Saulius Užpelkis yra Vakarų agentas, utopijos priešas, dirbantis jos realizavimo labui.
Darbuotojo darbo užmokestis priklauso nuo darbo paklausos ir pasiūlos darbo rinkoje, darbo kiekio ir kokybės bei įmonės veiklos rezultatų. Draudžiama mažinti darbo užmokestį dėl lyties, amžiaus, rasės, tautybės ir politinių įsitikinimų. (Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo įstatymas. 1 straipsnis. Apmokėjimas už darbą.)
When a yuppie realizes that s/he is also being exploited…( Jei japis susivoktų, kad jį irgi išnaudoja...)
Įženk į prekariatą
Vis didesnė viso pasaulio darbo jėgos dalis užsiima atsitiktiniais ar nereguliariais darbais. Besidomintys darbo ir socialinės rekompozicijos procesais pastebi, kad buvusi marginali situacija palengva tampa dominuojančia darbo santykių forma.
Prekariatas, prekariškumas, prekariškas (lot. precarius – nepastovus, nepatikimas, precari – maldauti) – kairiajame libertariniame diskurse gana neseniai atsiradę terminai, kurių pasirodymas byloja apie bandymą apibrėžti, analizuoti ir aktyviai priešintis naujai susidarusioms nesaugaus darbo sąlygoms neoliberalaus kapitalizmo aplinkoje.
Prekariškas darbas – tai nestabilus išnaudojamasis darbas, paremtas trumpalaikiais kontraktais, neretai be jokių socialinių garantijų (miglotas pensijų planas, vargingas sveikatos draudimas, neegzistuojantis bedarbystės draudimas).
Tikrąjį prekarišką „laisvosios rinkos” ir postindustrinio kapitalizmo veidą Lietuvoje parodo:
1. Stambųjį kapitalą ginantys darbo įstatymai,
2. Ilgus metus Lietuvoje skambančios „vokelių istorijos”,
3. Beveik visiškas senųjų profesinių sąjungų sužlugdymas,
4. Merdinti dabartinių profsąjungų veiklos impotencija (apie įdomų prekariato ir profesinių sąjungų santykį užsiminsime vėliau, o postsovietinių biurokratinių, „iš viršaus į apačią“ sukurtų profsąjungų revizija prašosi atskiros studijos),
5. Naujai besikuriančių profsąjungų blokavimas (tuo ypač garsėja didžiųjų prekybos tinklų struktūros),
6. Masinis darbo jėgos nutekėjimas į darbo stovyklas Airijoje, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje (kalbos nemokantys ir jokiam susivienijimui nepriklausantys darbuotojai yra įsukami į šiuolaikinės vergovės ratą senosiose kapitalizmo šalyse).
Dabartinė situacija, kuomet stambų verslą šildančioje ugnyje buvo supleškinti beveik visi darbo santykius reguliuojantys įstatymai, garantuojantys stabilų atlyginimą ir fiksuotą darbo dienos trukmę, verčia susimąstyti apie naujas potencialias konflikto zonas, jų per/dislokavimą ir aktualizavimą. Aiškiai matyti, jog darbo apmokėjimo sistema, kaip dominuojantis socialaus laiko panaudojimo matas, yra įklimpusi į gilią krizę. Darbo laikas ir „gyvenimo laikas” vis labiau ir labiau susilieja, tad šio proceso metu visiškai iškraipoma individo laiko savivoka. Per daug neperdedant galima teigti, jog prekariškumo klausimas tampa viena centrinių socialinės analizės problemų.
Dereguliacija ir atsisakymas dirbti. Pirmasis istorinis ekskursas
XX a. 9-ąjame dešimtmetyje, M. Thatcher ir R. Reagano valdymo metais, prasidėjo dereguliacijos procesai, valdžios ir kapitalo reakcija bei represijos, nukreiptos prieš 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečio socialinius sukilimus.
Kalbant apie šiuos procesus, reikėtų prisiminti esminę italų autonomistų („Operaismo”, vėliau – „Autonomia“) įžvalgas, kurias galime pavadinti „svorio centro perkėlimu”. 7-ojo dešimtmečio viduryje Mario Tronti pažymėjo: pradžia (!) yra darbininkų klasės kova, t.y. „socialiai išplitusio” kapitalo lygyje kapitalistinis vystymasis tampa priklausomas nuo darbininkų kovos, kuri diktuoja sąlygas politiniams kapitalo reprodukcijos derinimo mechanizmams. Kitaip tariant, svorio centras perkeliamas darbininkų pusėn, kapitalizmas seka paskui darbo klasę, reaguoja į dirbančiųjų reikalavimus, tuo pat metu keisdamas „savo pavidalą” ir išnaudojimo aplinkybes.
(Nota bene! Rašydamas „darbininkų klasė”, turiu galvoje ne specifinį dirbančiųjų segmentą, kuris dažnai tapatinamas su baltaodžiais vyriškos lyties gamyklų darbininkais, o visus žmones, kurių darbą kapitalas kontroliuoja, t.y. valdo ir išnaudoja. Galbūt pats laikas įvesti naują kategoriją – „dirbančiųjų klasė”, kuri neturi neigiamų sovietmečio, t.y. biurokratinio kapitalizmo konotacijų. Beje, apie tokį sovietmečio įvardijomą Lietuvoje nėra diskutuojama netgi „akademinėje aplinkoje” – nėra aiškiai psakoma, kad sovietmečiu gyvenome ne brandaus socializmo ar komunizmo sąlygomis, o valstybinio kapitalizmo ir biurokratinės diktatūros sistemoje.)
Taigi M. Tronti argumentavo, kad pasauliniu mastu pasireiškusi dirbančiųjų klasės vienybė primetė kapitalui globalų rinkos suvienijimą. Šią vienybę vėliau jis pavadino „Atsisakymo dirbti strategija”. Atsisakymas dirbti, bene pagrindinis šios „strategijos” elementas, žymi ne tik savaime suprantamą faktą, jog dirbantieji nenori būti išnaudojami, bet ir šį tą daugiau: kapitalistines darbo pertvarkas, technologines permainas ir socialinių institucijų transformacijas sukelia kasdieniai dirbančiųjų bandymai pasitraukti iš išnaudojimo erdvės, atsisakyti prievolės gaminti pridedamąją vertę ir didinti nusavinamą kapitalą, kartu sumažinant savo gyvenimo vertę (Franco Berardi). Kalbant paprasčiau: nenoriu eiti dirbti, nes norėčiau išsimiegoti arba pasėdėti su draugais ir pagurkšnoti alaus iki keturių valandų ryto... Kai mes pakeliame telefono ragelį ir pranešame, jog kelias dienas nepasirodysime darbe (priežastis – mūsų vaizduotės vaisius), mes patys reguliuojame savo socialinį kūną ir išvaduojame socialinį laiką iš ekonominio despotizmo gniaužtų. Būtent toks motyvuotas tingumas yra sumanumo, progreso ir akimirksnį užčiuoptos laisvės šaltinis!
Bet grįžkime prie anksčiau minėtos kapitalistinės dereguliacijos. Ką ji reiškia? Kapitalas buvo priverstas atsakyti į dirbančiųjų siekius išsivaduoti iš disciplininio darbo režimo – kalėjimo, pastatyto pagal fordistinį gamyklos modelį. Dereguliacija sumažino valstybės kontrolę ir suteikė daugiau laisvės verslui, įgalino perkelti gamybą, apkarpė išlaidas visuomeninėms reikmėms, ėmė ardyti socialinio saugumo pamatus ir, galų gale, atvėrė kelią darbo santykių lankstumui (angl. – flexibilisation) – t.y. palengva pradėjo griauti Vakaruose kurtą gerovės valstybę, kuri, kaip žinome, buvo stipraus dirbančiųjų judėjimo, profesinių sąjungų angažavimosi bei valstybės kišimosi į ekonominį gyvenimą rezultatas. („Lanksčią“ darbo jėgą apibūdina 10 „karjerų“ per gyvenimą; tačiau šio teksto autorius pažįsta megapoliuose gyvenančių individų, kurių „profesijos“ šuoliai yra dar įdomesni – pvz., per savaitę spėjama pakeisti keturis darbus – vertėjo, aktoriaus, duomenų apdorotojo ir sodininko.)
Darbo santykių lankstumo (fleksibilizacijos) procesai itin tampriai susiję su gamybos perkėlimu, etatų mažinimu, gamyklų kompiuterizacija ir, galų gale, darbo atmetimu. Šios sąsajos daug kompleksiškesnės nei priežasties ir pasekmės grandinė. Dereguliacijos procesas buvo įrašytas į naujų technologijų sąrašą ir kartu leido kapitalistinėms korporacijoms sukelti globalizacijos procesą (F. Berardi).
Suprantama, daugeliu atveju būtų sudėtinga ir ne visiškai teisinga kalbėti apie prekariškumą, kaip apie naujai atsiradusį fenomeną.
Prekariškumas egzistavo visada? Antrasis istorinis ekskursas
Kapitalas, žinoma, yra prekariškas. Įvairios valstybinio protekcionizmo formos egzistavo palyginti neilgai, t.y. nuo II-ojo pasaulinio karo iki 1980-ųjų (fordizmo pabaigos). Galima sakyti, jog gerovės valstybė šiuo laikotarpiu turėjo legalią bazę, kuri tam tikrą laiką sugebėjo apsaugoti visuomenę nuo kapitalo smurto. Tačiau neužmirškime, kad valstybės primestos „taisyklės“ santykių tarp darbo ir kapitalo istorijoje buvo politinio dirbančiųjų spaudimo išdava.
Apskritai kalbėti apie „prekariškumą“ kaip apie vientisą reiškinį be galo keblu, nes nuolat susiduriame su itin skirtingais politiniais, ekonominiais ir socialiniais kontekstais. Pažymėsime du tokius kontekstus – geografinį ir istorinį. Geografinės ypatybės rodo, jog, pavyzdžiui, Jungtinės Valstijos vargu ar turėjo ką nors panašaus į darbo santykių reguliavimo instrumentus, įprastus Vakarų Europoje, Amerikoje net neegzistavo tokios gyventojų socialinio saugumo aplinkybes, kurios siejamas su socialdemokratiniu modeliu ir gerovės valstybe. Tuo tarpu istorinis kontekstas leidžia sugretinti gerovės valstybę ir sovietinį socializmą. Panašumų yra jau vien gamybiniu požiūriu (fordizmo ritmas – 8 valandos per dieną, 5 dienos per savaitę, – matuojamas uždarbiu, laikrodžiu ir konvejeriu, itin primena „planinės ekonomikos“ reikalavimus dirbti). „Socializmo“ (tiksliau – valstybinio kapitalizmo) sąlygomis prekariškumas buvo sumažintas totalinės biurokratinės kontrolės dėka, tačiau mes visi puikiai žinome (ir daugelis patyrėme savo kailiu), kokie buvo politiniai tokio reguliavimo padariniai.
Aišku viena: nuolatinis ilgalaikis darbas su vienokiomis ar kitokiomis socialinėmis garantijomis, būdingas fordizmo epochai, kapitalistinėje istorijoje yra išimtis. Netgi greičiau išimtis su tam tikromis išimtimis, nes šis laikotarpis pasižymėjo dviem papildomo išnaudojimo ypatybėmis: moterys buvo priverstos atlikti begales neapmokamų namų (ruošos) darbų, o darbas kapitalistinių šalių kolonijose buvo išvis beteisis.
8-ajame dešimtmetyje Europoje (ypatingai Italijoje) kilo autonomistų ir su jais dažnai bendradarbiavusių feminisčių reakcija į prekariškas darbo sąlygas – buvo iškelta bazinio atlyginimo idėja, kuri pagrįsta žmonių teise į minimalų pragyvenimo lygį, nekreipiant dėmesio į jų darbo pobūdį. Tai savo ruožtu prisidėjo prie įvairių socialinės veiklų (namų ruošos, rūpinimosi vaikais ir pagyvenusiais) pripažinimo – veiklų, kurios dažniausiai nėra apmokamos, tačiau padeda kapitalistams užauginti naują dirbančiųjų kartą!
Žvelgiant globaliai, daugelis dirbančiųjų ne tik negali pragyventi iš atlyginimo (nors ir priklauso vadinamiesiems „wage labourers” – „dirbantiesiems už algą”), bet apskritai negauna jokio darbo užmokesčio. Šie žmonės atlieka darbus, kurie būtini kasdieniam pragyvenimui ir socialinei reprodukcijai: maisto gamyba, valymas, vaikų priežiūra etc.
Prekariato iškilimas ir naujos kovos formos
Lemiamą vaidmenį darbo lankstumo didinimo procese pastaraisiais dešimtmečiais ima vaidinti gamybos priemonių kompiuterizavimas, svarbiausių gamybos ciklų intelektualizavimas ir darbo dematerialėjimas (angl. – immaterialisation).
Darbas šiandien vis labiau įgauna nematerialų pobūdį, tai vienas svarbiausių socialinio gamybos pokyčio elementų. Nematerialus darbas apibrėžia nematerialaus turinio prekių gamybą, pavyzdžiui, žiniasklaidą arba meną, taip pat komunikacijos vaidmenį materialios gamybos sektoriuje, emocijų gamybą paslaugų srityje ir pan. Mokytojai (-os), grafikos dizaineriai (-ės), programuotojai (-os), vertėjai (-os), prostitutai (-ės), slaugai (-ės), namų darbininkai (-ės) – visi atlieka nematerialų darbą.
Kitas socialinių pokyčių elementas – globalizacijos sąlygotas gamybos perkėlimas (žmonių judėjimas vs. kapitalo judėjimas), kuris tebeturi „materialųjį veidą“, nes pramoninė gamyba postindustriniame pasaulyje niekur neišnyko, ji tiesiog perkeliama į tas geografines vietas, kur įmanoma mokėti mažus atlyginimus, o darbo santykiai menkai reguliuojami.
Neoliberalaus kapitalizmo epochoje keičiasi išnaudojimo ir manipuliavimo darbo jėga pobūdis (darbas nebeatliekamas centralizuotose gamyklose, intelektualus darbas skiriasi nuo fizinės prekių gamybos etc.). Šių pokyčių akivaizdoje tampa aišku, kad įprastos politinio spaudimo ir profesinių sąjungų organizavimosi priemonės yra gana ribotos. Dalis profesinių sąjungų fordizmo epochą vertina kaip socialdemokratijos aukso amžių ir ragina grįžti prie „standartinių“ darbo valandų bei valstybinio darbo santykių reguliavimo. Mat atsiradus „nestandartinėms“ darbo formoms, profsąjungos įžiūri pavojų ne tiek socialiai nesaugioms darbo sąlygoms, kiek savo pačių egzistencijos tęstinumui.
Tačiau ar įmanoma grįžti į „normalų reguliavimą“? Koks jis tada būtų? Ko gi mes siektume, jei kritiškai pažvelgtume į darbo prekariškumą? Stabilaus, iki karsto lentos garantuoto darbo? Savaime suprantama, ne. Tai būtų kultūriškai retrogradiškas požiūris, tenkinantis kapitalistinio darbo režimo retoriką.
Europos socialiniuose judėjimuose neseniai išpopuliarėjo lankstaus ir kartu saugaus darbo idėja (angl. – flexicurity, flexible – lankstus, security – saugus, taigi – lankstus saugumas). Lankstaus ir saugaus darbo šalininkai pasisako už darbo užmokestį, kuris nepriklausytų nuo atliekamo darbo apimties, t.y. užtikrintų saugų žmonių būvį esant nestabilioms ir neaiškioms sąlygoms. Visoje Europos Sąjungoje reikalaujama minimalaus europinio valandinio uždarbio – 10 eurų. Tačiau kokie politiniai-ekonominiai dariniai gali garantuoti šių reikalavimų įgyvendinimą!?
Apie 2000-uosius metus Milano aktyvistų kolektyvas „Chainworkers” vienas pirmųjų pabandė „aktualizuoti“ prekariškumo sąvoką. Įkvėpti anarchosindikalistinių metodų, aktyvistai ėmė organizuotis ir konfrontuoti su postfordistinio kapitalizmo darbo formomis (kurios kaip darbo jėgą į gamybos procesą įtraukė protinius, komunikacinius, emocinius žmonių sugebėjimus – kapitalistinei ekonomikai gyvybiškai svarbius elementus, formuojančius mąstyseną, kurioje prekės tampa troškimais, o troškimai – prekėmis). Siekdami išgryninti solidarumo užuomazgas tarp įvairių socialinių sluoksnių, minėto kolektyvo nariai susitelkė į dviejų tipų darbuotojus: „grandindarbius” (angl. – chainworkers, t.y. parduotuvių, prekybos centrų, greitojo maitinimo restoranų dirbančiuosius, atliekančius įvairiausius logistikos ir patarnavimo darbus) ir „protadarbius” (angl. – brainworkers, intelektinio darbo atstovus, programuotojus, laisvai samdomus darbuotojai, kurie turi individualią vertę rinkoje, tačiau neturi jokių socialinių teisių). Lemiamą vaidmenį aktyvistų veikloje suvaidino radikali kultūrinė politika ir medijų aktyvizmas – remdami skurstančių paslaugų sektoriaus dirbančiųjų streikus, rengdami sabotažo akcijas, boikotus, aktyvistai tuo pat metu agitavo universitetų dėstytojus, mokytojus ir dirbančiuosius informacijos srityse.
Pasinaudoję Italijoje giliai įsišaknijusia katalikiška tradicija, tačiau jai nepataikaudani, manevruodami visiškai nereliginiame kontekste, jie visuomenei pristatė Šv. Prekarijų (San Precario) – prekariato globėją. Šv. Prekarijus, žinoma, reprezentavo prekarišką darbą ir išreiškė norą būti mylimas, turėti būstą, pinigų, teisę į nemokamą transportą ir pan.
2001 m. Gegužės Pirmosios šventė buvo pervadinta Prekariškumo diena – naujas dirbančiųjų globėjas pradėjo reikalauti socialinių teisių. 2004 m. karnavalinis paradas Europoje pritraukė apie 100 000 žmonių – laisvai samdomi ir laikini darbuotojai, kiti „nestandartinį“ darbą atliekantys dirbantieji protestavo prieš prastas darbo ir gyvenimo sąlygas. Piketuotojai apraizgė visas apsipirkimo arterijas Milane – nei vienas didesnis prekybos tinklas ar parduotuvė Gegužės 1-ąją nedirbo: arba išsigando kelis mėnesius trukusios kampanijos, arba pabūgo ryte prieš pat protestą vykusių „skrajojančių piketų“, kuriuose dalyvavo keli tūkstančiai žmonių.
Greta Šv. Prekarijaus dienos gegužės 1-ąją švenčiama ir „Mayday”. Pastaraisiais metais daugiatūkstantiniai „EuroMayDay” paradai išplito po visą Europą ir pasiekė net tokius miestus kaip Helsinkis.
Taigi Italijoje prekariškumas buvo panaudotas bandant sutelkti tinklinių parduotuvių darbuotojus, programuotojus, mokytojus, dėstytojus, „nelegalius“ migrantus, kurie galėtų susivienyti kovojant prieš skirtingas išnaudojimo formas. (Lietuvoje turime savo „vidinius migrantus“ – šešėlinės ekonomikos darbuotojus be jokių socialinių garantijų.)
Tačiau netrukus susiduriame su problematiška socialinės vertės hierarchija ir specifiniais išnaudojimo metodais. Kaip greitojo maitinimo restorano „grandindarbiais“, išmokytas klusnumo ir šabloniško elgesio, gali atsisakyti jam primesto vaidmens ir laisvai bendrauti su programinės įrangos kūrėju – „protadarbiu“, kurį išnaudojimo formos skatina turėti savo nuomonę, būti novatorišku ir vadovauti sau pačiam?
Madrido feminisčių kolektyvas „Precarias a la Deriva” siūlo apsvarstyti visas galimybes, kaip bendromis maišto bei konfrontacijos idėjomis suburti tokius skirtingus socialinius sluoksnius ir kaip laviruoti tarp įvairių galimybių. Panašu, kad pastaruoju metu (ypač po „dotcom” manijos žlugimo) ima formuotis kritinė „baltarankių” sąmonė, o tai gali tapti vienu svarbiausių ateities įvykių...
Mes – ne prekė!
Prekariškumas neapsiriboja vien tik darbo sąvokos „teritorija“. Nesant pragyvenimo garantijų, atsiranda neaiškumai ir kasdieniame gyvenime. Šis be galo tamprus ryšys persmelkia visą socialinį audinį. Prekariškumo sąvoka tiksliau apibrėžia dirbančiojo ir darbdavio santykius, kartu paaiškindama neapibrėžtumą tarp darbo rinkos, savojo aš ir paties gyvenimo. Iškrypusią psichosocialinę dinamiką iki šiol bandėme gydyti farmakologijos priemonėmis – kad trumpam laikui atgautume stabilumą, be saiko rijome prozaką, relaniumą ir t.t. Dabartinė situacija darbo rinkoje ir visame gyvenime liudija, kad atėjo laikas chirurginei intervencijai...
Šio teksto pabaigoje norėčiau pasiūlyti ilgoką Franco Berardi citatą, kuri, mano nuomone, puikiai preparuoja mums brukamą (kol kas mūsuose menkai kvestionuojamą) neoliberalizmo mitologiją: „Keistas žodis, su kuriuo mes tapatiname ideologiją, vyraujančią postžmogiškajame perėjime į skaitmeninę vergovę, – liberalizmas. Laisvė yra jo pamatinis mitas, tačiau kieno laisvė? Be jokios abejonės, kapitalo laisvė. Kapitalas turi būti visiškai laisvas, kad galėtų plėstis kiekviename pasaulio kampelyje rasdamas žmogaus laiko fragmentą, tinkamą išnaudojimui už patį menkiausią atlyginimą. Bet liberalizmas irgi teigia asmens laisvę. Juridinis asmuo yra laisvas išreikšti save, pasirinkti atstovus, organizuotis politiniu ar ekonominiu lygiu.
Labai įdomu, tačiau minėtasis asmuo išnyko – liko kažkoks inertiškas objektas, niekam nesvarbus ir niekam tikęs. Asmuo, žinoma, yra laisvas. Tačiau jo laikas – pavergtas. Jo laisvė yra juridinė fikcija, kurios niekas nepatvirtina konkrečiame kasdieniame gyvenime. Atidžiai pasižiūrėję, kokiomis sąlygomis šiais laikais dirba dauguma žmonijos, proletariato ir kognitariato, pasauliniu mastu išnagrinėję vidutinio darbo užmokesčio būklę, atsižvelgę į dabartinį ankstesnių darbo teisių panaikinimą, mes galėtume be jokio retorinio perdėjimo pasakyti, kad gyvename vergovės sąlygomis.“
Pridėčiau dar vieną labai svarbų momentą. 50 metų mums buvo bandoma įkalti į galvas, kad „socializmas“ reiškia labai daug dirbti, tą patį šiuo metu vėl teigia aukštieji „laisvosios rinkos“ institutų žyniai. Man atrodo, kad reikia pradėti kvestionuoti samdomąjį darbą, kaip „vertybės pačios savaime“. Mums reikia liautis save vertinti kaip prekę!
Betarpiško gyvenimo vertės priešpastatymas išnaudotojiškai darbo etikai galėtų būti dar vienas smūgis, padėsiantis sugriauti tariamai monolitinį kapitalizmo fasadą.
2008 m. birželis
Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1
