Kasparas Pocius – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantas, anarchija.lt aktyvistas. Studijavo Atviros Visuomenės kolegijoje, dirbo Mažosios Lietuvos Enciklopedijoje, „Užupio radijo“ kūrybinėje grupėje, išvertė Noamo Chomsky „Tikslai ir vizijos“, parašė daug esė, interviu ir meno apžvalgų laikraščiuose „Šiaurės Atėnai“, „Literatūra ir menas“, interneto portaluose delfi.lt ir bernardinai.lt.

        Lygiai prieš keturiasdešimt metų, kai sovietinio lagerio šalys, o tarp jų – ir Lietuva, baikščiai stebėjo Prahos įvykius, viso Vakarų pasaulio dėmesio centru tapo sukilusi Prancūzija. Darbininkai užiminėjo fabrikus, studentai – universitetus. Paskatinti aktyvių kairiųjų ir anarchistų grupių, iš kurių žymiausi – situacionistai, jie protestavo prieš stagnuojantį, konservatyvų de Gaulle režimą, spektaklio visuomenę, reikalavo nebe buržuazinių reformų, o realių pokyčių visame visuomenės gyvenime.

        Iš tų laikų mus pasiekė radikalios Prancūzijos studentų sąjungos UNEF užsakyta ir situacionistų parašyta brošiūra „Apie studento gyvenimo skurdą”. Neįtikėtina, bet ji nepaprastai aktuali ir šiandien Lietuvoje, kur visą sistemą apėmusi krizė įsuka į savo sūkurius patį jautriausią visuomenės sluoksnį – studentiją.

        Universitete pirmiausia į akis krenta studentų pasyvumas, kuris per nepriklausomybės metus pasiekė neribotus mastus. Studentai didžiuojasi iš viršaus nuleista universiteto autonomija, bet dažnai net nebando kvestionuoti milžiniško ir žiauraus biurokratinio aparato. Daugelis iš mūsų šmaikštauja, kad kokį nors valdžiai pasirašyti nuneštą prašymą atgauti įmanoma tik per kelias savaites. Kai kas sako, kad tai – sovietinė atgyvena. Man atrodo, kad taip ir turi veikti biurokratinės valstybės mechanizmas, kurio tikslas – slopinti jaunimo iniciatyvą, disciplinuoti studentus, pratinti juos prie „normalaus” suaugusių žmonių gyvenimo. 

        Bet to dar negana. Visą savo veiklą laisvi studentai patiki savoms biurokratinėms institucijoms – studentų atstovybėms, kurios tapo hierarchinės universiteto valdžios sraigteliais. Šios institucijos ne tik neskatina studentų aktyvumo, bet pasiunčia toliau begaliniais kafkiškais koridoriais. Todėl tikslingiausia būtų paleisti visų universitetų fakultetų studentų atstovybes, neturinčias nieko bendro su studentų gyvenimu ir savivalda, o vietoj jų įkurti laikinasias studentų tarybas, kuriose vyrautų ne žalinga biurokratinė hierarchija, o visiška studentų savivalda.

        Kartu su studentų savivalda reikia įsteigti ir dėstytojų tarybas, kurios tiesiogiai bendrautų su studentų tarybomis universitetų asamblėjose, užtikrinčiose bendruomeniškus, o ne feodalinius studentų ir dėstytojų ryšius. Universitetų asamblėjos 1968 m. Paryžiaus universitetų pavyzdžiu sudarinėtų studijų programas, patrauklias kiekvienam dėstytojui ir studentui. Šios institucijos taptų tiesioginės demokratijos pavyzdžiu ir varikliu susvetimėjusiose mūsų visuomenėje, ugdytų studentų laisvę, solidarumą, tarpusavio pagalbą ir atsakomybę.

        Švietimo ministerijos direktyvų, kurias viename savo laiške yra priminęs filosofas Vytautas Radžvilas, dėka Lietuvos studentai buvo priverstinai depolitizuoti. Universitete neveikia aktyvūs maištingi judėjimai, o jei ir veikia, tai tik tie, kurie siekia galutinio švietimo sistemos pajungimo sistemai.

        Ne vienas mūsų gyvenimo analitikas stebėjosi, kad priešingai maištingiems Vakarų universitetams, socialinių ir humanitarinių mokslų diskursą mūsų aukštosiose mokyklose visiškai uzurpavo dešinieji. Jie skleidžia savo konservatyvią propagandą, siekia universitetą pasmerkti idėjinei stagnacijai ir padaryti propagandistų gamybos instrumentu.

        Šiandieninė „spektaklio visuomenė” įtraukė studentus į komercinių pramogų liūną, šauniausiu studentu šiandien tampa prabangiuose klubuose dažniausiai besilankantis studentas. Sąmoningai atskirti nuo pasaulio ir įkalinti savose disciplininėse autonomijose, jaunuoliai dažnai iš viso nesusigaudo, kas vyksta jų „išmokyklinimo” (taip, nes išsilavinimas – tai ne sraigtelių, o savo vertę jaučiančių ir pasaulį keisti galinčių žmonių ruošimas) įstaigoje, šalyje ir pasaulyje.

                      

        Jau konservatyvus filosofas Alvydas Jokubaitis yra taikliai pavadinęs universitetą gamykla. Visų šiuolaikinių universiteto reformų tikslas – kuo labiau įjungti aukštąjį mokslą į valstybinio kapitalizmo sistemą, padarant studentus arba valstybės tarnais, arba laisvosios rinkos vergais. Ne visus žavi į baigiamuosius egzaminus rinktis būsimųjų darbininkų ir vergų ateinantys verslininkai. Taip valstybė ir laisvoji rinka totaliai pavergia jauną žmogų, o universitetas iš žinias bei intelektą stiprinančios struktūros virsta biurokratų ir vadybininkų gamykla – intelektinės darbo jėgos fabriku.

        Jau turbūt tapo banalybe skundas, kad universitetų kiekis ir juose besimokančiųjų masė yra aiškiai per didelė, todėl aukštasis mokslas toli gražu negarantuoja tinkamo išsilavinimo. Universitetai išmoko studentus tik laisvosios rinkos džiunglių disciplinos ir biurokratinio muštro, o tai visiškai sužlugdo išdidžią jauną asmenybę. Dabartiniais universitetais, kurie virto paprasčiausiais prekybos diplomais centrais, negali būti patenkintas nė vienas laisvę mylintis studentas. Todėl būtina užkirsti kelią aukštojo mokslo „reformai“ ir jos pagrindiniam tikslui – universitetinių studijų apmokestinimui, kuris pasmerkia mokyklą baigusį žmogų tapti banko paskolų įkaitu, įteisina prekybą diplomais ir pažeidžia Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos nuostatą, jog studijos turi būti vienodai prieinamos kiekvienam pagal sugebėjimus.

        Galima ilgai postringauti apie tai, kad studijų apmokestinimas prieštarauja žmogaus teisių nuostatoms, galima viešai piktintis, bet nuo to mažai kas gali pasikeisti. Visa šiuolaikinė ekonominė ir politinė sistema, grįsta neoliberalizmu ir laisvaja rinka, yra pagrįsta žmogaus teisių nesilaikymu ir atviru jų ignoravimu. Todėl užuot tapęs dar vienu bambekliu, skatinančiu tik žmonių nepasitenkinimą, ir paskatintas šiuo metu studentų tarpe užsimezgusių iniciatyvų, siūlau pozityvią alternatyvą žalingiems studijų reformos padariniams bei liūdnoms dabartinio universiteto realijoms – laisvojo autonominio universiteto idėją. 

        Idėja Lietuvoje steigti laisvąjį universitetą sklando jau seniai. Apie tai mąstėme dar šviesios atminties „Lietuvos“ kino teatre veikiant „Protesto laboratorijai“. Susižavėję prancūzų situacionistais, siūlėme į alternatyvaus socialinio centro viziją patalpinti idėją apie laisvąjį universitetą. Jame bet koks žmogus – jaunas ar senas, dirbantis ar bedarbis, baigęs universitetą ar nebaigęs mokyklos, galėtų klausytis paskaitų filosofijos, politikos, kultūros ir panašiomis temomis ar jas skaityti. Dar daugiau. Jis pats galėtų dalintis savomis praktinėmis žiniomis, pvz., kaip ką nors pasigaminti, pataisyti, sukurti. Šio universiteto tikslas – studijos pagal kiekvieno (tiek dėstytojo, tiek studento) poreikį, aktyvesni žmonės, turiningesnis socialinis bendravimas, viešosios erdvės kaip atsvaros laisvajai rinkai ir privatumo kerams atgaivinimas, atspara elitinei, hierarchinei valstybinio universiteto dvasiai.

        Tokių universitetų jau yra netoli mūsų. Štai Slovėnijos sostinėje Liublianoje sociologas Tončis Kuzmaničius jau daugiau nei prieš dešimtmetį įsteigė Pankų ir darbininkų universitetą (Delavsko-punkerska univerza (DPU). Tai – edukacinis projektas, suteikiantis galimybę aktyviai šviestis bet kokiam žmogui – nesvarbu, ar jis akademikas, ar pankas. Universitete vyksta paskaitos, diskusijos, seminaruose analizuojami įvairių autorių tekstai, paliečiamos šiuolaikinės politikos temos, tyčia ignoruojamos tradicinėje akademinėje aplinkoje. Kaip teigiama universiteto tinklapyje, tradicinis universitetas nebesusitvarko su šiandien populiariomis radikaliomis socialinėmis ir politinėmis temomis, atspindinčiomis realybę. DPU užpildė šią spragą tokiais paskaitų ciklais, kaip „Revoliucija“, „Neokonservatyvizmas“, „Naujoji dešinė“, „Kairieji“, „Utopistai“, „68-ųjų gegužė: reVIZIJA“, „Meilė ir politika“, „Postfordizmas“(šiame kurse pasitelkti įvairiausi autoriai – Gandhi, Freudas, Arendtas, Marxas, Rousseau, Šv. Augustinas, Šv. Paulius, Adorno, Foucault, de Sadas, Lacanas, Negri ir Virno), „Politinė ekologija“, „Apie kaltę“ ir „Totalitarizmas“. Kadangi savo socialinėmis-reprodukcinėmis funkcijomis tradicinis universitetas artimai susijęs su egzistuojančia socialine hierarchija, jis teikia individus niveliuojantį, utilitarinį švietimą ir brandina būsimą darbo jėgą griežta egzaminų tvarka. Tuo tarpu DPU siekia būti tradicinio universiteto alternatyva tiek turiniu, tiek organizacine struktūra – dabar jį organizuoja ir tvarko patys studentai. Paskaitos vyksta antradieniais vienoje iš Liublianos autonominių zonų – Klube „Gromka“, per metus surengiama apie 20 paskaitų ir seminarų. Taigi susiformavo nepriklausomas studijų centras, lankstus studijų modelis leido atsirasti naujai intelektualų kartai, gebančiai ne tik kilti karjeros laiptais, bet ir kritiškai vertinti padėtį Slovėnijoje bei pasaulyje.

        Dar vienas, tolimesnis laisvojo universiteto pavyzdys – tai Anglijoje įsikūrusi Žinių laboratorija – kolektyvinė erdvė, skirta antikapitalistinėms refleksijoms. Ji egzistuoja tradicinio universiteto – žinių fabriko, reikalingo legitimuoti valdžiai ir korporacijų interesams, – paraštėse. Žinių laboratorija siekia būti prieinama visiems, kurie aktyviai rūpinasi tokiomis problemomis, kaip kapitalizmas, eksploatacija, karas ir biosferos destrukcija.

        Žinių laboratorijos idėja gimė 2004-aisiais vykusioje anarchistų knygų mugėje, į kurią susirinko „akademiniai anarchistai“ (jų buvo tiek daug, kad iškilo komunikacinės problemos). Sesijų metu tapo aišku, kad politiškai angažuotiems ir institucinių „žinių fabrikų“ paraštėse atsidūrusiems žmonėms reikalinga sava susirinkimų erdvė ir laikas. Šias problemas jie išsprendė įkurdami elektronines konferencijas ir Autonominį Lankasterio universitetą, kurį iš pradžių rėmė „Pažangių studijų institutas”. Universitetas siekė „sukviesti aktyvistus ir akademikus diskusijoms apie kapitalistinės ekonomikos problemas – atskirtis, prekariatą, prievartos struktūras, kolonializmą – ir jas pateisinančią kultūrinę vaizduotę, iškelti į dienos šviesą alternatyvas, kylančias „iš apačios“ – aktyvistų judėjimus, kartu siekiančius kurti pasaulį, kuriame viskas būtų grindžiama žmogaus teisėmis ir tarpusavio pagalba“.

       Koks galėtų būti laisvasis universitetas Lietuvoje? Pirmiausiai reikėtų pagalvoti, ko mums reikia iš studijų. Jei ne visiems studentams mielos studijos dėl diplomo ir karjeros, jei jie suinteresuoti tobulėti ir lavintis, o ne tik ruoštis būsimoms prievolėms, tai gal ir dėstytojai miršta iš nuobodulio, bendraudami su miegančiais studentais? Tokiu atveju tikslinga steigti bendras neformalias studentų ir dėstytojų asamblėjas – tiesioginės demokratijos užuomazgas universitete. Jų pareiga būtų sutarti dėl abiems pusėms įdomių paskaitų. Ilgainiui tokią studentų ir dėstytojų bendruomenę galėtų papildyti visi, kurie norės apie ką nors papasakoti ar sužinoti. Asamblėjų varikliu turi tapti bendradarbiavimas, tarpusavio pagarba, noras pažinti ir eksperimentuoti. 

        Tokiame laisvajame universitete svarbiausias dalykas būtų studijų lankstumas ir įdomumas. Nebūtų jokių egzaminų, jokios studentus drebėti verčiančios disciplinos. Viename laiške iš suinteresuoto tokio universiteto atsiradimu žmogaus atsispindi visa universiteto vizija: „Pradėti viską nuo rugsėjo 1-osios, kad būtų įdomiau ir kontraversiškiau, kol oras geras ir šiltas, paskaitas daryti šalia universiteto (ir nebūtinai tik centrinių VU rūmų), o vėliau vietos atsiras – kavinėse ar net privačiuose namuose. Universitetams labai praverčia mokslinė ir kitokia literatūra, kuria laisvai dalinasi dėstytojai ir studentai. Tokios literatūros savo namuose turime ne tiek mažai. Todėl kiekvienas galėtume sudaryti namų bibliotekų sąrašus ir vėliau naudoti knygas mokslams. Būtina visiems kartu paruošti laisvojo universiteto koncepciją ir pasistengti, kad apie jį žinotų visi – studentai, dėstytojai, moksleiviai, bedarbiai, dirbantieji, pensininkai, neįgalieji – visi mes, nes universitetai ir apskritai švietimas bei lavinimas(is) yra svarbus kiekvienam žmogui. Bet svarbiausia – už savo studijų kokybę atsakome patys, kiekvienas iš mūsų įgauna sprendimų ir siūlymų laisvę“.

        Kitame laiške nurodomi esminiai laisvojo universiteto koncepcijos elementai:

        – universitetas turi būti „horizontalus“ (atsisakoma bet kokių hierarchinių struktūrų, panaikinama riba tarp „darytojų/valdytojų” ir „klausytojų”; suteikiama galimybė laisvai pasireikšti kiekvienam, bendrauti tarpusavyje kaip lygiems su lygiais, nebijant „svarbesniųjų” žmonių kritikos, užgauliojimų, veto ir pan.);

        – neformali organizacija (jei laisvasis universitetas skirtas žinių ir patirčių dalijimuisi, oficialumas ir tradicinės institucinės etiketės nereikalingos; organizacijos steigimas kelia pavojų siekiamam horizontalumui);

        – pagarba ir tolerancija kitiems (išvengti nuomonių susidūrimo sunku, o gal ir neįmanoma, todėl reikia gerbti kiekvieną asmenį ir kiekvieną nuomonę, išklausyti, nepulti ir neprimesti savos nuomonės kitiems);

        – principas „žmonės – žmonėms” (stengiamasi išvengti nereikalingų identifikacijų: vyras-moteris, anarchistas-konservatorius, profesorius-darbininkas ir t.t.; laisvasis universitetas yra sukurtas žmonių ir skirtas žmonėms, nepriklausomai nuo kiekvieno asmeninių savybių ir pažiūrų).

        Laisvajame universitete jau šiandien būtų galima organizuoti tokius kursus, kaip ekonomika, rinkodara, kultūra, literatūra, teisė, menai, ekologija, gyvūnų teisės, feminizmas, filosofija, socialiniai judėjimai, kultūros istorija. Galvojama apie tekstų skaitymo ir vertimo seminarus, kino projektus, praktinius užsiėmimus.

        Mūsų naujai iškeptoje kapitalistinėje visuomenėje daugeliui žmonių, įskaitant ir dėstytojus, nerūpi jokia veikla, išskyrus tokią, už kurią gaunami pinigai. Tikiuosi, kad laisvasis universitetas padės keisti finansinį kapitalą socialiniu, šalia tikslo pasipelnyti, investuoti ir parduoti atsiras bendruomeniškumo ir nesumeluoto abipusio suinteresuotumo principas. Laisvojo universiteto idėją būtina skleisti visuomenėje, apie ją viešai diskutuoti. Tai – pirmasis žingsnis anapus universiteto kaip gamyklos sampratos, pasyvumą jame neišvengiamai keis aktyvumas, elitiškumą – laisvas bendruomeniškumas, o perkamus diplomus – aistra žinoti.

        2008 m. gegužė

        Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1