Šie straipsniai pirmą kartą pasirodė 1967-68 m. kairuoliškame vokiečių studentų žurnale „konkret”, kurio redaktorė buvo Ulrike Meinhof – „Rote Armee Fraktion” narė, už politinę veiklą 1972 m. pasodinta į kalėjimą, kuriame itin įtartinomis aplinkybėmis rasta negyva 1976.V.9. Straipsniuose aprašomi tų metų įvykiai, kai sujudo visas Europos jaunimas, kai Paryžius ir Berlynas virė nuo studentų mūšių su policija, kai „terorizmo” etiketė dar nebuvo klijuojama už bet kokį laisvesnį žodį ar veiksmą.
Vertėjas
Ulrike Meinhof
PREKYBOS CENTRO PADEGIMAS
Prieš padegimą apskritai kalba faktas, kad jo metu gali nukentėti žmonės, kurie neturėtų nukentėti.
Prieš konkretų prekybos centro padegimą(1) kalba faktas, kad ši ataka prieš kapitalistinį vartotojišką pasaulį – būtent taip savo veiksmus įvardijo kaltinamieji teismo procese dėl Frankfurto prekybos centro padegimo – šio vartotojiško pasaulio neapverčia aukštyn kojomis, jo net nesužeidžia, nepažeidžia jo principų; tie, kurie iš jo pelnėsi, – pelnosi ir toliau.
Paprastas prekių sunaikinimas greičiau atitinka, o ne sulaužo tą principą, pagal kurį pas mus yra gaminama ir vartojama, šį pelno bei kapitalo akumuliavimo principą. Šiaip ar taip, juk nesuteiksi didesnės paslaugos, negu nemokamas šių prekių sunaikinimas, visiems tiems, kurie pelnosi iš prekybos centruose siūlomų masinio vartojimo prekių gamybos ir prekybos.
Nuostolius padengs draudimas – vadinasi, kalbama apie pelną. Šiuo būdu, niekuo per daug nesiskiriančiu nuo tų metodų, kurių pagalba industrinis pasaulis iki šiol gelbėdavo situaciją, būtų išsprendžiamos masinio vartojimo prekių rinkos persotinimo, gamybos stagnacijos ir netgi kritimo problemos. Vance’o Packardo(2) vizijoje „ateities miestas” atrodo šitaip: „Visi pastatai suręsti iš ypatingos popieriaus masės taip, kad kiekvieną pavasarį ir rudenį didžiojo tvarkymosi metu juos būtų galima nuversti ir pastatyti iš naujo. Kas ketvirtas fabrikas stovi ant aukštos pakriūtės, o jų konvejerių juostas galima nukreipti tiek į paradinių, tiek į vidinių vartų pusę. Jei paklausa krinta, konvejeris pasukamas vidinių vartų link ir visa šaldytuvų ar kitų gaminių partija iškart pranyksta prarajos gelmėje – patenka tiesiai į metalo laužą, užuot prieš tai pabuvojusi perpildytoje vartojimo prekių rinkoje” (Vance Packard „Die grosse Verschwendung”, Frankfurt, 1960).
Tiesa, visuomenės sukurtos gėrybės kol kas dar nenaikinamos tokiais vaizdingais metodais – nedeginamos ugnyje ir neišmetamos į metalo laužą. Perprodukcijos krizes pramonė kol kas dar bando įveikti vadovaudamasi formule „naujas modelis kas dveji metai”; švaistydama milijonus tyrimams, skirtiems patobulinti ne pačią prekę, o jos realizavimo būdus; kurdama vienkartinius šiukšlių kibirus, t.y. beprasmes, tačiau brangias ir pelną garantuojančias prekės pakuotes (šiukšlių išvežimo išlaidas padengia vartotojas); pasitelkdama totaliai apsimelavusią ir brangią reklamą.
Milijonai sąlyginių darbo laiko ir darbo jėgos vienetų tuščiai iššvaistoma vien dėl užprogramuoto nusidėvėjimo („garantinio laiko”), t.y. suplanuotos mirties datos – vien tam, kad šaldytuvai, skutimosi mašinėlės, moteriškos kojinės, lemputės ir vaikiški žaislai būtų išmetami daug anksčiau, negu užtikrina jų gamyboje panaudotų medžiagų, sunaudoto laiko ir energijos kiekis. Visa tai daroma siekiant dirbtinai palaikyti paklausą, iš gamybos bei vartojimo gauti viršpelnius, kuriuos privatūs šeimininkai investuos iš naujo – stengdamiesi ne patenkinti visuomenės poreikius, o akumuliuoti kuo didesnį kapitalą. (Kas randama kapitalizme, tas randama ir prekybos centre. Ko nėra prekybos centre, tą vargu rasi ir kapitalizme – sutiksi tik retsykiais ir tik trumpam: ligonines, mokyklas, vaikų darželius, sveikatos apsaugą ir t.t., ir pan.)
Šiaip ar taip, visuomenės pagamintų gėrybių sunaikinimas padegant prekybos centrą kokybiškai nesiskiria nuo to proceso, kai visuomenines gėrybes sistemingai naikina mados pokyčiai, įpakavimas, reklama, suplanuoti nusidėvėjimo terminai. Šiuo požiūriu prekybos centro padegimas nėra jokia antikapitalistinė akcija, greičiau atvirkščiai – kontrrevoliucinis, sistemą palaikantis veiksmas.
Progresyviu prekybos centro padegimo aspektu reikia laikyti ne prekių sunaikinimą, o kriminalinį paties veiksmo pobūdį, pažeidžiantį įstatymus. Nes tie pažeisti įstatymai neapsaugo žmonių nuo to, kad jų darbo laikas, darbo jėga ir jų sukurta pridėtinė vertė yra nuolat naikinama, gadinama ir tuščiai švaistoma, kad reklamos pagalba žmonėms meluojama apie jų pačių pagamintus produktus, kad žmonės atskiriami vienas nuo kito atitinkamai organizuojant darbą ir slepiant informaciją apie pagamintą produkciją, kad žmonės, kaip gamintojai ir vartotojai, yra pajungti ir atiduoti valiai tų, kurie pasisavina pelną ir investuoja jį pagal savo skonį. Investuoti „pagal savo skonį” reiškia investuoti pagal pelno logiką, kitaip tariant, investuoti ten, kur galima pasisavinti naują, dar didesnę pridėtinę vertę, o ne ten, kur pinigai bus efektyviai panaudoti visų labui, pvz., į švietimą, sveikatos apsaugą, viešąjį transportą, ramybę ir švarų orą, seksualinį auklėjimą, ir t.t.
Įstatymas, pažeistas padegimo metu, gina ne žmones, o nuosavybę. Įstatymas draudžia naikinti, gadinti, žaloti ir deginti svetimą nuosavybę. Įstatymas gina siurbėles lodorius, kurie su savo turtais gali daryti ką nori, o ne siurbėlių lodorių engiamas aukas; jis gina ne tuos, kurie kuria materialines gėrybes savo darbu ir paklausą – savo vartojimu, o tuos, kurie pagal kapitalistinės valstybės įstatymus tas gėrybes nuolat nusavina. Pagamintus produktus šie įstatymai privalo atskirti nuo tų, kurie juos gamina. Bet prekės juk pagamintos tam, kad vartotojas galėtų daryti su jomis ką tik nori; būtent taip ir padarė padegėjai. Vis dėlto įstatymas laiko juos nusikaltėliais, taip elgtis su prekėmis – daryti su jomis ką nori – įstatymas leidžia tik vadinamiesiems savininkams. Padegėjai pažeidė šį įstatymą, kuris saugo kapitalo kaupimo logiką, tačiau neapsaugo žmonių nuo barbariškų šios logikos padarinių. Todėl desperatišką perkybos centro padegimą reikia pripažinti progresyviu įstatymų pažeidimu, kuris šių įstatymų nepanaikina, o prekių sunaikinimą, atitinkamai, – veiksmu, materialiai palaikančiu sistemą ir visiškai atitinkančiu antikapitalistines intencijas.
Taigi prekybos centro padegimas turi progresyvų aspektą – jis pažeidė nusikaltėlius ginantį įstatymą. Tada lieka tik klausimas, kaip šį įvykį panaudoti aiškinamajame darbe. Belieka tik paklausti: ko gali imtis žmonės, degant prekybos centrui? Pavyzdžiui, tokį prekybos centrą jie gali apiplėšti. Negras iš geto, plėšiantis degančias parduotuves, sužinos, jog sistema nežlunga, kai jis nemokamai įsigyja tai, ko jam itin reikia, tačiau ko, dėl skurdo ar nedarbo, jis neišgali nusipirkti; jis sužinos, jog sistema yra jam abejinga, nes atsisako suteikti tai, ko jam reikia gyvenimui. Tačiau vargu ar prekės iš Frankfurto prekybcentrių, kurias galėjo nukniaukti frankfurtiečiai, jiems iš tikro būtų reikalingos. (Išskyrus skalbimo mašinas, kurios, pasak statistinių apklausų, vis dar retai sutinkamos vokiečių namuose, nors VFR gyvena beveik 10 milijonų darbingo amžiaus moterų, kurioms šie prietaisai būtini. Deja, skalbimo mašinos per brangios, kad pirktum, ir per sunkios, kad kniauktum.)
Po prekybos centro apiplėšimo mūsų šalies gyventojų namuose tik dar padaugėtų daiktų, skirtų tenkinti menamiems poreikiams ir puoselėti atskiriems „privatiems mikrokosmosams”. Individualus kiekvieno žmogaus viešpatavimas savajame „mikrokosmose” tik paguodžia ir padeda susitaikyti su faktu, kad ši visuomenė juos verčia dirbti (André Gorz(3) „Zur Strategie der Arbeiterbewegung im Neo-Kapitalismus”, Frankfurt, 1967). Tuo tarpu kolektyviniai žmonių poreikiai, kurie turtingose kapitalistinėse šalyse akivaizdžiai nėra patenkinami, lieka nuošalėje – padegtas prekybos centras net nepadės įsisąmoninti šių poreikių.
Taigi veiksmai, šiuo metu nagrinėjami Frankfurto teismo procese, nežiūrint net į siaubingą pavojų aktyvistams ir baisių bausmių grėsmę, negali tarnauti pavyzdžiu, kurį vertėtų pakartoti. Tačiau lieka ir tai, ką SDS delegatų konferencijoje sakė Fritzas Teufelis(4): „Geriau padegti prekybos centrą, negu jam vadovauti”. Fritzas Teufelis kartais moka labai gerai pasakyti.
_______________________
(1) Straipsnis rašytas tuo metu, kai Frankfurte prie Maino vyko Andreaso Baaderio, Gudrun Ensslin, Thorwaldo Prollio ir Horsto Söhnleino teismo procesas. 1968 m. balandžio 2-osios naktį jie padegė didžiausią šiame mieste supermarketą – „Kaufhof an der Zeil”. Teisme A. Baaderis pareiškė: „Mes uždegėme fakelą Vietnamo garbei, kaip protestą prieš abejingą vartotojiškos visuomenės pritarimą masinėms taikių gyventojų žudynėms Vietname”. Šis padegimas laikomas pirmąja RAF partizaninės kovos akcija. 1968 m. rugsėjį akcijos dalyviai buvo nuteisti trims metams kalėjimo.
(2) Vance Packard (1914-1996) – amerikiečių kairiojo radikalizmo teoretikas, sociologas ir politikas. Populiariausioje jo knygoje „The Hidden Persuaders” (1957), parduotoje milijoniniais tiražais, atskleidžiama, kaip žiniasklaida manipuliuoja viešąja nuomone.
(3) André Gorz (1923-2007) – Austrijoje gimęs prancūzų sociologas ir filosofas, marksistinis egzistencialistas, artimai draugavęs su J.-P. Sartre’u. Pagrindinė ir vienintelė jo darbų tema – darbas: darbo susvetimėjimas, teisingas darbo pasidalijimas, išsivadavimas nuo darbo. Šios ir kitos temos vėliau buvo apjungtos bendru „politinės ekologijos” terminu.
(4) Fritz Teufel (g.1943) – bene žymiausias praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio kontrkultūrinės Vakarų Berlyno scenos veikėjas. Avangardinių politinių hepeningų autorius, „Kommune 1” – pirmosios komunos (gyventojų bendrijos) Vokietijoje – steigėjas, partizaninio „Birželio 2-osios judėjimo” įkūrėjas, už politinę veiklą daug kartų sėdėjęs kalėjime ir ilgus metus slapstęsis.
Versta iš: Ulrike Marie Meinhof „Warenhausbrandstiftung“, konkret, Nr.14, 1968.
Vertė Darius Pocevičius
Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1
