Dalia Jazukevičiūtė „Anarchistės išpažintis”
        V.: Tyto alba, 2007

        Šį romaną vertėtų paskaitinėti dėl dviejų priežasčių:
        1) Šiuo metu Lietuvoje tai bene populiariausia knyga, kurioje tiesiogiai paliečiamos anarchistinės laisvės, maišto ir pasipriešinimo idėjos,
        2) Šis grožinės literatūros kūrinys puikiai atspindi iškreiptą visuomenės požiūrį į anarchizmą, vyraujantį ne tik Lietuvoje, bet ir visame Vakarų sociume.

        Žodis „anarchija“ šiuolaikiniame pasaulyje dažniausiai reiškia ne harmoningą antiautoritarinę visuomenę, paremtą asmens apsisprendimo teise ir asmenišku dalyvavimu, jis klaidingai tapatinamas su „chaosu”, „suirute” ir „betvarke”.

        Knygos autorė žodį „anarchija“vartoja tik „dėl grožio“. Nuolat prisimenamas laisvamanis diedukas iš Marcinkonių ir nuolat kartojama nieko nesakanti frazė: „Jis buvo tikras anarchistas”. Idiotizmo viršūnė pasiekiama romano epizode, kuriame aprašomas girtas pokalbis kompanijoje su Gintaru (manyk – Gintaru Beresnevičiumi) apie anarchistų partijos kūrimą: bičiuliai prisiliuobia ir ima dalytis nesamus postus. Cha cha cha! Kaip pasakytų pati D. Jazukevičiūtė, pisau aš tokią anarchiją!

        Vis dėlto „Anarchistės išpažintis“ nėra blogas skaitalas – jau vien dėl to, kad be galo primena E. Limonovo jaunystės laikų šedevrą „Tai aš, Edička”. E. Limonovas prieš 30 metų pranašingai skelbė, kad pasaulį netrukus užplūs šimtai panašių edičkų, štai ir sulaukėme lietuviškojo. „Anarchistės išpažintis“, aišku, yra bobiškas „Edičkos” klonas, tačiau jis tikrai patiks tiems, kas mėgsta palaidą bohemišką gyvenimėlį ir dievina jaunatvišką egoizmą bei ekscentriką.



       

        Modestas Kuodys „Varniai, Dimitravas, Pabradė: koncentracijos ir priverčiamojo darbo stovyklos Lietuvoje 1927–1940 m”
        V.: Versus aureus, 2007.

        „1920 m. spalio 8 d. Steigiamojo Seimo posėdyje krikščionių demokratų lyderis Mykolas Krupavičius pateikė Ypatingųjų valstybės apsaugos įstatų (YVAĮ) papildymo projektą, kuriame siūlyta įtariamus antivalstybine veikla asmenis izoliuoti koncentracijos stovykloje. [...] Varniuose per visą stovyklos gyvavimo laikotarpį yra buvę izoliuota apie 1000 asmenų, Dimitrave – apie 500, Pabradėje – apie kelis šimtus. Dauguma Varnių koncentracijos stovyklos internuotųjų buvo už politinę veiką bausti asmenys.”

        Tai citatos iš VDU magistro M. Kuodžio darbo, kuris išleistas atskira knygele. Knyga – drąsi ir kiek netikėta rusvoje Lietuvos padangėje, kurioje jau 20 metų vyrauja profašistinis tautinės ultradešinės diskursas. Knyga leidžia suprasti analogijas tarp fašistinės Vokietijos, stalininės Sovietų sąjungos ir vadinamosios „laisvos” tarpukario Lietuvos: vokiškų konclagerių tėvas buvo Hitleris, rusiškų – Leninas su Stalinu, o lietuviškų – Kazys Grinius (tuometinis ministras pirmininkas) su Antanu Smetona. Vadinasi, LIETUVIŠKOS KONCENTRACIJOS STOVYKLOS ATSIRADO KARTU SU ŠALIES NEPRIKLAUSOMYBE, t. y. lietuviai pirma įsisteigė konclagerį, o tik tada buvo priimti į Tautų Sąjungą 

        Ši daug informacijos prikimšta knygelė skirta visiems vargšams tautiečiams, kurie taip prisikentėjo nuo sovietinio dvasios teroro, kad tarpukario Lietuva su savo konclageriais jiems ėmė atrodyti kaip laisvės idealas.



       

        Artūras Tereškinas „Esė apie skirtingus kūnus: kultūra, lytis, seksualumas”
        V.: Apostrofa, 2007.

        Mokslinė sociologinė Harvardo universiteto daktaro, VDU ir VU dėstytojo studija apie tuos Lietuvos žmones, kuriuos fašistuojantys „patriotai” ir religiniai fundamentalistai vadina „tolerastais”. Keista, tačiau aktyviausi kovotojai už žmogaus teises ir laisves dabar yra GLBT – gėjų, lesbiečių, biseksualų ir transvestitų – atstovai. Nes jie jaučiasi stiprūs remiami ES rezoliucijų ir panašių judėjimų anapus ir šiapus Atlanto, jau senokai įsiteisinusių viešosiose įvairių šalių erdvėse.

        Tačiau šiame mokslinių-publicistinių straipsnių rinkinyje autorius kalba ne tik apie seksualines mažumas, bet ir apie visas mažumas par excellence, įkalintas nenormalumo standartų gete, užsklęstas visuotinio nepripažinimo rėmuose. Kalba apie studentus ir dėstytojus, rašytojus ir kritikus, namų šeimininkes ir mokslininkus, kurie „jaučiasi viktimizuoti galingų viešumo vergvaldžių akivaizdoje“. Dabartinė Lietuvoje vyraujanti kultūra – tai pažeminimo ir gėdinimo kultūra. Šios oficialiosios kultūros terorizuojami, mes esame priversti užsidėti jai suprantamas kaukes, nuolat persirenginėti ir nevykusiai vaidinti piliečius ir valdininkus, rašytojus ir literatūros kritikus.

        A. Tereškinas aiškiai simpatizuoja mums – prievartinės kultūros ir viešojo gyvenimo marginalams. O mūsų priešininkus įspėja, kad „pasišlykštėtini“ natūralūs mūsų kūnai gali iš vidaus išsprogdinti dirbtinį „gražios ir normalios“ visuomenės muliažą.



         

        Ernesto Che Guevara „Partizanų karas”
        Vertė Aušra Simanavičiūtė, Kasparas Pocius. K.: Kitos knygos, 2007.

        Ernesto Che Guevara (1928–1967) – ryškiausias iš XX a. revoliucijų ir kovų už socialinį teisingumą simbolių – knygoje „Partizanų karas“ aprašo savo patirtį, sukauptą pergalingoje kovoje prieš Batistos režimą ir reguliariąją jo kariuomenę Kuboje 1956–1959 metais.

        Knyga graži ir paprasta – kaip „Molotovo kokteilis“. Kaip iškasti prieštankinę tranšėją? Kaip savo rankomis iš 16 kalibro šratinio šautuvo pasigaminti minosvaidį? Kaip suburti partizanų eskadroną? Kaip surengti diversiją, paskleisti propagandą, organizuoti sabotažą? Kaip suformuoti pirmąjį partizanų būrį ir ką daryti užėmus valdžią? Daug daug praktinių patarimų ir teorinių apibendrinimų, kurių esmė – paprasti žmonės, susibūrę į partizanų būrius, gali įveikti ištisas valstybines armijas ir pakeisti išnaudotojų santvarką. Ir jokie jie ne teroristai, o socialiai aktyvūs piliečiai, politinėje veikloje naudojantys partizaninės kovos metodus.

        „Partizanų karas“ buvo analizuojamas Šiaurės Amerikos sukilimų prevencijos mokyklose bei karo akademijose ir laikytinas vienu reikšmingiausių veikalų šia tematika. Ši knyga bus naudinga ir tau, nesvarbu, ar blizgini batus ir ruošiesi tarnauti okupacinėje kariuomenėje Afganistane, ar spoksai televizorių, keikiesi ir patyliukais skanduoji „NATO army go home!“. Slėpk savo šautuvą kelnėse, aukis aulinius ir eik į karą. Nuo šiol tu karys arba kasdienio karo partizanas.



       

        Zygmunt Bauman „Globalizacija: pasekmės žmogui”
        Iš anglų k. vertė Vytautas Rubavičius. V.: Apostrofa, 2007.

        Zygmunto Baumano (g.1925) - vieno žymiausių dabarties socialinių mąstytojų, sociologijos pasaulio garsenybės – niekaip nepavadinsi atviru antiglobalistu. Jo knygos turėtų būti populiarios tarp socialinių mokslų studentų ir televizinių politologų, nes jose pateikta visuomenės kritika yra atsargi ir politiškai korektiška, autorius stengiasi atvirai nereikšti jokių pažiūrų, o apžvalginių straipsnių stilistika ypač patogi cituoti.

        Knygos anotacijos sakoma: „Autorius siekia apčiuopti globalizacijos procesų esmę ir išryškina prieštaringą jų poveikį žmogui bei jo gyvenamam pasauliui. Žmogus pasijunta nebetekęs pagrindo po kojomis: įprastus geografinius, kultūrinius, politinius pasaulėvaizdžio rėmus bei socialinius santykius keičia dinamiškos ir labai veiksmingos naujų socialinių atskirčių konfigūracijos”. Panašiu stiliumi kalba ir pats autorius, ši brošiūra kupina „aukštosios” postmodernistinės puskalbės ir daugiareikšmio (bereikšmio) akademinio marmalo.

        Visi Z. Baumano eseistiniai filosofavimai dvelkia fatalumu ir pranašiškai skelbia pragaištingą žmonijos istorijos baigtį. Viskas, kas įvyko (holokaustas), vyksta (musulmonų genocidas) ir įvyks (pasaulinis naftos karas), yra ne klaidos ir atsitiktinumai. Viskas nulemta, užprogramuota ir istoriškai determinuota. Belieka susidėti rankas ir laukti pasaulio pabaigos...

        Visišką fatalistą ir pusiau antiglobalistą Z. Baumaną reikia gerbti bent jau dėl to, kad, pasak vieno pažįstamo anarchisto, į „tikrąjį kelią” jį atvedė būtent ši knyga.



       

        Aldous Huxley „Sala”
        Iš anglų k. vertė Irena Jomantienė. LRS leidykla, 2007.

        A. Huxley herojus, vedamas piktų imperialistinių kėslų, patenka į keistą salą. Dėl primityvaus „konservatyvumo“ tos salos gyventojai išsaugojo papročius ir pažiūras, kurios dabar būtų laikomos „radikaliomis“ – jie atmeta valdžią, ego, moralę, o vietoj jos renkasi karuna – tai, kas budistų laikoma atjauta. Renkasi įtaigą ir dar daugybę kitokių budistinių bei teosofinių „monų“. Sala – tai absoliutaus pirmapradžio džiaugsmo ir laimės teritorija, į kurią skverbiasi tamsūs „progreso“, „karo“, „ekonomikos“, „revoliucijos“ želmenys. Tačiau A. Huxley panieka „revoliucijai“ išreiškia ne ką kitą, o jo požiūrį į imperialistinę Vakarų kultūrą. Kiek dar pasaulis kentės nuo vakarietiškos kultūros invazijos? Jis kentės tol, kol mes patys tapsime vilais farnabiais ir pabandysime susikurti „salų“ – erdvių, kur moralines perskyras įveikia meilė ir atjauta, o pašvinkusį individualizmą – solidarumas ir tarpusavio pagalba.

        1932 m. A. Huxley išleido kultinį, bene garsiausią savo romaną „Šaunus naujasis pasaulis”. Po dvidešimties metų, kai „šaunusis” pasaulis nė kiek nepasikeitė į gerąją pusę, savo racionalią britišką prigimtį jis iškeitė į LSD ir meskalino sukeltus „pasivažinėjimus“ po Kaliforniją. Būtent iš meskalinu išplėstos jo sąmonės ir gimė romanas „Sala”. Ši knyga verčia svajoti ir keliauti už kasdienės sąmonės ribų. Per šamaniškus sapnus ir haliucinacines keliones tolstama dionisiško horizonto link, o už jo švyti amžinosios laisvės komuna.



       

        Kurt Vonnegut „Žmogus be tėvynės”
        Iš anglų k. vertė Vytautas Petrukaitis. K.: Kitos knygos, 2007.

        Išpopuliarėjęs septintajame XX amžiaus dešimtmetyje, Kurtas Vonnegutas – su Marko Twaino plaukų kupeta, vešliais Bavarijos alaus liuobiko ūsais ir karbolio rūgštimi trenkiančia šypsena – buvo pakrikštytas prozos šamanu su pilnu krepšiu absurdiškų personažų. 2005 m., po ilgo nerašymo laikotarpio, išleido knygą, kuri netikėtai tapo bestseleriu. Tai paskutinis jo kūrinys. Knyga sulipinta iš straipsnių bei pasisakymų, sukurtų per pastaruosius penkerius metus ir išspausdintų žurnale „In these Times”. Aštriose juodojo humoro esė K. Vonnegutas dėsto savo požiūrį į gyvenimą suknistoje G. W. Busho Amerikoje ir ne mažiau suknistame pasaulyje.

        „Žmogaus be tėvynės” dvasią gerai atskleidžia K. Vonneguto interviu (2003.II.19) naujienų agentūrai „The Washington ProFile“:

        – Kartais jus išvadina socialistu...
        – Taip, žinoma, aš ir esu socialistas. Iki šiol labai domiuosi Marxu. Komunizmas Rusijoje – nepavykęs eksperimentas, bet ar carizmas buvo geresnis? Kapitalizmas irgi buvo idealistiškas ir siekė sukurti utopiją. Bet vėliau keletas blogų vaikinų susiglemžė visus pinigus, ir kapitalizmas daugiau nebeveikia.
        – Bet kapitalizmas niekada nesiekė utopijos, jis visada manė, kad žmogus gobšus?
        – Taip, kapitalizmas ne tik manė, bet ir sėkmingai tą įrodė!
        – Ir nėra jokios išeities?
        – Liko vienintelis kelias – nusižudyti. Beje, aš pats tuojau pat nusižudysiu, kai tik pasidėsiu pypkę.


        Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1