename pasaulyje, kuriame (pasak baronienės Margaret Thatcher) „nėra tokio tokio dalyko kaip „visuomenė“, L.A.Z. atrodo svarbesnė nei bet kada. Kituose, tolimuose kraštuose viskas gali atrodyti kitaip, bet žvelgiant iš Bestijos pilvo darosi aišku, kad L.A.Z. yra paskutinė ir vienintelė priemonė sukurti Išorę ar tikrą pasipriešinimo totalybei erdvę.
Žiūrėdamas iš šios perspektyvos manau, kad turbūt mažiausiai naudos teiks knygos skyrius apie internetą. Maniau, kad internetas papildys L.A.Z., pasitarnaus jai paskatindamas jos iškilimą. Šiai interneto funkcijai įvardyti siūliau sąvoką „tinklas“. Kaip juokinga. Žurnalas „Time“ mane pavadino kiberguru ir paaiškino, kad L.A.Z. jau egzistuoja kibererdvėje. „Tinklas“ tapo oficialia sąvoka, nusakančia interneto komercines ir sekimo funkcijas, o 1995 metais tai sąvokai pavyko palaidoti anarchistinį interneto potencialą (jei toks išvis kada nors egzistavo) po reklamos sluoksniais ir komercinių interneto puslapių suktybėmis. Likusieji kairieji dabar bando užgyventi dvasių pasaulį, kuriame keli tūkstančiai klaviatūros paspaudimų atitinka politinę akciją, o žmonių dalyvavimą pakeičia „virtuali bendruomenė“. Tinklas tapo puikiu globalaus kapitalo atspindžiu: beribiu, triumfuojančiu, greitai pamirštamu, estetiškai bankrutavusiu, monokultūriniu, smurtaujančiu – tai atomizuojanti ir izoliuojanti galia, lemianti pažinimo, seksualumo ir visų subtilių jausmų išnykimą.
L.A.Z. privalo egzistuoti kvapnioje, apčiuopiamoje, skanioje geografinėje erdvėje (kurios dydis svyruoja nuo, tarkime, dvigulės lovos iki didžiulio miesto) – kitu atveju tai ne daugiau nei planas ar svajonė. Utopinės svajonės yra vertingos kaip kritikos instrumentai ir euristiniai mechanizmai, bet šio gyvenimo, realios egzistencijos, nuotykių, rizikos ir meilės jomis nepakeisi. Jei paversi medijas savo pasaulio centru – gyvensi gyvenimą per tarpininkus, bet L.A.Z. nori būti arba betarpiška, arba išvis nebūti.
L.A.Z. santykis su laiku mažiau stabilus, nei su erdve. Ji gali būti laikina, bet gali būti ir periodiška, tarsi atsikartojanti šventės, atostogų, vasaros stovyklos autonomijose. Ji gali tapti netgi „permanentine“ P.A.Z. – nusisekusia komuna ar bohemišku anklavu. Kai kurios P.A.Z. gali būti nelegalios, kaip Amerikos ir Kanados kaimo vietovės, slapčia kontroliuojamos kanapių augintojų; kitos gali veikti atviriau – tai religinės sektos, menininkų kolonijos, autonamelių stovėjimo aikštelės, skvotai ir t. t. Galima kalbėti netgi apie skirtingus laikinojo autonominio zoniškumo laipsnius: galų gale, truputis autonomijos yra geriau nei nieko. Šia prasme man įdomios vienodą hobį turinčių žmonių grupės ir senamadiškos broliškos organizacijos.
Dabartinis totalybės vieningumas atrodo esąs velniškai melagingas; jis labiau nei bet kada primena spektaklį ir yra daugiau nei simuliuojamas – jis absoliučiai melagingas. Vieną dieną, kuri ateis gana greitai, jam tikrai atsiras kokia nors opozicija. Atsiras naujas judėjimas, pagrįstas ir solidarumu, ir įvairove. Jis priešinsis kapitalistinės kultūros ir globalinio įvaizdžio vienodybei bei atskirčiai. Neįmanoma nuspėti šio judėjimo pavidalo, nes jis tam tikra prasme bus ir postideologinis, ir postreliginis: spontaniškas, visuotinis, pagrįstas patyrimu. Įtariu, kad jis bus aistringai žalias ir nukreiptas prieš civilizaciją, turės luditiškos technofobijos bruožų. Jis bus „grynas“ ir labai dvasingas (ne religinis, o galbūt šamanistinis). Jis bus „socialinis“ ir tvirtai antikapitalistinis. Gali būti, kad jis kils buvusiame vadinamajame Ketvirtajame pasaulyje, paskatintas pasipriešinimo genetiniam imperializmui ir korporaciniam neokolonializmui. Įvairiose vietose jis bus skirtingų pavidalų, vengs didelių konfrontacijų, naudos naują partizaninę pasipriešinimo taktiką ir atvers naujas išlaisvintas erdvės ir laiko teritorijas. Kai kurios iš šių teritorijų bus L.A.Z.
Jei jau svajojame, kodėl gi nepuoselėjame didelių svajonių? Jei visą šalį ar gamtinį regioną paverstume Permanentine autonomine zona? Jei postmodernizmas mums siūlo melancholišką laisvę pasirinkti, pasiganyti praeities griuvėsiuose ir susirinkti mums patikusias šukes, kodėl dar sykį nepakasinėjus (siurrealistinė archeologija) ir nepaieškojus sudužusio pasipriešinimo, maišto... netgi revoliucijos liekanų? Ar tos senienos nepasirodytų pavojingos netgi dabar? Ar mes galime ištrūkti iš Galutinio Aptvaro ir išmokti kurti savąją Išorę?
Versta iš: Hakim Bey. Temporary Autonomous Zone, Ontological Anarchy, Poetic Terrorism. New York, 2003.
Hakim Bey. Laikinoji autonominė zona. Iš anglų k. vertė Kasparas Pocius. V.: Juodraštis, 2010.
{youtube}i3cL1zAQry4{/youtube}
