Ištraukos iš knygos „Ką daryti?“, kurią 2008 m. planuoja išleisti KITOS KNYGOS ir JUODRAŠTIS.

        Nepakantumas valstybei

        Michelio Foucault atminimui

        Pasitaiko individų, kuriems nepakenčiamos, neįmanomos ir iki koktumo šlykščios tokios konservatyvios sąvokos, kaip tradicija ir hierarchija, šeima ir nuosavybė, tvarka ir organizacija, – šlykštūs ne tik patys žodžiai, bet ir su jais susiję institutai. Jie nenori ir negali pripažinti valstybės egzistavimo – tai organiška šių žmonių savybė, jų varomoji jėga, egzistencijos vektorius. Mes juos vadiname anarchistais, nors tai gali būti ir žmonės, nepriklausantys jokioms anarchistų grupėms ar judėjimams. Nepakantumas valstybei – ne pasipriešinimo technologija, o vidinė gyvenimo šerdis, jaučiama visuose jų veiksmuose ir žodžiuose. Jų poelgiai, kartais gana prieštaringi ir nepanašūs vienas į kitą, yra aiškiai bendri tipologiškai. Visų pirma, šie žmonės kovodami neieško kokio nors pagrindinio priešo arba centrinio niekadėjų štabo, kurį reiktų sunaikinti, jie stengiasi pasipriešinti tam konkrečiam varžovui, kurį tuo metu mato sau prieš akis. Jie kovoja betarpiškai ir tiesiogiai, nes kritikuoja ir griauna tuos valdžios institutus ir mechanizmus, kurie įtakoja žmones čia ir dabar. Problemos sprendimo jie neatideda ateičiai (nelaukia būsimos revoliucijos, nacionalinio išsivadavimo sąjūdžio ar klasių kovos protrūkio), nes įsitikinę, jog šiandien smogtas smūgis ir yra tikroji jų kova ir lemiamas veiksmas.

        Šiuolaikinė pasipriešinimo teorija išskiria tris principines kovos formas: 1) kova prieš viešpatavimą (etninį, religinį arba socialinį); 2) kova prieš eksploataciją (kuri atskiria individą nuo jo darbo produktų); 3) kova prieš prievartinį subjekto identifikavimą (kitais žodžiais tariant, prieš valdžios siekį prievartos būdu identifikuoti individus ir taip juos pajungti savo valiai). Istorijos eigoje šios trys formos gyvavo kartu arba atskirai, tačiau konkrečiu istoriniu periodu viena iš jų visada dominavo. Pavyzdžiui, XIX amžiuje, kapitalistinių santykių suklestėjimo epochoje pirmoje vietoje buvo kova prieš eksploataciją. O šiandien vis svarbesnė ir aktualesnė tampa kova prieš prievartinę subjektyvaciją, prieš individų pavergimą valdžiai vykdant reprezentavimo politiką ir identifikavimo strategijas (nors kitos dvi kovos formos ne tik neišnyko, bet ir išliko tokios pat reikšmingos). Kovos prieš subjektyvaciją svarbos priežastis slypi istoriniame fakte, kuris liudija, kad jau nuo XVI amžiaus ėmė nuosekliai vystytis ir ištobulėjo svarbiausias politinės valdžios tipas – valstybė. Valstybė laikoma tokia politinės valdžios forma, kuri ignoruoja atskirų individų interesus ir atsižvelgia tik į didelių gyventojų grupių, sluoksnių ir socialinių klasių siekius. Tačiau tai ne visai tiesa. Valstybinė valdžia tokia stipri ir visaapimanti vien dėl to, kad ji vienu metu yra ir individuali ir totali. Kontroliuojami visi: ir žmonių masės, ir atskiri žmonės. Kaip pažymėjo Foucault, šiuolaikinė valstybė daug valdymo technologijų perėmė iš krikščioniškosios ganytojiškos tradicijos. Valstybė, kaip ir bažnytinė ganytojiška valdžia, veda pilietį „už rankos” visą jo gyvenimą, nuo gimimo iki mirties, „viskuo aprūpina” jo egzistenciją: asmeniniu saugumu, nuosavybės neliečiamybe, draudimu, vaikų išsilavinimu, medicina, profesija, pensija ir t.t., ir pan.

        Kaip ir ganytojiška valdžia, valstybė vykdo savo valdžią per „pažinimą”: ji „pažįsta” žmonių mintis ir jausmus, jų troškimus ir baimes. Šis pažinimas ganytojiškoje veikloje buvo pasiekiamas pasitelkiant išpažinties mechanizmus ir kitas tiesos išgavimo formas. Valstybinė valdžia pasinaudoja šiomis istoriškai susiklosčiusiomis formomis ir sėkmingai pritaiko jas praktikoje į pagalbą pasitelkdama mokslinius, literatūrinius, meninius, medicininius ir kitokius diskursus. Ganytojiška valdžia geram krikščioniui žadėjo išsigelbėjimą kitame pasaulyje – kaip apdovanojimą už klusnumą šiame. Šiuolaikinė valstybinė valdžia lojaliam piliečiui žada sėkmę ir gerovę žemėje. Ganytojiška valdžia reikalavo būti nesavanaudžiu, jai netgi aukotis. Valstybinė valdžia dabar irgi bando įteigti piliečiui, kad ji daro viską piliečio ir jo palikuonių vardan, kad šie pratęstų gyvenimą šiame pasaulyje.

        Šiandien iškyla svarbiausias politinis, etinis, socialinis ir filosofinis uždavinys – išlaisvinti individą nuo valstybės ir tų individualizacijos tipų, kuriuos valstybė per jėgą primeta žmogui. Išlaisvinti individą nuo melagingų identifikavimų (pagal lytį, profesiją, tautybę, mentalitetą), nuo vegetavimo valstybinių institucijų ir jos ideologijos pavėsyje. Anarchistai – štai tie šiuolaikinės visuomenės nariai, kurių visos mintys ir veiksmai skirti tokiai išlaisvinimo idėjai, kurie įsijungia į kovą už tokį išlaisvinimą visur, kur tik jie gyvena. Bravo!

                   


        Reikalavimai valdžiai

        Kita pasipriešinimo technologija: teikti valdžiai įžūlius ir ultimatyvius reikalavimus. Pavyzdžiui, 1995 metais grupė Paryžiaus intelektualų paskelbė memorandumą, kuriame iškėlė neatidėliotinus reikalavimus vyriausybei: mokėti deramas algas (ar tiesiog kasmėnesines pinigų sumas) visiems Prancūzijos gyventojams – nepriklausomai nuo to, dirba jie ar ne. Šio reikalavimo vyriausybiniai organai nepatenkino ir, iš visko sprendžiant, net rimtai nesvarstė, tačiau tiesiog sunku pervertinti tokios iniciatyvos reikšmę.

        Iš tikrųjų būtina bombarduoti valdžią nuolatiniais ekonominiais, politiniais ir kultūriniais reikalavimais: reikalauti nemokamo visuomeninio transporto, nemokamos duonos visiems gyventojams, nemokamų knygų knygynuose, vyriausybės darbo ataskaitų televizijoje, kasdienių pietų vargšams, dalinamų Ministrų tarybos rūmuose, viešųjų tualetų, pastatytų priešais parlamento pastatą... Kuo daugiau tokių reikalavimų, tuo geriau; kuo jie radikalesni, tuo būtinesni. Puiku, jei juos sustiprins demonstracijos ir streikai, akmenys į policijos nuovadą ir baldų salono nusiaubimas... Reikalaukit ne neįmanomo, reikalaukit būtino!


        Bado streikas

        Bado streiką kaip radikalaus protesto ir pasipriešinimo būdą skelbia daugelis: kaliniai kalėjimuose, jų bičiuliai ir bendraminčiai laisvėje, tautinių mažumų atstovai, politiniai ir religiniai disidentai, kovotojai už žmogaus teises ir menininkai ekstremistai. Bado streikas beveik visada reiškia kraštutinę konfrontaciją tarp individo ir visuomenės, tarp individo ir valstybės. Bado streikas – tam tikra kraštutinė parodomojo protesto riba, jo maksimumas. Bado streikas – tai atskiro žmogaus pergalės prieš dominuojančią kultūrą ir kartu prieš gamtą viršūnė, iššūkis pasauliui parodant visišką individo savitvardą. Pavyzdžiui, bado streikas kalėjime dažniausiai parodo kalinio nepaklusnumą ir vidinę nepriklausomybę visiškos nelaisvės ir primesto režimo sąlygomis. Kalinys pademonstruoja, kad jo kūnas – tai vientisa laisva zona, pati sau diktuojanti įsakus ir atsiribojanti nuo neteisingų bendrų įstatymų.

        Tuo pat metu bado streikas – tai aštri metafora, išreiškianti absoliučią kultūros pergalę prieš atskirą žmogų su „natūraliais” jo poreikiais valgyti ir gerti. Šiuo atveju kultūra reikalauja atsisakyti natūralių poreikių ir elementaraus egzistencijos palaikymo vardan griežto imperatyvo, kuris svarbesnis už viską, netgi už gyvybę. Badaujant, kaip ir laikantis kitų griežtos askezės formų, pasikeičia visas žmogaus elgesį reguliuojantis mechanizmas. Lėtas savižudiškas badavimas – tai paskutinis taškas kūno istorijoje, parašytoje plataus sociopolitinio konteksto knygoje. Religinis krikščionių vienuolio pasninkas – tai visai kas kita, negu RAF narių bado streikas Stammheimo kalėjime, tačiau, iš kitos pusės, šie abu reiškiniai turi tamprų istorinį ryšį.

                  

        Demonstracija

        Demonstracija – tai labiausiai gerbtina tradicinio pasipriešinimo forma. Tai viena iš akivaizdžiausių ir universaliausių protesto technologijų, kuri pagrįstai kelia asociacijas su marksizmo istorija, klasių kovos ir darbininkų judėjimo istorija. Verta iškart pažymėti, kad būtent tokie akivaizdumai ir universalijos visada sukelia didžiausias abejones pasirenkant pasipriešinimo technologijas, kurios iš esmės nesuderinamos su inertiškumu ir prievarta. Šiuolaikinis pasipriešinimas kaip tik ir stengiasi sugriauti visus akivaizdumus ir universalijas, inercijos ir prievartos zonose atrasti pažeidžiamas, silpnas vietas, praėjimus, apgriuvusias sienas, kurias galima įveikti ir peržengti. Šiandieninis pasipriešinimo kovotojas – tai individas, pasiryžęs begaliniam kilnojimuisi, tiksliai nežinantis, nei kur jis bus, nei apie ką galvos rytoj, nes visą savo dėmesį yra sutelkęs šiandienai. Pasipriešinimo kovotojas – visada „lokalus” ir „specifinis”, jis yra „universalaus” dogmatiško „revoliucionieriaus” priešybė.

        Demonstracija – tai protesto būdas, kurį valdžia ypač lengvai aproprijuoja ir išnaudoja savo tikslams. Valdžia jau seniai manipuliuoja šia konservatyvia pasipriešinimo technologija. Užtenka prisiminti, kaip „darbininkų demonstracijas” išnaudojo Stalinas, kaip SSRS jos tapo parankiu valdžios instrumentu ir valdžios reprezentavimo metodu.

        Iš kitos pusės, demonstracija dažnai būna tik pasipriešinimo imitacija, fikcija, pateikta kaip realybė. 1998 metų gegužės mėnesį menininkų grupė Maskvoje surengė demonstraciją 1968-ųjų Paryžiaus Gegužės garbei. Šią demonstraciją palaikė dabartinis Europos parlameno narys Danielis Cohn-Benditas – 1968-ųjų oportunistas ir renegatas. Rusų menininkai buvo sužavėti tuo palaikymu ir Danielio Cohn-Bendito sveikinimus vertino kaip svarbiausią akcijos pasiekimą. Fuck you! Savo skaitytojams ne tik nerekomenduojame dalyvauti panašiose demonstracijose, bet ir kviečiame joms visaip trukdyti. Tokius demonstrantus apmėtykit supuvusiais kiaušiniais! Tuojau pat pasiųskite juos kebenifeni!

        Demonstracija kartu lieka pačia masiškiausia protesto forma. Sunku pervertinti jos potencialą politinėje kovoje. Demonstracijos Irane virto revoliucija prieš šacho režimą. Prancūzijos nelegalų judėjimas „Sans-papiers” nuo 1995 metų surengė daugybę pavykusių demonstracijų prieš emigrantų diskriminavimą. Darbininkų judėjimas Meksikoje iki šiol naudoja demonstracijas konfrontuojant su vyriausybe, kovojant prieš neoliberalizmo politiką.

        Nuraukime kiaušus dviveidystei!

                   

        Gatvės neramumai

        Gatvės neramumai gali būti masiški ir individualūs. Praeinant pro vitriną sviesti į ja plaktuką. Išsvaidyti gatvės dailininkų molbertus. Sustabdyti eismo judėjimą gatvėje. Apvogti pyraginę iki paskutinio duonos kąsnio. važiuojamoje dalyje suorganizuoti nedidelį karnavalą. Surengti improvizuotą demonstraciją. Sušaukti mitingą. Išrėžti praeiviams politinę kalbą. Užmėtyti banko pastatą šūdais. Parodyti masinį striptizą. Išmėtyti pro balkoną pinigus. Apsimesti psichinių ligonių gauja. Išprovokuoti mokinukus garsiam skandalui parke.

        Gaila, bet visi šie linksmi ir drąsuoliški metodai nebeveikia. tačiau nereikia pulti neviltin: veikite, improvizuokite.

        Devintas istorinis komentaras

        Italijos didmiesčiuose 8-ajame dešimtmetyje buvo neramu. Visuomenės pakraščiuose kilo drėgnos pyzdos nepasitenkinimo ir lipnaus bybio neapykantos banga. Jaunimo judėjimo avangarde purvinomis kojomis žengė „miesto indėnai” – „I n d i a n i   M e t r o p o l i t a n i”.

        Jie aktyviai kovėsi prieš kapitalistinę smegenų plovimo mašiną ir priešinosi moraliniam jaunimo išgvėrimui. Veiksmas vyko trikampyje Roma – Bolonė – Milanas. Socialinės revoliucijos ir klasių kovos metodus „Miesto indėnai” siejo su avangardinėmis estetinio maišto technikomis. Vienas pagrindinių „indėnų” šūkių buvo: „Kiekvienas iš minios nori tapti avangardistu!” Jie paišė grafiti, kuriuose parodijavo valdžios šūkių beprasmybę, buržujų logiką pateikdami kaip visišką abrakadabrą. Jie kikeno į šlykščius veidus švarutėliams kaklaraiščiuotiems Milano biznesmenams. Kiauras dienas ir naktis jie tūsinosi savo smirdinčiame andergraunde ir kūrė grandiozinius gatvės peštynių planus.

        Kur jūs dabar, pašėlę „miesto indėnai”, kokiuose supistuose rezervatuose?


        Tiesioginis susidūrimas, konfliktas

        Mes skelbiame tiesioginį susidūrimą. Tik betarpiški fiziniai kontaktai gali pakeisti šį pasaulį į gerą pusę. Apkabinti tą, kuris nekenčia glėbesčiuotis. Pabučiuoti tą, kuris kaip nuodų bijo bučinio. (Visa tai, žinoma, traktuojant kaip politinius santykius.) Griebti už šiknos tą, kuris mano, kad jo šikna – tai Dievo namai. Štai kaip reikia elgtis.

        Tiesioginis susidūrimas reiškia neužmaskuotą konfliktą. Konfliktai, kaip žinia, būna įvairios prigimties. Hipertrofuotai antagonistinėje visuomenėje už paprastą gatvės klausimą „Kiek valandų?” duoda į snukį ir pasiunčia na chuj. Politiškai korektiškoje visuomenėje atsakymas į šį klausimą palydimas veismainiškai mandagia šypsena. Konfliktas, mūsų supratimu, yra būtinas, nes jo metu pripažįstami skirtumai ir antagonizmai, kurie dažnai užglaistomi dialogais ir svarstymais. Konfliktas nesiekia melagingo konsensuso, jis reikalauja diskretiško kultūros proceso. Konfliktas pažeidžia ritualizuotus normatyvinius visuomenės ryšius, kad aptiktų juos reguliuojančius represijų mechanizmus.

        Tiesioginis susidūrimas: aptikti ir lyg peiliu atverti dirbtinai užglaistytas arba tabu paskelbtas prieštaravimų, skirtumų ir neatitikimų zonas. Mūsų tikslas – aštriais dėmesio pirštais negyvai užkutenti abejingumą ir išsisukinėjimą.

                   

        Šaudyti iš laidynės, mėtytis akmenimis, mojuoti kumščiais

        Argi būtina kaip nors komentuoti šias (ir panašias) technologijas? Atvirai sakant, mums nusibodo apie visą tai pliurpti, velniškai nusibodo.

        Dabar turime pareikšti tiesiai: rašyto žodžio nemylime ir juo nepasitikime. Rašydami šią knygą įsitikinome, kad aprašyti pasipriešinimo – neįmanoma. Pasipriešinimas iš principo priešinasi naratyvui apie pasipriešinimą. Esmė ta, kad pasipriešinimo dalyvis (jei jis priešinasi iš tikro, o ne tik imituoja) nieko nepamėgdžioja, jis identifikuojasi su vaisinga akimirkos laisve, su pačiu savimi ir kūrybos aktu. Šaudyti iš laidynės tiesiog nuostabu, nes pasaulis to nenori, pasaulis bijo. Bet jei šaudyti iš laidynės reiškia įsijungti į reproduktyvias ir imitacines struktūras, vadinasi, toks šaulys priklauso valdžiai. Nesvarbu, ar ji marksizmo valdžia, ar struktūralizmo valdžia, ar anachronizmo valdžia. ar tamsos karalystės valdžia. Šaudyti iš laidynės – reiškia pajusti ir pergyventi realaus jaudulio kupiną akimirką, ir nieko daugiau. Visa kita – tik didesnė ar mažesnė proto pisliava.


        Kikenti iš šios knygos

        Kikenkit iš šios knygos! Chi chi chi! Chi chi chi! Chi chi chi!
        Chi chi cha cha! Chi chi cha cha!
        Chi chi cha cha! Chi cho cha chi!

        Beje, paverkti iš jos irgi į naudą.
        Ir apskritai: imkite ir nebepasitikėkite jokia teorija! Vieną kartą ir visiems laikams!

        Iš rusų k. vertė Darius Pocevičius
        Versta iš: А.Бренер, Б. Шурц „Что делать? 54 технологии культурного сопротивления отношениям власти в эпоху позднего капитализма”. М.: Гилея, 1999.

        Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1